Devyniasdešimtmetis, globojamas bičių deivės Austėjos

90-metį švenčiantį joniškėlietį Stasį Rauckį jau drąsiai galima vadinti rajono bitininkų patriarchu. Visą gyvenimą dirbęs prie bičių, ir dabar prižiūri keturias jų šeimas. Medaus prisuka sau, giminaičiams, draugams. Senolis spėriai dviračiu apvažiuoja aplinkinius laukus ir apgailestaudamas pasakoja prieš kelias savaites matytą vaizdą:

– Tiesiog akyse prieš pat pietus, per patį bičių darbo įkarštį, į rapsų lauką atskubėjo traktorius ir nuleido purkštuvą. Taigi purkšdami šiandien jau nieko nebežiūri…

Kai anūkė Ingrida paklausia, kokia žvalaus ir energingo senelio ilgo gyvenimo paslaptis, senasis bitininkas šypsodamasis tik mosteli ranka: jokių čia paslapčių, jokių receptų. O gal globoja bičių deivė Austėja. Šiuo gražiu prasmingu vardu pavadinta ir viena iš penkių Rauckių proanūkių.

 Tėvą vadino „bankieriumi“

– Senelis sveikai gyvena, visokių žolelių arbatas geria, – išduoda anūkas Gabrielius.

– Pasiskaičiau, kad sveikatos suteikia anyžinio lofanto arbata. Va, pašalėje užsiauginu, kasdien jo geriu, – parodo palangėje kuklius augalus. Beje, anyžinis lofantas labai tinka su medumi, stiprina imunitetą, stimuliuoja organizmą, net sveika pasivaikščioti po šių augalų lauką.

– Pradėjęs gerti anyžinio lofanto arbatą, tėvelis sako daug geriau besijaučiantis. Gal jo tik toks įsitikinimas, nežinau, – sako dukra Irena.

–  Jau kelerius metus nenaudoju cukraus, tik medų, kitus bičių produktus, – prisipažįsta 90-metis Stasys Rauckis, branginantis kiekvieną pragyventą dieną, o vėliau dar ir stiklinaitę „Bobelinės“ išlenkęs.

– Buvome du broliai ir keturios seserys. Likau aš vienas. Tačiau kai kurie šeimoje buvo gana ilgaamžiai – mama išgyveno 86 metus, sesuo – metais ilgiau, kita sesuo sulaukė devyniasdešimties.

Stasys Rauckis kilęs iš Gailionių kaimo, kurio pusė priklauso mūsų rajonui, kita pusė – Pakruojo. Ten gyveno ir daugiau Rauckių. Tamsųjį vadino „negru“, Stasio tėvą – „bankieriumi“, nes dirbo Joniškėlio smulkaus kredito banke kasininku. Anais laikais tai jau buvo mokytesnis žmogus.

– O bitininkaudavo motina, aš jai padėdavau. Turėjom dvylika šeimų bičių, – prisimena bitininkavimo pradžiamokslį Stasys Rauckis.

Jie turėjo per keturiasdešimties hektarų ūkį. Stasys būtų jį paveldėjęs. O brolis baigė Linkuvos gimnaziją. Tačiau okupacijos ir karas viską sujaukė. 1944-aisiais brolis pasitraukė į Vakarus. Nors ir kiti šeimos nariai turėjo leidimą peržengti Vokietijos sieną, bet jie taip ir nesiryžo visko Lietuvoje mesti: kaip dabar viską paliksi?

Vienas brolis pateko į Ameriką, kitas – į Sibirą

Emigravęs Stasio brolis Vokietijoje baigė aukštuosius mokslus, dvejus metus gyveno Kanadoje, po to persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Turėdamas inžinieriaus išsilavinimą, dirbo Detroite, „Fordo“ gamykloje, automobiliams gamino nikelinius papuošalus. Buvo atskridęs į susitikimą Linkuvos gimnazijoje po penkiasdešimties metų. Mirė prieš devynerius metus.

Lietuvoje likusios šeimos gyvenimas susiklostė dramatiškai.

– 1947-ųjų vasarį areštavo mane, tėvą, seserį. Mano sesuo per pažįstamus vienam giminaičiui partizanui padarė dokumentus svetima pavarde.

Rygoje jis buvo suimtas, galbūt kažkas atpažino. Taip jis išdavė seserį. Bet ir patį išdaviką nuteisė 25 metams, – pasakoja Stasys Rauckis. – Mane teisė Šiauliuose Pabaltijo apygardos karinis tribunolas. Prokuroras pateikė labai griežtą kaltinimą – grupinis veikimas prieš Tarybų Sąjungą. Už tai man grėsė net mirties bausmė. Bet teisėjas kaltinimą sušvelnino iki ryšių su partizanais. Gavau dešimt metų lagerio, išbuvau – pusdevintų. Tėvelį taip pat nuteisė dešimt metų, tačiau paleido anksčiau. O motina ir sesuo buvo išvežtos per paskutinį trėmimą į Sibirą. Rauckių sodyba ir ūkis buvo nusavinti. Vis dėlto grįžusius iš lagerio ir tremties pažįstamas apylinkės pirmininkas įleido į pusę namo.

– O kitame gale gyveno mūsų šeima, – sako Aldona Rauckienė. Taip Aldona ir Stasys susipažino.

Ir kartu – jau 55 metai. Užaugino du sūnus ir dukrą, sulaukė penkių anūkų ir penkių proanūkių.

Bitininkavimas – ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir gyvenimo būdas Rauckiai jau turbūt neįsivaizduoja savo gyvenimo be bičių. Tiesa, lageriuose neregėjo nė vienos bitelės.

– Sunkiai dirbau kroviku centrinėje karlago bazėje. Teko rankomis perkrauti viską, ką tik atgabendavo – prisimena Stasys Rauckis.

Jo tėvų bitynas atsidūrė kolūkio žinioje. Tačiau bitelės ten vargo – juk ne kiekvienas sugeba prižiūrėti. Pradėdamas rimtai bitininkauti, Stasys Rauckis perskaitė visą literatūrą apie bitininkystę ir lietuvių, ir rusų kalbomis, pasimokyti važiuodavo į kursus.

Bitininkavimas – ne tik gyvenimo būdas, bet buvo ir mūsų pragyvenimo šaltinis. Pats sau buvau viršininkas. Darbas sezoninis, tačiau tekdavo dirbti ir savaitgaliais, būdavo neatidėliotinų darbų. Dviračiu bityną aplėkdavau, ir rėmus taip nusiveždavau. O bičių esam laikę ir Valdeikiuose, ir Gustoniuose, kur nors arčiau miškų, tokiose nuošaliose vietose nėra net kelių. Veždavom bites į dobilų laukus. Man ūkis buvo įtaisęs ir motorinį dviratį, – pasakoja senasis bitininkas.

Nuo Joniškėlio iki gimtojo Gailionių kaimo – septyni kilometrai. Kai vaikams reikėjo toliau eiti į mokyklą, 1968-aisiais Rauckiai persikraustė į Joniškėlį, o  Gailionių sodyboje dabar likę tik medžiai.

– Pasiėmę buteliuką, su pažįstamu nuėjom pas Joniškėlio bandymų stoties eksperimentinio ūkio direktorių Joną Gurskį. Tuoj paaiškėjo, kad būtent tuo metu čia labai reikėjo bitininko, – prisimena Stasys Rauckis.

Ūkyje jis rado keturiasdešimt avilių bičių, tačiau vadovai skatino plėsti bityną – už naujos šeimos sudarymą mokėjo po dvidešimt rublių.

– Paskui visą gyvenimą praleidau šiame eksperimentiniame ūkyje, kartu su žmona prižiūrėjom daugiau nei du šimtus avilių bičių, – pasakoja Stasys Rauckis. – Dengta specialia mašina nusiveždavom medsukį, ir taip bityne įsitaisydavom vienai ar dviems dienoms.

Savo bičių turi ir dukra, ir anūkė

Aplinkui sukinėdavosi ir Rauckių vaikai. Ne tik sukinėdavosi, bet ir padėdavo.

– Nuo vaikystės padėjau prie bičių. Pradėjau nuo medaus sukimo, tekdavo ir padūmyti, – prisimena dukra Irena.

Dabar ji turi savo dvylika šeimų bičių ir devyniolika prižiūri Joniškėlio žemės ūkio mokykloje. Nors pripažįsta, kad jai bitininkavimas – ne profesija, o tiesiog gyvenimo būdas. Senojo bitininko anūkė Ingrida prižiūri penkiolika avilių bičių.

– Tai mano tėvelio palikimas. Jis turėjo keturiasdešimt avilių, tačiau daug sunaikino ligos, buvo apsėstos erkių. Vis dėlto vėl noriu atkurti visą tėvelio turėtą bityną, – sako Ingrida.

– Anksčiau bitės beveik nesirgdavo. O dabar su naujom bitėm atkeliavo ir naujos ligos. Esam labai  susiję su pasaulio problemom, – pastebi senasis bitininkas, pripažinęs, kad šiandien su ligomis tikrai sunku kovoti. Seniau jis priklausė bitininkų draugijai, nepraleisdavo jos organizuojamų ekskursijų.

– Draugijai priklausėm daugiausia kolūkių bitininkai, – sako Stasys Rauckis. Nors jis nebedalyvauja rajono bičiulių veikloje, tačiau į ją įsitraukė dukra Irena ir anūkė Ingrida.

Ir anūkas Gabrielius padeda seneliui, domisi bitininkyste, pernai Petro Vileišio gimnazijoje net rašė

kūrybinį darbą apie bitininkavimą. Vis dėlto, baigęs gimnaziją, Gabrielius renkasi mediciną, o ne bitininkystę.

– Aš tik bitininkas mėgėjas. Atvažiavęs einu prie bičių, aš nieko prieš tokį hobį. Darbas prie bičių ramina, gal todėl senelis bitininkas ilgai gyvena, – šypteli Gabrielius.

 Aldona ir Stasys Rauckiai džiaugiasi ne tik penkiais anūkais, bet ir penkiais proanūkiais: Ignei devyneri metai, Matui – ketveri, Faustui – pustrečių, dvyniams Austėjai ir Kajui – dveji.

Taigi šeimoje jau yra ir bičių deivė Austėja…

Asta Bitinaitė. Darbas. 2011 m. liepos 23 d. Nr. 82(8753)

Vido DULKĖS nuotraukos ir fotokopijos