Press "Enter" to skip to content

Mokytoja L.Vaitkevičienė: Tarnauji Lietuvai, vadinasi, tarnauji žmonėms

„Tarnaukite Lietuvai“, – kitados šiuos žodžius ištarė filantropė, visuomenės veikėja, rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, pati savo tarnyste žmonėms rodydama pavyzdį.

Prieš metus, pažymint rašytojos gimimo 

150-ąsias metines, Seimo valdyba įsteigė medalį, kuriuo bus apdovanojami nuoširdžiai Lietuvai triūsiantys tautiečiai. Tarp pirmųjų medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatų – Joniškėlio G.Petkevičaitės -Bitės gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Laima Vaitkevičienė, nominuota už savanorystės kultūros sklaidą. Pedagogė šiandien sako, kad šalis turėtų būti puoselėjama ne šūkiais, devizais ir garsiomis kalbomis, o sąžiningu ir doru darbu.

– Mums malonu sveikinti ir pasikalbėti su pirmąja garbingo apdovanojimo laureate. Prisimenant šviesią G.Petkevičaitės-Bitės asmenybę norisi paklausti, kiek šis vardas šiandien svarbus Lietuvai?

– G.Petkevičaitės-Bitės idėjos yra tokios universalios, kad jos sekėjais galima būtų pavadinti labai daug žmonių, kurie iš tiesų daro gerus darbus. Tai tarsi savaime suprantamas dalykas, nes kitaip mes nebegyventume. Visai nebūtų Lietuvos, jeigu nebūtų žmonių, kurie daro gerus darbus. O Bitės veikla buvo, manyčiau, nuoširdus to meto Lietuvos inteligentės darbas. XIX a. pabaigos inteligentas tokiame miestelyje buvo universalus žmogus. Jis buvo ir švietėjas, jis buvo dažniausiai gydytojas, jis buvo net savotiškas žiniasklaidos atstovas, tas, kuris nešė informaciją, buvo savotiškas analitikas, kuris savo publicistikoje analizavo šito krašto situaciją.

– Rašytoja gyveno ir dirbo Joniškėlyje, jos vardas čia įamžintas. Atrodo, kad jos idėjų sklaida turėtų būti tvirta atrama bendruomenei.

– Mes kartais į tuos dalykus žiūrime, tarsi būtume iš romantizmo epochos. Aš suprantu, IŠ PRAEITIES TAVO SŪNŪS… arba AŠ NORĖČIAU PRIKELTI NORS VIENĄ SENELĮ… – galima cituoti ir cituoti. Tai vardai, tarsi tos atramos, į kurias žiūri žmonės, į kurias remiasi, kuriomis vadovaujasi. Jos būtų tikros, jeigu Joniškėlis arba bet koks kitas miestelis būtų uždara bendruomenė, labai mažai kontaktuotų su aplinka ir gyventume tarsi XIX a. pabaigoje tuo savo krašto naratyvu, savo krašto didžiaisiais pasakojimais, ir mūsų nepasiektų niekas kitas. Bet dabar mes visi gyvename tokioje plačioje erdvėje, ir tokių atramų, tokių griežtų autoritetų nebegali būti. Aš nesakau, kad tai nesvarbu. Mūsų visuomenė pasikeitusi. Aš neįvardiju to kaip blogybės. Mums dalis Bitės idėjų artimos, mes propaguojame jas, tvarkome, gražiname savo miestelį. Visa tai daroma, kad prisimintume. Žmogus privalo žinoti savo istoriją. Bet abejoju, ar ta istorija visada gali būti mums atrama.

– Bet tam tikrais momentais tos asmenybės mums tampa atrama.

– O kada tampa atrama? Aš kalbu kaip lituanistė, imkime literatūrą apskritai. Kada mums labai aktualiai skambėjo Maironis, kada Vincas Kudirka, Bernardas Brazdžionis, Justino Marcinkevičiaus „Mažvydas“. Šitais Sąjūdžio, perversmo laikais, pasikeitimų metais. Kai reikia kažką ginti, dėl kažko kovoti. O kai yra paprastas gyvenimas, tai tada tie patriotiniai autoritetai kažkaip natūraliai prislopsta. Žmonės tiesiog gyvena. Jie nebekovoja. Bet ir nereikia. Kodėl mes turėtume taikytis į priešą, jeigu priešas niekur aplink nestovi.

– Ko mes galėtume pasimokyti iš G.Petkevičaitės-Bitės?

– Jeigu mes mokomės iš ko nors, tai aš sakyčiau, kad iš G.Petkevičaitės-Bitės mes pirmiausia turėtume pasimokyti pagarbos žmogui ir žmogaus supratimo. Didieji kultūros vyrai XIX a. pabaigoje žvelgė iš idealistinių pozicijų, kalbėjo apie tautą, politinę kovą, G.Petkevičaitė-Bitė žiūrėjo į tą lietuvį, Joniškėlio krašto valstietį, galvodama, ką daryti, kad paprasčiausiai sumažintų tą skurdą, tą žmonių tamsumą. Jos pozicija buvo labai žemiška. Jeigu ji užsiėmė filantropija, tai niekada nebuvo juntama to bajoriško AŠ DUODU, AŠ GALIU. Duodama žmogui G.Petkevičaitė-Bitė jį gerbė. Jeigu mes iš viso turėtume mokytis iš praeities autoritetų, tai pirmiausia pagarbos žmogui. Ir jeigu jūs manęs paklaustumėte, ko labiausiai trūksta mūsų visuomenei, pasakyčiau – pagarbos žmogui.

– Jūs mokote vaikus literatūros. Aš vis bandau sau atsakyti, kodėl anksčiau moksleiviams būdavo privaloma daug skaityti, o dabar tarsi viskas vyksta bėgant, chrestomatiškai.

– Taip, mes skaitėme daug. Kodėl mes nebeskaitome tų didžiųjų pasaulio klasikos romanų, to didžiojo naratyvo. Tiesiog aš manau, kad tas informacijos srautas, kurį reikia pažinti, yra kitoks, nei pasiekdavo mus. Ko gero, taip prisitaikoma prie naujų sąlygų. Dabartinis vaikas, dabartinė mokykla yra šiek tiek daugiau orientuota į praktinį paties žmogaus mokymąsi. Iš tikrųjų vaikas dabar nelabai turėtų laiko perskaityti Balzaką, Dikensą ar Tolstojaus „Karą ir taiką“. Yra tempas. Mes gyvenome ne tokiu tempu. Dabar mes jau greičiau viską darome.

– Bet ar negąsdina jūsų tas paviršutiniškumas? Juk yra pavojus, kad žmogus taip ir liks nepažinęs literatūros istorijos, klasikų?

– Taip, kaip ir visą istoriją, mes literatūrą turime pažinti. Žmogus, baigęs vidurinę mokyklą, turi žinoti, kas yra Kristijonas Donelaitis, kas yra Maironis, Jonas Biliūnas. Aš tikiu, kad suaugęs jis J.Biliūno nebepaims.  Bet aš džiaugsiuos, kad jis skaitys gerą savo laiko literatūrą, kuri jam artima. Paprastas skaitytojas, ne literatas, renkasi tai, kas jam, jo asmenybei ir dabarčiai artima. Taip, mes savo literatūros istoriją turime pažinti, bet vargu ar ja galime gyventi. Mokykloje žmogus gauna tiek, kiek jis sugeba pasiimti. Mūsų vaikai yra perkrauti, ligoti, pavargę. Reikia mylėti ir savo dėstomą dalyką, ir žmogų. Tai ką dabar rinktis – dalyką ar žmogų? Gal žmogų. Gal jis pamirš, ką rašė K.Donelaitis. Bet jis bus šaunus santechnikas, užaugins gerą šeimą, bus darbštus, nugyvens puikų gyvenimą čia, Lietuvoje. Tai ko daugiau iš jo norėti?

– Jūs daug bendraujate su moksleiviais. Koks jūsų gimnazijos jaunimas?

– Aš turėjau puikų mokytoją šviesaus atminimo Romualdą Paškevičių. Atsimenu, kai jis juokaudamas sakė, kad visais laikais žmonės stebėjosi, koks baisus dabartinis jaunimas. Nuo tam tikro amžiaus pradeda atrodyti, kad prieš 100 metų ir akmenys buvo kietesni. Mūsų mokykloje yra puikių žmonių, turime gabių, olimpiadininkų. Bet ne tik apie juos reikia kalbėti. Reikia džiaugtis ir tuo vaiku, kuris išdrįsta išeiti į mokyklos sceną ir kažkiek atsiskleisti. Reikia džiaugtis ir tuo, kuris gana nelengvai išmoksta bendrauti su kitais, džiaugtis tuo, kad įgyja tam tikrų socialinių įgūdžių. Pripažinkime, šiandien nėra lengva jauniems. Kad ir atsivertusi internetinį dienraštį, aš matau vien tiktai negatyvias antraštes. Arba nuo ko mes pradedame televizijos žinias? Aš suprantu, kad žiniasklaida turi taisykles. Bet kai tų blogumų yra per daug, susiformuoja net nerimas. Savotiškas išgąstis: tai kur aš dabar gyvenu, kas manęs laukia, jeigu aplink dedasi tokie dalykai. Nenuteikime taip visuomenės. Mes kalbame, kad visuomenė turėtų būti patriotiška, bet tas žmogus gali išsigąsti – kokioje Lietuvoje aš gyvenu? Kas iš jos liko? Iš tiesų tai slegia. Tam turi būti atsvara.

– Dabar madinga kalbėti apie patriotizmą. Vieni jo pasigenda, kitus įvairios jo išraiškos erzina…

– Lietuva pirmiausia yra žmonės. Nėra abstrakčios Lietuvos. Kas yra patriotizmas? Kas yra patriotizmas tokiame mažame miestelyje? Galima Vilniuje pereiti Gedimio prospektu mojuojant vėliava, bet savo kieme paprasčiausiai nenusikasti sniego. Galima skelbti aukštas idėjas, bet susirgus kaimynui nepavežti jo iki gydytojo. Ir tai bus patriotizmas? Tai tas pat, kas nueiti į bažnyčią, išklausyti mišias ir parėjus iškeikti savo artimą. Padorumas turi būti pirmiausia. Grįžkime prie G.Petkevičaitės-Bitės. Kodėl Petkevičius neleido Gabrielės studijuoti matematikos, o paliko prie savęs? Jis manė, kad vaikai, įgiję šiokio tokio mokslo, turi padėti žmonėms. G. Petkevičaitė-Bitė būtų pasiekusi labai daug kokioje nors mokslo srityje. Bet liko Joniškėlyje, vėliau Puziniškyje daryti gerų darbų tiems žmonėms, kurie buvo šalia jos. Jos publicistikoje galima rasti patriotinių citatų. Jos dienoraščiuoe, laiškuose – nepaprastas susirūpinimas žmogaus kasdienybe. Tada ir kyla klausimas, kas yra tas patriotizmas, jeigu mes nepadedame tam, kuris yra šalia, o mosuojame vėliavomis. Vėliavas keliame per šventes, o gyvename juk kasdienybėje.

Jaunius POCIUS, „Respublikos“ žurnalistas

Šaltinis: www.respublika.lt

Komentuoti su „Facebook “

4 Comments

  1. Kryžkelių Blondinė Kryžkelių Blondinė 17 balandžio, 2012

    Aš sužavėta lietuvių kalbos mokytojos tokiais skambiais žodžiais, Kaip: „šalis turėtų būti puoselėjama ne šūkiais, devizais ir garsiomis kalbomis, o sąžiningu ir doru darbu“. Net susigraudinau, prisiminusi tarybinius laikus. Taip juos primena šie žodžiai. Labai atsiprašau, bet aš kaip blondinė nesupratau, kas naudoja tuos šūkius, devizus ir garsias kalbas? Ar tie, kurie išvykę į Airiją, Angliją ir t.t., kad galėtų pragyventi, ar ta dalis, kuri vargsta Lietuvoje, kad galą su galu sudurtų (ir tie ir tie neturi tam laiko), O gal toji dalis, kuri čia neįvardinta?
    Dar aš susižavėjau, kad Jūs lietuvių kalbos mokytoja net kelis kartus panaudojot žodį „filantropė“. Aš net nežinojau, kad tai lietuviškas žodis. Aš žinojau tik: filantròpas [gr. philanthrōpos < phileō — myliu + anthrōpos — žmogus], labdarys, vargšų šelpėjas, rėmėjas. Pasiskaitai ir kiek naujų lietuviškų žodžių žmogus sužinai.
    Sveikinu Jus su tokiu aukštu apdovanojimu ir linkiu toliau ta linkme auklėti savo auklėtinius.

    • Šatenas (eks) ant vieškelio Šatenas (eks) ant vieškelio 19 balandžio, 2012

      Sveika, Blondine, esat lyg kažkokiam kely matyta! Per užpakalinio vaizdo veidrodėlį, bet gal ir apsipažinau…
      Jūsų komentaro nekvestionuoju, konkrečiai mokytojai (tuolab apskritai mokytojams…) advokatauti irgi nesiruošiu. Bet trigrašį kišu.
      Pirmiausia, mes nežinome, kokiu laipsniu žurnalistas „pakoregavo“ mokytojos žodžius. O daugelio dabarties mokytų žurnalistų (22 universitetai kaip ne kaip „ant Lietuvos“…) sugebėjimus žinome: parašo „mirė šuo“ ir net žandai neparausta!
      Toliau: sutikite, interviu dvasia nėra skaitančiojo energijos „rijikė“. Normalus tonas, galima su kai kuo nesutikti, galima papriekaištauti dėl „štampų“, ale tai yra milijoną kartų geriau, nei kokios nevykėlės eksgydytojos nusikalbėjimai apie, tarkim, „Mistralio“ ypatumus ar kokios išvėsusios ponios, baigusios technologinius mokslus, pasakos apie ekonomiką ar energetiką… Tragiška, kad tauta šiandien neturi bent kelių vyrų ar moterų, gebančių suprojektuoti ir suręsti tokias kopėčias, kuriomis galėtume išsiropšti iš prarajos, į kurią nusiritome ir kurioje beviltiškai riogsome.
      Dievaži, tikrai būčiau koks pranašas Jona ar bent pretenduočiau į vietinį Aukso medalį, jei sugebėčiau keliais sakiniais nusakyti priežastis, kodėl jaunimas (ir ne tik) emigruoja, kodėl nyksta kaimai, kodėl pagarsėjom kaip savižudžių tauta…
      Jūs visiškai teisi, kalbėdama apie šūkius, devizus, garsias kalbas ir kitokius „obalsius“… Kaip tas Kozma Prutkovas rašė: „Ieškok šaknies…“. Mokytojai vieni čia nieko nepadarys – lopetos tokios neturi… Daugiau kaip du dešimtmečius jiems perša tai t a u t i n ę chemiją su nemažiau tautine aritmetika, tai kitokius „reformizmus“… O dabartinis švietimo ministras, pasirodo, geba tik mergoms SMS rašyti (po gimtosios partijos subuvimo!) ir provincijoj krepšinį palošti!!
      Deja, esam tokie, kokie esam ir jokie čia naujieji šapokos „drąsiais“ mūsų nepadarys…
      Sako, kad genijai gimsta kartą per šimtmetį. Turėkim viltį!
      P. S. „Filantropė“ man „neužkliuvo“, gal todėl, kad ausis priprato (pamenat, f i l a n t r o p a s Sorosas preskonferencijoje giria p. Abišalą už „gerą klausimą“; beje, mūsų televizinės kalbančios galvos it banguotosios papūgėlės tą „gerą klausimą“ eksploatuoja krūvą metų; kitas „beje“ – tas garbus p. Abišala padeda sėkmingai parduoti „Mažeikių naftą“ kontorėlei su 10000 Lt įstatiniu kapitalu(?!?)./džiaugsmingi konservatoriški krykštavimai – gal čia „tų šaknų“ ir derėtų paieškoti… Su lopetom…/.
      O štai „naratyvas“ – užkliuvo!.. Kita vertus, „blondinę“ irgi galima keisti baltaplauke ar bent geltonplauke… Tai taip lietuviška! Atsimenu Dolskį (jaunime, nepainiok su Donskiu Lionka): „Lietuvaitė – gėlė gražių laukų/Tartum auksas spalva tavo plaukų…
      P.P.S. Dolskis priminė ir kažką „tinkamo“ emigracijos temai:
      „Vienos duonos neužtenka,
      Reikia biskį ir barankų.
      Jaunas žmogus biskį glušas,
      Taigi reikia ir dėl dūšios.“

      • Kryžkelių blondinė Kryžkelių blondinė 20 balandžio, 2012

        Sveiki Šatenai.
        Sakot, kad gal teko susitikti. Galimas dalykas. Juk Lietuva tokia maža, o Joniškėlis dar mažesnis. Gal būt teko važiuoti pro Oželius į Smilgelius vieškeliu ir mane matyti stovinčią kryžkelėje su lauko gėlių puokštele rankose ir mąstančią į kurią pusę pasukti.
        Aš su Jumis pilnai sutinku. Žurnalistų „sugebėjimai“ taip pat žinomi. Atsiprašau mokytojos už mano netaktą.
        Jūs rašote: „Tragiška, kad tauta šiandien neturi bent kelių vyrų ar moterų, gebančių suprojektuoti ir suręsti tokias kopėčias, kuriomis galėtume išsiropšti iš prarajos, į kurią nusiritome ir kurioje beviltiškai riogsome.“ Istorija kartojasi. Panaši situacija jau buvo prieš 1940m. Dėl vyriausybės klaidų kiek žmonių perėjo pragarą. Žmonės buvo pasimetę, blaškėsi, nežinojo prie ko šlietis, kad išliptų iš vargų. Turiu partizanų kapeliono Justino Lelešiaus – Grafo dienoraštį. Cituoju Algio Kašėtos įvado dalį:
        „J.Lelešius tikėjo, kad per kovų ir kančių žaizdrą perėjusi Lietuva sugebės
        sukurti tobulesnę Valstybę, nors svajones apie būsimą Lietuvą sudrumsdavo
        abejonės: „Mums laikas dabar, kol dar nėra vėlu, ruošti tautą būsimiems
        įvykiams, nepriklausomam gyvenimui, kad vėl Lietuvoje neįsiliepsnotų
        partijų kova, kad visoki karjeristai, valstybės turto eikvotojai ir vagys
        neuzurpuotų tėvynės vairo į savo niekšingas rankas. (…) O kad suprastų
        visiems amžiams tauta, dėl ko mes kraują liejome! Kad negrįžtų į tas pačias
        klaidas vėl Lietuva, bet aš bijau… bijau, kad pralietas laisvės kovotojų
        kraujas praeis veltui; lietuvis vėl nesupras lietuvio, nelaimingieji vėl kentės
        vargus, turtuoliai vėl atstums vargšą, miestietis vėl nepažins kaimiečio,
        kuris tą kraštą gynė ir savo kraują liejo, bažnyčios vėl liks tuščios,
        Aukščiausiajam nieks negiedos himnų už išlaisvinimą, o smuklėse vėl
        pasigirs girtų dainos ir triukšmas“.
        Kiek totalitarinis valdymas nužmogins visuomenę, pažeis tautinę
        savimonę ir pačios asmenybės formavimosi pagrindus, J. Lelešiui buvo
        sunku numatyti – vargu ar jis tikėjosi, kad tiek metų užsitęs sovietinė
        okupacija. Telieka skaitytojui spręsti, kaip skiriasi šiandieninė mūsų
        visuomenė nuo partizanų regėtos Lietuvos vizijos.“
        J.Lelešius žuvo 1947 m. rugsėjo 24 d. išduotame Birutės rinktinės štabo bunkeryje
        Veiverių k. kartu su kitais penkiais štabo pareigūnais.
        Komentarai turbūt nereikalingi.
        …naujieji šapokos „drąsiais“ mūsų nepadarys…, jei čia aliuzija į Drąsių Kedį, tai vertinimai yra labai prieštaringi ir aš nedrįstu ką nors komentuoti. Viskas – toks suraizgytas kamuolys, kad ir Šerlokas Holmsas sunkiai išpainiotų.
        Užkliuvęs už „naratyvo“, neapvirtot? Jei taip, tai užuojauta iš mano pusės.
        Plaukus „blondinei“ šiame amžiuje galima pakeisti bet kokia spalva, bet ji vis tiek liks „blondine“, net ir a.a. Dolskis nepadės, nei Maironio eilės apie geltonkases. Galit nesipūsti kaip balionas. Bijau, kad vyrukų taip pat yra nemažai „blondinų“, tik prie jų šis epitetas neprilipo. Aišku, Jums iki jų labai labai toli.
        Geros ir turiningos dienos!

  2. Starkas iš Stipinų Starkas iš Stipinų 4 balandžio, 2012

    Šildantis dūšią interviu, skvarbaus proto, tauraus veido, gilių akių žmogaus mintys!
    Ačiū, Mokytoja! Mes Jus mylim!
    Mylim ir sveikinam su įvertinimu, linkėdami ramių artėjančių pavasario švenčių! (jei tik gamta susimylės – be sniego ir su saulyte!).
    P. S. Nesupykit, gerb. Mokytoja, tačiau Jūsų paryškinta eilutė apie Gabrielę „…niekada nebuvo juntama to bajoriško AŠ DUODU, AŠ GALIU…“ verčia mane išsakyti gal nelaiku, gal netinkamoje vietoje vieną pastebėjimą. Po apdovanojimo ceremonijos Panevėžyje Jūs nusifotografavote su Seimo pirmininke. Jūsų žvilgsnis nuotraukoje – mylinčio žmones žvilgsnis, Jūsų santūri šypsena (atleiskit, man, kvailokam kaimiečiui)panaši į paslaptingąją Džokondos…
    O ta moteriškė, stovinti Jūsų dešinėje?.. Jos visa povyza?…Net jos chemikalais išbalinti plaukai verčia manyti, kad nuoširdumo joje – nė už centą… Puiki iliustracija: AŠ DUODU, AŠ GALIU…“. Pakalbėjusiai apie „avilio simbolį“ poniai neprošal būtų priminti, kad aviliuose būna ir tranų…
    Atleiskit, Mokytoja, už tokį „nukrypimą nuo temos“. Dar kartą sveikinam, dar kartą Jumis žavimės!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.