Press "Enter" to skip to content

Joniškėlio miestui – 275 metai (I-a dalis)

Pilies kieme – įvairiausių garsų kakofonija: kanopų bildesys maišosi su virėju juoku, ginklų žvangėjimas su dvaro freilinų šilko čežėjimu ir skalikų lojimu…

Į menės grindis sunkiai trinkteli maršalkos lazda, dusliu aidu pranešdama susirinkusiems – atvyksta karalius! Kunigaikščiai ir bajorai sustingsta nuolankiame reveranse…

„1736 Viešpaties metų birželio 30 diena. Mes, Frydrichas Augustas III Saksas, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Saksonijos kurfiurstas , Viešpaties vardu suteikiame Jokūbui Ignui Karpiui, Povilo Crizostomo sūnui, Upytės vėliavininkui, privilegiją steigti miestelį Janiszki alias Janiszkiele jo paveldimose žemėse, taip pat rengti čia turgus ir tris metinius prekymečius.“

 

Valdovo balsas lėtai kyla į viršų, atsimuša į skliautus ir pasklinda po pasaulį, skelbdamas žinia, kad kažkur toli, beveik pasaulio pakrašty, Janiškių kaimas virsta miestu.

Būtent šiandien, birželio 30 dieną, sukanka 275metai nuo tos akimirkos, kai karalius Augustas III suteikė Joniškėliui miesto privilegiją.  Koks tai buvo miestas, kaip jis vystėsi, ką davė Pasvalio kraštui ir Lietuvai? Kviečiu į trumpą kelionę per tris Joniškėlio šimtmečius.

Miestelio raida  neatsiejama nuo Karpių. Tai kilminga giminė, savo šaknimis siekianti VIII-IX a. Ispaniją, XIV a. jie atsikelia į Pietų Italiją, o XV-XVI amžių sandūroje randame juos jau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Yra žinių, jog Karpiai tarnavo Jogailai, buvo apdovanoti Žygimanto ir mėgavosi karalienės Bonos malonėmis.

1723 metais Karpiai iš Jeronimo Puzino nusiperka Janiškių kaimą. Jau minėtas Jokūbas Ignas Karpis ne tik gauna miestelio privilegiją, bet ir pakeičia vietovės pavadinimą. Bajoras taip beatodairiškai myli savo žmoną Johaną, kad liepia Janiškių kaimą pervadinti jos vardu. Taip nuo XVIII a. pradžios žemėlapiuose atsiranda Johaniškėlis (šis pavadinimas išliks iki pat I pasaulinio karo).

Joniškėlis nebuvo tipiškas to meto miestas. Čia nerasite miestams būdingos rotušės, nebuvo (bent iki XX a. pradžios) ir savivaldos. Joniškėlis asmeninės nuosavybės (Karpių) miestas, kurio visas gyvenimas ir plėtra neatsiejami nuo dvaro.

Visgi tai jau miestas, ir  karaliaus suteikta privilegija paskatina jo plėtrą. Joniškėlį pamažu atranda žydų tautybės pirkliai ir amatininkai (XIXa. viduryje miestelyje gyvens daugiau kaip150 žydų). Karpių pastangomis įkuriamas gelumbės fabrikėlis bei keramikos cechas, pastatomi nauji dvaro rūmai, pasodinamas parkas.

Benediktas Karpis stato vienuolyną, į kurį kviečia vienuolius bazilijonus. Statybos vyksta badmečiu ir čia, eilinį kartą išryškėja filantropinė šios giminės dvasia: darbams pasamdomi visi parapijos vyrai, kurie sustatomi į kelių kilometrų gyvas eiles ir per rankas padavinėjo plytas, akmenis, žvyrą… Taip atsiranda vienintelė Lietuvoje bažnyčia, pastatyta visų parapijiečių rankomis. 1792 m. vienuolyno kompleksas baigiamas, bet… vienuoliai neatvyksta. Konfliktas su bazilijonais dėl žemių ir sudegusi parapijinė bažnyčia pakoreguoja Karpio planus: bažnyčia atiduodama parapijai, o vienuolyno pastatas paliekamas tuščias.

Būtent šiame vienuolyne, vykdant garsųjį Igno Karpio testamentą, įsikurs vienintelė pasaulyje universitetinė pradžios mokykla, šalia kurios bus pastatyta tokį pat statusą turintį ligoninė. Tai unikalios ano meto vietos, kuriose mužkai gaudavo kvalifikuotą gydymą, o jų vaikai pilnavertį mokymą NEMOKAMAI.

Bėgs metai, 1865 metais į Joniškėlį atvyks gydytojo Jono Leono Petkevičiaus šeima. Daktaro ir jo dukros Gabrielės Petkevičaitės-Bitės dėka miestelis taps Šiaurės, o kai kuriais laikotarpiais ir visos  Lietuvos kultūros, lietuvybės ir valstybingumo centru. Petkevičių namuose lankysis kone visas XIXa. pabaigos tautinio atgimimo elitas. Ir čia, mažame provincijos miestelyje, iš dalies gims ir 1918 metų Lietuva. Pasakyta gal kiek per drąsiai, bet, ko gero, ne atsitiktinai pirmoji kandidatė moteris į prezidentus ir pirmoji moteris Seimo pirmininkė buvo ne kas kitas, o Gabrielė Petkevičaitė-Bitė.

Ypatingas vaidmuo Joniškėliui  teks  pirmaisiais nepriklausomybės metais. 1918 metų Joniškėlis – valsčiaus centras, kuriam priklauso žemės nuo Linkuvos iki Pabiržės. Būtent joniškėliečiai imsis iniciatyvos kurti naują, nepriklausomą valstybę ir laisvą Pasvalio krašto savivaldą. Jai aukos savo turtą, darbą, o užslinkus negandoms ir gyvybę. Bolševikų intervencijos laikotarpiu miesto ir apylinkių gyventojai sukurs unikalų karinį vienetą – Joniškėlio mirties batalioną. Tai didžiausias Lietuvoje nepriklausomybės kovų laikotarpio partizaninis dalinys, kuriam priklausė daugiau kaip 1500 vyrų! Tai visų mūsų proseneliai, kurie iš didžiulės Šiaurės Lietuvos teritorijos (beveik nuo Šiaulių iki Biržų) išvarys bolševikus ir įkurs čia … Joniškėlio respubliką!

Joniškėlio ugniagesių paradas 1928 m

 

1920 m. Joniškėlyje atsiranda savivaldybė. Vasario mėnesį išrenkama valsčiaus taryba, kuri išrenka ir pirmąjį miestelio viršaitį – pantakonietį Povilą Bačkį (tų pačių Bačkių, diplomatų ir dvasininkų, giminės atstovą).

Joniškėlio valsčiui priklauso 26seniūnijos ir viršaičio pareiga prižiūrėti ir kuruoti jų veiklą. Tuo reikalu reguliariai šaukiamos seniūnų sueigos (krivūlės), kurių metu renkami seniūnai, jų pavaduotojai, nustatomi mokesčiai bei prievolės gyventojams, sprendžiami aktualūs klausimai.

Joniškėlio valsčiaus kaimų seniūnai ir dešimtininkai. Apie 1935 m.

 

Jaunai miesto savivaldai tenka spręsti nemažai didesnių ir mažesnių, opių ir nelabai problemų. Tačiau nesunkiai galima išskirti keletą prioritetų: švietimas, socialinė globa, sveikatos apsauga, keliai ir kultūra.

Joniškėlio savivaldybės atstovai puikiai suvokė švietimo reikšmę jaunos valstybės gyvenime ir su visa atsakomybe ėmėsi darbo. O jo būta daug, nuo senosios Karpio steigtos mokyklos sutvarkymo (I- pasaulinio karo metais ji gerokai nukentėjo) iki plataus mokyklų  tinko kaimiškose vietovėse steigimo, nuo mokytojų kursų organizavimo (norinčių mokytis buvo nors vežimu vežk, o štai galinčių mokyti labai trūko) iki krosnies remonto.

Kita opi tarpukario Joniškėlio problema –  beturčių socialinė globa, kuri pagal ano meto įstatymus buvo reglamentuojama kaip visuomenės pareiga. Beturčiai buvo skirstomi į tris kategorijas: pirma – viengungiai beturčiai; antra – našlės ir našliai, neturintys darbingų šeimos narių; trečia – visi kiti, patekę į sunkią materialinę padėtį. Pagal šias kategorijas buvo skirstoma ir socialinė  parama. Pirmos kategorijos beturčiai gaudavo išlaikymą prieglaudose arba pragyvenimui reikalingą pašalpą; antros kategorijos – nemokamai iš savivaldybės valgyklos pietus, nemokamą medicinos pagalbą, vaistus, kartais piniginę pašalpą; trečios kategorijos – palengvintomis sąlygomis medicinos pagalbą, taip pat vaistus ir gydymą už pusę kainos ligoninėse. Paramą skirstė speciali komisija, kurią, dažniausiai sudarė du tarybos nariai ir klebonas.

Varguomenės šelpimas Joniškėlio žemės ūkio kooperatyve. 1928 m.

 

Beturčių globos prievolė buvo nemenka našta vietos biudžetui (pvz. 1929 m. šiam reikalui buvo skirta 14995 litai). Ir kai buvo pastebėta, jog pinigų nebepakanka, valsčiaus taryba nusprendė rinkti atskirą rinkliavą beturčių prieglaudos išlaikymui. Ją mokėjo ūkininkai po 1,5 kilogramo grūdų nuo hektaro,arba po 0,24 Lt už kilogramą…

Įspūdinga tarpukario joniškėliečių kova už sveikesnį gyvenimą. Pirmaisiais metais opi problema tuo metu paplitusios infekcinės ligos. Su jomis kovojama paskaitomis ir… skiepais (1921 m.pirmą kartą buvo paskiepyti visi valsčiaus vaikai). Vietos gydytojai nuolat lankosi pas žmones, tikrina jų gyvenimo sąlygas, duoda patarimų, kaip sveikiau gyventi. Ataskaitų nuotrupos gan vaizdžiai iliustruoja  to meto padėtį: 1928 metais valsčiuje rasti 83 kiemai, kuriuose netvarkingi šuliniai ir „senos, iškrypusios, arti šulinių ir namų, išeinamosios“. O štai 1931 metais valsčiuje surašytos net 26 dūminės pirkios…

Kaip dabar, taip ir tuomet Joniškėlio skaudulys – alkoholizmas, su kuriuo miestelio taryba bando kovoti labai radikaliai. 1920 konstatavus, kad mieste įkurti du „traktieriai“ yra „visai nereikalingi“, nutarta prašyti apskrities valdybą „įkurtus traktierius uždengti“(t.y. uždaryti). Deja, kaip ir dabar, taip ir tuomet tokie žingsniai labiau panašėjo į kovas su vėjo malūnais – „traktieriai“ir toliau sėkmingai veikė.

 

(Bus daugiau)

 

 

Komentuoti su „Facebook “

6 Comments

  1. jonas jonas 5 liepos, 2011

    idomu is kur autorius randa tokios medziagos ar tik nebus sarlatanas

    • d d 6 liepos, 2011

      🙂 uoj, – netikėtas posūkis komentaruose …

    • Viktoras Viktoras Post author | 6 liepos, 2011

      Autoriui, be abejonės, būdingas šarlatanizmas… O medžiaga paimta iš monografijos „Joniškėlis”; P. Gudelio knygos „Joniškėlio apskrities partizanai”; Vilniaus universiteto išlestos knygelės „Ekonominė ir istorinė-etnografinė Joniškėlio apylinkės charakteristika”; Vytauto Lesčiaus monografijos „Lietuvos kariuomenė nepriklausomybės kovose 1918-1920 m.”, Joniškėlio bažnyčios kronikos ir iš to ką pavyko sužinoti per daugiau nei dvidešimt metų domėjimosi gimtojo Joniškėlio istorija…

  2. d d 4 liepos, 2011

    Tiesiog ačiū už šį straipsnį ! – su nekantrumu lauksiu tęsinio 🙂

  3. Deimante Deimante 2 liepos, 2011

    Nuostabi istorija 🙂 Smagu, kad mano proseneliai is cia 🙂

  4. Armandas Armandas 30 birželio, 2011

    Labai smagu paskaityti apie savo miestelio istoriją. Respect :)) tik būtų labai įdomu pamatyti daugiau senojo Joniškėlio nuotraukų 🙂

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.