Pro memoria Zenonui Bajoriūnui

Rugpjūčio 11 d. netekome Lietuvos pedagogo, psichologo, profesoriaus, habilituoto socialinių mokslų daktaro Zenono Bajoriūno.

Profesorius gimė 1932-03-10 Senkonių kaime, Joniškėlio valsčiuje. 1951 m. baigė Joniškėlio vidurinę mokyklą, kuria didžiavosi ir džiaugėsi, kad mokykla turėjo gerą aurą.

1955 m. baigė Vilniaus pedagoginio instituto Pedagogikos ir psichologijos fakultetą.

1972 m. Maskvoje, Pedagogikos mokslo tyrimo institute apgynė daktaro disertaciją „Socialinis – pedagoginis paauglio teisės pažeidėjo tyrimas“, o 1994 m. Vilniaus Pedagoginiame universitete habilitaciją „Familistkos pagrindai (edukologinis aspektas)“.

Nuoširdus Mokytojas, pedagogas, psichologas yra dirbęs pedagoginėse mokyklose – Telšių ir Klaipėdos, bei I profesinės technikos mokyklos direktoriumi, o nuo 1975 m. iki 1987 m. Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos ir pedagogikos fakulteto dekanu (nuo 1998 m. ėjo profesoriaus pareigas). Tuo pat metu dirbo antraeilėse pareigose Lietuvos teisės akademijos ir Klaipėdos universitete. Svarbiausieji profesoriaus leidiniai:

„Pedeagogika“ 1981 m (kartu su bendraautoriais);
„Familistikos pagrindai“, 1994;
„Šeimos edukologija“, 1997 m.;
„Šeimos ugdymo mokslas ir praktika“, 2004 m.;
„Ugdymo pagrindai“, 2006 m. ( kartu su A. Dumčiene).

Mokslinio darbo kryptis – vaikų auklėjimas šeimose. Profesorius sakydavo: „Gyvenimas ir ugdymas nestovi vietoje“. Daug dėmesio skyrė nerimo sumažinimo, tolerancijos problemoms. Apgailestavo, kad mūsų visuomenėje daug skurdo, permainų, nelygybės, visi kenčia nuo greito gyvenimo tempo. Patirtas gyvenimo negandas ir rūpesčius dėl savųjų netekties pakėlė nedejuodamas, ramiai savyje susikaupęs.

Kol sveikata leido, prof. Z. Bajoriūnas dažnai lankydavosi savo krašte, bendravo su Joniškėlio ir Pasvalio bibliotekomis, lankė tėvų kapus Joniškėlyje. Jis rašė, kad kraštiečių susitikimų tradicija verčia žmogų kažkam priklausyti. Vien mobiliaisiais telefonais, sms žinutėmis neįmanoma pakeisti susitikimų, gyvų pokalbių. Kraštiečiams linkėjo geros sveikatos, valios stiprybės, neskubotų sprendimų, pasitikėjimo savimi, branginti savo ir kitų likimą. Gerus žodžius (dažniausiai raštu) ir šypsenas bei likėjimus išdalino daugeliui…

Sulaukus brandaus amžiaus profesoriaus užmojai buvo platūs tačiau paskutinieji darbai liko nerealizuoti…

Tebūnie lengvos Vilniaus Kairėnų kapinių smiltys !

Kraštietė Danutė Lukoševičienė

2011-08-16

Prisimenant profesorių Z. Bajoriūną

Iš Ekleziasto knygos:

Nėra žmogaus, kurio vėjas klauso,-

Nėr mokančio sustabdyti vėją,-

Ir mirties valandai valdžios nieks neturi.

Lemties ranka atėmė iš mūsų ką tik šalia buvusį Žmogų, neatsiklausdama, ar jau visi darbai šioj žemėj padaryti, ar išsipildė viltys ir lūkesčiai. Bet tikime, kad profesorius Z. Bajoriūnas buvo laimingas, nes į gyvenimą žvelgė ramiomis akimis ir kilnia siela, šalia jo visada buvo mylimi žmonės, ištikimi draugai, o Jo kilnūs darbai buvo nudirbti su meile ir begaliniu atsidavimu šeimai, jos gerovei, Jo mintys – dvasingos ir doros.

Žodis išeinantiesiems visada yra ir žodis liekantiesiems. Per gyvenimą prof. Z. Bajoriūnas ėjo atvira siela, tat atsisveikinant minime ne kaip vienišą keleivį, o kaip visų širdyse ryškų pėdsaką palikusi draugą. Taip, toks Jūs, profesoriau Z. Bajoriūnai, liksite mūsų atmintyje, nes laikas neįstengs pakeisti šilumos ir meilės, kuria Jūs mokėjote dalintis su mumis, kraštiečiais.

Nėra didesnio skausmo už amžiną išsiskyrimą.

Tegul nuoširdi mūsų užuojauta sumažina nors dalelę tuštumos ir skausmo.

Joniškėliečių klubo Mažupė bendruomenės vardu –Violeta Veličkienė

2011-08-16