Joniškėlio miestui – 275 metai (II-a dalis)

Nepriklausoma Lietuva, o kartu ir Joniškėlio valsčius paveldėjo labai prastus kelius. 1922 m. Duomenimis, mūsų krašte buvo 30,5 km I rūšies (važiuojamos dalies plotis apie 5 m.) ir 23 kilometrai II rūšies (plotis iki 3.5 m.) vieškelių, kuriais valsčius privalėjo rūpintis. Kiti keliai (o jų būta daugiausia) buvo vadinami paprastais ir jų būkle nebuvo nei kam, nei už ką rūpintis. Tiesa pasakius, ir tų „gerųjų“ priežiūra pirmaisiais metais buvo labai jau formali. Joniškėlio krašto muziejuje galima rasti daugybę prievolės raštelių su nurodymais, kiek smėlio, žvyro ir akmenų privalo pristatyti gyventojai vietos keliams remontuoti. Tačiau ne ką mažesnis įspėjimų dėl šios prievolės nevykdymo kiekis rodo, jog karo nualintam kraštui ir čia gyvenantiems ūkininkams šios normos buvo neįkandamos. Situacija šiek tiek pasikeitė 1923 metais, kai Žemės reformos įstatymas leido nusavinti privačius žvyro ir smėlio telkinius kelių taisymo reikalams – atsirado galimybė jei ne tiesti naujus, tai bent lopyti senuosius kelius.
Stiprėjant valstybei atsirado poreikis bei stimulas tiesti kelius. Ketvirtajame praeito amžiaus dešimtmetyje nutiesti bene visi pagrindiniai keliai, sujungę didesnes ir mažesnes mūsų krašto gyvenvietes. Pažymėtina, jog daugumos kelių statybas iniciavo ir iš dalies finansavo patys gyventojai.

Pamažu keičiasi ir miesto veidas. Tiesa, permainas lemia laikas ir galimybės. Pradėjus nuo viešo tualeto miesto turgavietėje, kelių gyventojų lėšomis nutiestų medinių šaligatvių ir šešių žibintų centrinėje aikštėje pereinama iki beveik dešimtmetį užtrukusio miestelio gatvių grindimo darbų ir elektros įvedimo.
1923-1924 metų žemės reformos metų iš Joniškėlio dvaro buvo atrėžta 200 hektarų žemės miesto reikmėms. Visas šis plotas buvo padalintas 0,3 ha dydžio sklypeliais ir išdalintas privatiems asmenims kurtis ir statytis. Per pirmą nepriklausomybės dešimtmetį miestas padvigubėjo ir jau 1933 metais valsčiaus taryba sprendžia Joniškėlio „naujamiesčio“ gatvių pavadinimo klausimą. Vietos inteligentijos pasiūlymu patvirtinami šie pavadinimai: Ignaco Karpio, Vilniaus, Maironio, Birutės, Lukštynės, Alksnupio, Labdarybės, Karininko K. Vitarto, Karininko A. Stapulionio, Meškalaukio, Pramonės, Petkevičių, Kapų, Partizanų aikštė.

1937 m. liepos mėnesio 10 d. Joniškėlio malūne, priklaususiame Jonui Daugelei, pradeda „suktis agregatas“, gaminantis miestelėnams elektra! Apšvietimui sunaudotos vienos kWh kaina gyventojams – 1,15 Lt.
Neatsiejama gyvenimo dalimi tampa ir siaurukas. 1915 metų rudenį vokiečiai nutiesia geležinkelio liniją Šiauliai-Joniškėlis-Pasvalys. Vėliau atsiras atšakos į Panevėžį bei Žeimelį. Siauruko reikšmę, ko gero, geriausiai iliustruoja skaičiai: 1927 m Joniškėlio stotis aptarnavo 13607 keleivių ir pervežė 660 tonų krovinių. Po 10 metų, 1937 metais, aptarnauta 21919 keleivių, pervežta 6873 tonos krovinių! 1938 metais pastatoma nauja geležinkelio stotis, šalia jos atsiranda žemės ūkio kooperatyvo sandėlis, lentpjūvė, malūnas, pieninė. Didelius lūkesčius miestelėnai sieja su ketvirto dešimtmečio pabaigoje numatoma statyti plytine. Deja, istorijos anomalijos gerokai pakoregavo daugelio viltis ir gyvenimus…

Penktasis praeito amžiaus dešimtmetis Joniškėlyje, kaip beje ir visame pasaulyje, labiau priminė makabrišką kaleidoskopą, nei nuovoka paaiškinamą gyvenimą… Todėl tenesupyksta skaitytojai, kad toliau įvykiai bus pateikiami kaip didžiulės skausmu, mirtimi ir neviltimi paženklintos dėlionės gabalėliai…

Miestelyje gyveno gražulė žydaitė Rachelė, kuri išsiskyrė iš savo tautiečių jiems nebūdingais šviesiais plaukaisi ir garsiu juoku… Ją buvo įsimylėję visi miestelio bernai, bet labiausia – bežemio kampininko sūnus Vytautas…

Kažkur apie 1939 metus miestelio rabinas Judas Leibas Sidereris, didžiausias žydų autoritetas, gavo laišką iš užsienio, kuriame rašė, jog Palestinoje tūkstantį metų stovėjęs sausmedis pražydo didžiuliais, raudonais lyg kraujas žiedais… Nuo tos akimirkos rabis praras ramybę, ir nuolat klajos po miestelį, po nosimi burbėdamas apie artėjantį galą… Ant žydų krautuvėlių po nakties vis dažniau rasis žeminantys ir nerimą keliantys įspėjimai: „Nepirkit pas parkas, eikit pas lietuvius“…

Keturiasdešimtais trispalves pakeis raudonas audeklas. Vis dar galioja litai, veikia visos nepriklausomoje Lietuvoje atsiradusios įstaigos, bet kažkas ne taip…. Nušalinamas ilgametis miestelio viršaitis Vincas Valionis, labai gerbiamas ir daug nusipelnęs Joniškėliui žmogus. Pamažu paslaptingai ima dingti buvę karininkai, ūkininkai…
1941 metų birželio 14 dieną iš valsčiaus, naudojant brutalią kareivių jėgą, buvo ištremti 26 žmonės. Bežemio kampininko sūnus Vytautas tądien atėjęs į mokyklą neberas jos vedėjo S. Činčiaus, ištremto kartu su žmona ir trimis mažais vaikais…

1941 metų birželio 22 diena. Sovietai karštligiškai sprunka nuo nacių. Kartu su jais – Vytautas, per prievartą paskutinę akimirką sučiuptas gatvėje, įvilktas į utėlėta milinę ir išsiųstas ginti „socialistinės tėvynės“… Ką reiškia „socialistinė“, jis nežinojo, bet nujautė, kad pro sunkvežimio brezentą matomą Joniškėlio bažnyčios bokštą išvys negreitai…

Raudoną spalvą pakeis ruda. Rachelei neramu dėl Vytauto, užtat jos tėvas, krautuvininkas, džiaugiasi: „Vokiečiai – gut. Tai kultūringi žmonės. Pamenu juos iš pirmo pasaulinio karo laikų. Tai ne tie nenuspėjami azijatai“… Rabinas Sidereris tik liūdnai šypsosi: „ Raudoni sausmedžio žiedai… lyg kraujas raudoni…“

Nepraeis ir mėnuo, kai Meškalaukio gatvės galas bus aptvertas spygliuota viela, čia bus suvaryti beveik trys šimtai miestelio žydų, ant jų krūtinių pražys geltonos žvaigždės, o vietiniai išmoks naują žodį – GETAS. Dienomis jo gyventojai bus varomi į lauką šalia Trakelio miško, kur kas didžiulę duobę… Pikti liežuviai kalbės, kad sau…

O naktimis… naktimis patys drąsiausi miestelio vaikinai pro mažiau vokiečių saugomus plyšius neš maistą savo kaimynams, suolo draugams žydams. Tiems, su kuriais šalia gyveno keletą šimtmečių ir dalinosi ta pačia žeme, tais pačiais džiaugsmais ir negandomis… Ir kiekviena atnešta bulvė ar gabalėlis mėsos bus mažytis vilties krislelis. Vilties, kad visa tai tik nesusipratimas ir tuoj baigsis…

Pabaiga ateis rugpjūčio 14 dieną. Trumpa kelionė iki geležinkelio, po to siauruku iki Pasvalio, tada pėsčiomis iki Žadeikių miško… Keturi tūkstančiai Dovydo giminės palikuonių atguls pušyne iškastose duobėse. Kažkur tarp nesuskaičiuojamų kūnų šmėstels ir baltos Rachelės garbanos…

Makabriška puota tęsiasi. Netikėtai beturčių namuose atsiranda porcelianas ir sidabriniai įrankiai iš … žydų namų. Vietos klebonas Juozapas Rukšys kalėdodamas atsisako valgyti iš kruvinų indų ir viešai iš sakyklos pasmerkia žudymus, už ką apšaukiamas bepročiu…

Šviesos spindulys – karo metu išgelbėtos seserys Icikaitės ir gydytojas M. Lichtenšteinas. Pastarasis slapstomas bažnyčioje bei klebonijoje, patikimus žmonės jis priima, konsultuoja bei gydo…

Ir vėl keisis spalvos. Raudona. Dabar jau ilgam. Su niekad neišsiblaivančiu pirmuoju komiteto pirmininku, su tris klases baigusia liaudies teisėja (pasmerkusia myriop daugybę Joniškėlio krašto žmonių) ir su dieną ir naktį dundančiais traukiniais, vežančiais geriausius iš mūsų į Karagandą, Permę, Tomską, Krasnojarską, Irkutską, Buriatiją…

Namo sugrįš bežemio kampininko sūnus Vytautas. Jis praeis visus devynis Antrojo pasaulinio karo pragaro ratus. Po to dar penkerius metus tarnaus ir bus „bandomuoju triušiu“sovietinio atominio ginklo bandymuose… Ir tik namai, jų ilgesys ir mintys apie puikiąją Rachelę bus tas stiprybės šaltinis, kuris padės sunkiausiomis akimirkomis…
Tik namai bus nebe tie. Neberas jis Rachelės, o miestelio aikštė šalia jos tėvo krautuvės bus paversta į skerdyklą… Vieta, kurioje kaip kažkada nacistinėje Vokietijoje, taip dabar sovietų okupuotoje Lietuvoje, liepsnoja laužai, kuriose dega lietuviškos knygos. Vieta, kurioje guldomi ir niekinami jaunų vyrų kūnai. Vyrų, pasirinkusių trumpą, bet garbingą laisvę vietoj vergijos, brolių, neišdavusių savo žemės ir savo žmonių…

Karininko Petro Paltaroko vadovaujami partizanai didvyriškai gina savo kraštą ir kurią dar vieną nenugalėtų legendą… Gerokai užmirštą, apsamanojusią pramanais ir šmeižtu… Legendą, kurią galbūt kas nors atras, pakels iš nebūties ir papasakos tų drąsių žmonių palikuonims… Mums.

Kovos pamažu baigiasi. Senelio savanorio uniforma kartu su Šventuoju Raštu ir Šapokos istorija gulasi į raštuotų skrynių dugnus. Kartu su jais, kartu su patirtu kruvinu karu ir pokariu kažkur dingsta ir mūsų istorinė sąmonė ir atmintis… Senosiose žydų kapinėse išgriaunami paminklai (juos panaudos naujų namų statyboms, pamatu liejimui) ir toje šventoje vietoje įrengiama šokių aikštelė…

1950 – 1951 m. Joniškėlis – rajono centras, gyventojų skaičiumi tik keliais šimtais nusileidžiantis Pasvaliui.

Po to – keturiasdešimt metų apsimestinės gerovės ir sąlyginio ramumo, tam, kad devyniasdešimtų pradžioje vėl ištartume LIE-TU-VA.

Nedrąsiai, šviesios atminties kunigo B. Urbono padedami prisiminėme savo krašto ir Lietuvos istoriją. Pirmosios seniūnės a.a. Genovaitės Motuzienės padedami pradėjome tvarkyti miestą, o dabartinis seniūnas Steponas Rimkus pavertė jį žydinčia, originalia Šiaurės Lietuvos oaze. Kraštiečių, rajono valdžios ir visų čia gyvenančių žmonių dėka atkovota seniausia Lietuvoje universitetinė ligoninė pakilo naujam gyvenimui. Dviejų šimtų metų jubiliejų Gabrielės Petkevičaitės-Bitės mokykla pasitiko jau kaip gimnazija.

Visus tuos 275 metus Joniškėlis buvo ryškus Pasvalio krašto ir visos Šiaurės Lietuvos kultūros, lietuvybės, šviesios minties centras. Mūsų protėviai, tos kartų kartos, gyvenusios šioje žemėje, visuomet pasižymėjo dvasios stiprybe, tvirta valia ir ryžtingumu. Tokį charakterį, be abejo, suformavo ypatinga Joniškėlio istorinė praeitis. Tad šiemet švęsdami Joniškėlio vardo paminėjimo 405 metų ir miesto teisių suteikimo 275metų jubiliejus, turime nepamiršti to ir didžiuotis, kad esame dalis didelės mažo miesto legendos.