Press "Enter" to skip to content

Prancūziškas seno parko valsas…

Esu keistuolis pasakojantis žmonėms apie pasaulius, kurių labai senai nebėra. Kiekvieną dieną aš rodau prašalaičiams tuščias erdves, kurias bandau užpildyti praeities kvapais. Žaidžiu formomis, faktais, jausmais lipdydamas pageltusias fotografijas primenančius sapnus. Paklausite – kas man suteikė šią teisę? Mano prosenis – Karpių dvaro kumetis… Mano močiutė – audėja… Mano mama – mokytoja… Mano miesto žmonės, bevardžiai, beveidžiai jau daugiau nei keturis šimtus metų gyvenantys dėl manęs, mano vaikų, dėl šios žemės… Bandau išgirti jų balsus, stengiuosi išskaityti jų gyvenimų raštus ir visa tai papasakoti pasauliui…

 Šiandien aš turiu keistą, galbūt net ekscentrišką pasiūlymą – kviečiu Jus šokiui su praeitimi. Kur bebūtumėt, Joniškėlyje, Pasvalyje, Vilniuje ar Dublino priemiestyje – ryžkitės ir ateikite, atvažiuokite, atskriskite į Karpių parką, neįprastai akistatai su laiku ir pačiu savimi.

 Nesvarbu ar bus  gaivališkas pavasaris ar vėjavaikiška vasara, svajingas ruduo ar apsnūdusi žiema – parkas Jūsų lauks. Lauks, kaip jau laukia daugiau nei du šimtus metų ateinančių, sugrįžtančių, paliekančių… Ir su pirmu oro gurkšniu, su medžių šnaresiu, su po kojomis čežančiais lapais, su Mažupės čiurlenimu, su senojo dvaro šešėliais pajusite, kaip jis įtraukia, kaip įsupa į save lyg šilta, jauki vaikystės antklodė. Ta pati, kurią taip rūpestingai kažkada apkaišiodavo mama, ta pati iš po kurios taip nesinorėjo lysti rytais, ta pati, kuria užsiklojus ant galvos – dingdavo visi naktiniai baubai…

 Mažiausias Lietuvos miestas turi bene didžiausią šalyje 34 hektarų parką. Kažkada žymus Lietuvos dvarų sodybų tyrinėtojas Klemensas Čerbulėnas, apibūdindamas Joniškėlį, pasakys: „Nedaug tėra Lietuvoje tokių jaukių, tapybiškų ir dendrologine įvairove pasižyminčių parkų”.  Tai vieta, kur barokas persipina su klasicizmu, meninė išmonė su gamtiniu natūralumu, žmogiška prigimtis su aukščiausiojo Apvaizda.   Kokią žinią mums siunčia Karpių dvaro parkas, ką nori pasakyti mums Francas Lehmanas, XIX a. pertvarkęs dvaro sodybą ir parką?

 Nebijokite! Atsistokite prie bet kurio seno medžio, užsimerkite, ir tiesiog keletą minučių ramiai pastovėkite.  Pažadu – ilgai laukti nereikės. Ar girdite – prancūziško valso akordus? Su kiekvienu jūsų įkvėpimu, su kiekvienu širdies dūžiu muzika vis garsės. Staiga kažkas nematomas sugriebs jus rankos… Prasideda!

 Ir štai – Jūs jau bėgate pro didžiulius pietinius dvaro varus, „Svečių“ liepos alėja, pro ledainę, ant kurios kauburio įstabūs alpinariumas. Vynuogienojuose skęstantis dvaras ir ant prieangio laiptų stovinti besišypsanti paskutinė dvaro valdytoja Marija Joana Karpienė. Priešais dvarą – pasakiškas tūkstančio rožių rožynas, kurio centre legendomis apipinta juodoji Imperatoriškoji rožė.

 Muzika vis garsėja ir nematoma ranka veda tolyn. Dvaro puošmena – senojo parko alėja: „Alėja, dengta šimtamečių medžių viršūnėmis. Viršūnėmis, kuriose kartkartėmis nubudęs vėjelis supasi ir vienišos epušėlės uoliai lapeliais poteriauja. Ir seniai, lapuočiai šimtamečiai snaudžia. O galbūt tylėdami prisimena tas žmonių eiles, kurios nuo atmenamų laikų čia vaikščiojo, gyveno, džiaugėsi ir mirė.“ Taip apie ją savo romane „Ad Astra“ rašys ne kas kitas, o „geroji dvaro kuprelė“ – Gabrielė Petkevičaitė – Bitė. Būtent čia, Karpių dvare bus šios nepaprastos moters ramybės uostas. Kai po pusės amžiaus nugyvento Joniškėlyje Gabrielė Petkevičaitė – Bitė išvažiuos, kai pasiners į politiką, pedagogiką, publicistiką, visuomet ras laiko grįžti į Joniškėlį ir dvaro parką.

 Tarsi pasitempę liokajai alėjos kraštuose išsirikiavusios dangų siekiančios liepos ir šimtamečiai ąžuolai (beja, šiame parke yra (buvo) net 15 rūšių ąžuolų). Ir kaip derą ištikimiems pavaldiniams jie saugo visas šios vietos paslaptis. Tik prancūziško valso garsai ir vėjas, dar kartais atneša šilko ir satino čežėjimą, žvangančius pentinus ir kilimingų dvaro svečių juoką.

 Oranžerija. Priešais ją – apvalus vasarinių žiedų gėlynas, o viduje – rojus. Kiaurus metus žydintys egzotiniai augalai, marmuro skulptūros, fontanai. Vasara visas šis grožis išnešamas lauk.

  Jei suksime kairėn – Slyvų alėja galėsime sugrįžti dvaran. Jei rinksimės kelią vedantį nuokalnėn – prieisime mėlynąjį tiltą jungianti du parkos krantus. Sukime dešinėn ir vingiuotu paupių keliaukime centrinių rūmu link. Tai Angliškas parkas. Tiesios, geometrinės linijos, aiški ir suprantama struktūra, daug erdvės ir gėlių. Gėlynai čia visur, ant kiekvieno posūkio, šalia taisyklingo keturkampio tvenkinio, šalia žaliųjų pavėsinių.  Parkas išraižytas drenažiniais grioveliais, ant kurių pastatyta net 12 tiltelių!

  Nejučia žvilgsnis krypsta kairėn. Status skardis, kurio dugne linksmai čiurlena Mažupė, žaisdama lenktynių su laiku. Prieš akis – nepaprastas vaizdas: slėnis, kanalai, salos, tvenkiniai. Visa tai prieš daugiau nei du šimtus metų iškasė mano ir jūsų protėviai. Paprasčiausio kastuvo pagalba, lygumų krašte buvo suformuotas Alpių slėnius primenantis kraštovaizdis…

 Nematomos rankos virkdo akordeoną o mes tęsiame savo keistąją kelionę. Kinietiško stiliaus tilteliu persikelkime per upelį.  Prancūziškas parkas. Trys didžiulės salos, sujungtos tilteliais. Salose pavėsinės, gėlynai, skulptūros. Pakilkime akmeniais laipteliais į viršų ir pasukime kairėn. Nuostabus tvenkinys, terasos ir vienas unikaliausių ir gražiausių šio parko elementų  taip vadinami „medžių kambariai“. Tai dvi taisyklingos 18 metrų skersmens liepomis apsodintos  aikštelės. Pasakojama, kad kiekvienas iš jų turėjo atskirus vartelius o medžių viršūnės buvo sukaustytos milžiniškais plieninias žiedais, kad išlaikytų vientisą „kambario“ formą. Priešais juos – žemės kauburiai muzikantams.

 Būtent čia daugiau nei šimtą metų  grojo dvaro orkestras. Čia vasaros nakties apsuptyje sukosi grafai ir hercogai, bajorai ir paprasti miestelėnai.  Dėl šių aikštelių tarpukaryje varžėsi net du miesto orkestrai: lietuviškas pučiamųjų ir žydiškas styginis. Dažniausiai laimėdavo pastarasis ir juodruviams muzikantams griežiant madingus fokstrotus, sukdavosi mano ir jūsų seneliai.

 Muzika prityla, papučia nemalonu šiaurys. Parkas  pasineria į keistą letargą. Užeina svetimi. Paskutinė Karpienė priversta palikti namus. Purvinos kojos mindo brangius kilimus,  „laisvės saulę“ atnešę „išvaduotojai“ šildosi vakarais degindami didžiulės bibliotekos, kurią kažkada inventorizavo Laurynas Ivinskis, knygas. Dar vieni „savi“. Taip mėgto parko orkestro smuikai amžiams nutyla Žadeikių miškelyje… Likimo pūgos iš rytų sugražina „išvaduotojus“. Dabar jau ilgam. Parko pietinė dalis ribojasi su siauruku, kuriuo dabar dunda ešalonai su gyvuliniais vagonais prigrūstais tų pačių, kurie kažką taip mylėjo šį parką. Šiaurinėje dalyje – įrengiami artilerijos įtvirtinimai. Dar ir dabar galima rasti patrankų išdarkytus Mažupės šlaitus…

Nuo centrinių dvaro rūmų nudaužomas Karpių giminės herbas. Jį pakeičia raudona žvaigždė. Nedrąsiai garsėja muzika. Senieji parko akmenys vėl ima pasakoti istorijas. Apie mokyklą, vaikus, apie slaptas mokytojo Gutausko Lietuvos istorijos pamokas, apie tūkstančius pasimatymų ir milijonus kartų ištartus žodžius „MYLIU“. Senieji medžiai pasakoja apie atkalų sodininką Antaną Vyskupaitį iš paskutiniųjų besistengiantį  išsaugoti senąją parko legendą…

  Atsimerkite. Tai nebuvo sapnas, bet ir ne realybė. Šiandiena Karpių dvaro parkas jau nebe tas, bet jame dar yra dalelė senosios legendos. Labai liūdna, kad jau dvidešimt metų tik kalbomis bandoma šį parką gelbėti, keisti, restauruoti. Berods vienintelis žmogus kuriam iš tiesų skauda dėl šios unikalios vietos yra Joniškėlio bandymų stoties direktorė dr. Stanislava Maikštėnienė. Jos pastangų dėka, parkas buvo išvalytas, tapo gerokai šviesesniu, atsivėrė dauguma senųjų erdvių. Tikėkimės išauš diena kai šis parkas bus prikeltas naujam gyvenimui ir taps puikia Pasvalio ir visos Šiaurės Lietuvos reprezentacine vieta.

Nuotraukose senasis Karpių dvaro parkas XXa. pradžios fotografijose. Nuotraukos iš Joniškėlio krašto muziejaus archyvo.

Komentuoti su „Facebook “

13 Comments

  1. Remigijus Remigijus 31 rugpjūčio, 2012

    Del „Ats”. Turiu nuojautą, kad Jus sudomins sena 1932 nuotrauka, bendram labui dėliojant „puzlę”. Ten pažystu tik kun. Liubšį. Mano e-mail:ly2bdi eta qrz.lt

  2. Ats. į 2012 04 27 9:02 Ats. į 2012 04 27 9:02 1 gegužės, 2012

    Aha!
    „На дороге туман
    Нам мерещится дым
    Ты уехал за счастьем,
    Вернулся просто седым… /ДДТ и Юрий Шевчук/.
    Ir dar štai ką ta pati & neseniai pasakė: „Но мы не унываем, уныние – грех. Мы верим, что все это мускулистое стадо ревностных поборников „проржавевшего порядка“ скоро растворится в объятиях иного будущего.
    Всем добра и удачи“.
    P.S. Jei reiktų rinkti mylimiausią rusų bardą, balsuočiau už Vysockį…
    P.P.S. Gėrio ir sėkmės!

  3. Ats. Ats. 27 balandžio, 2012

    Jei atvirai, tai mano žinios apie Janą Tjersą – minimalios, nors namuose mėtosi DVD „Amelie“ su Amelijos valciukais…. Mano karta daugiau klausė (kai kas dar ir klauso) Joną Mykolą Žarą (Jean – Michel Jarre);/ „Oxygene“ etc./.
    Ištaikęs liuosesnę minutę, perklausysiu (peržiūrėsiu) tą kinuką apie Ameliukę, nors šiaip jau po parkus beveliju vaikščioti, klausydamas paukščiukų ir kvėpuodamas oxygen’u…
    Tiesa, prancūziškoje parko dalyje mano jaunystėje perėjo aibė kuosų, o jų „muzikos“ – nelabai paklausysi…
    Beje, valsus ten šokdavo ir prie okupantų, o sykį buvo atvykęs ir pats „prezidentas“ J. Paleckis, bet čia jau visai kitos istorijos…

    • Viktoras Viktoras Post author | 27 balandžio, 2012

      Tjersas ne tik „Amelijai”, bet ir daugeliui šiuolaikinių Europos kino filmų muziką rašė ir ir rašo.
      Parke ir aš mieliau klausau paukščių, tik anie mat turi savybę pusmečiui dingti, tai tuomet ieškau pakaitalo. Šiuo metu – be konkurencijos sparnuočiai.
      Kuosas ir aš (nors ir miglotai) truputi pamenu. Žinau, kad jos pridaro daug iškados, bet man jų truputi trūksta – kaip ne kaip vieni protingiausių paukščių…
      Nežinau kaip skaitytojams, bet man baisiai magėtų išgirsti „prezidento” istoriją. Tai būtų dar viena įdomi detalė toje 400 metų ilgumo „puzlėje” kurią bandau dėlioti.

      • Ats. Nr.3. Ats. Nr.3. 1 gegužės, 2012

        Taipogi nežinau „kaip skaitytojams“ (jeigu jų dar yra vienas kitas?..), tačiau maga pasakyti štai ką:
        Apie 1952 (A.D.) „prancūziškoje“ parko dalyje buvo surėdyta Joniškėlio rajono dainų šventė (nes „miesto sodo“ su medine estrada , akmeniniu aukuru ir po lietaus superslidžia lentine šokių aikštele dar suprovyta nebuvo, todėl vieta parke parinkta apgalvotai, juoba, kad ten ir anksčiau vykdavo „gegužinės“/ apie tai vienas mano pažįstamas šiame portale jau rašė, tačiau negeriečių e-atakos viską mažo miesto portale begėdiškai ištrynė…/).
        Į tokią iškilią rajono šventę ( šiais laikais į analogiškus subuvimus pribūna PATI Seimo pirmininkė… prisiminkim JVM jubiliejų…) atvyko ir svečias iš sostinės: LTSR AT Prezidiumo pirmininkas drg. Justas Paleckis (LTSR = LSSR, kitas abreviatūras pavieniai skaitytojai gali išsiaiškinti patys); /beje, apie drg. Paleckį įdomių detalių yra A. Bitauto straipsnyje apie V. Krėvę (žr. „Kultūros barai“, šitie privalėtų mėtytis ant stalo kultūros židinyje – miestelio bibliotekoje; jeigu žurnalo pėdsakų nerasta – prašom į e – variantą Delfyje).
        Kadangi rajono dainų šventė – tai ne koks draugų susibuvimas pas panas „po padlagu“, o visaapimantis vietinio maštabo įvykis, tai mačiusių, regėjusių, bendravusių etc. su garbiu svečiu žmonių ratas (apskritimas) turėtų būti labai platus (r= radiusas ritasi beveik į begalybę). Todėl tikrai nesu pajėgus papasakoti „prezidento istorijos“ įdomiau ir spalvingiau, nei jau rašiusieji atsiminimus apie Joniškėlį… Kas gali paneigti, kad, tarkim, pilietis, papasakojęs tautai, kaip jį, vargšelį, išmetė iš komjaunimo (abr. LLKJS), toliau prisistatantis tos tautos susiaurintam ratukui – žemiečiams, tskant, „atėjęs iš gilios mūsų tautos praeities“ (o ten, girdi, „mūsų stiprybės šaltinis“…), taigi šitas pilietis tikrai daug galėtų papasakoti… Štai tokie žmonės ir tegali „puzli“ pildyti… Nepamiršdami „Tauro“ bendrabučio, kaip kambarioką įdavė to meto saugumui…
        Vis tik 3 (trys) drg J. Paleckio vizito Joniškėlyje detalės, įstrigusios mums, miestelio pacanams, ir niekuo nesubendrinamomis su „okupantais“ (terminologija S.V., ginkdie, ne mano):
        1. Svečias atvyko juodu zimu (ГАЗ – М – 12), o jo palyda /apsauga/ – pobieda (ГАЗ –М – 20)/techn. duomenys – žr. nete…/;
        2. Svečias ėjo aplankyti mero ir mero pavaduotojo (analog. DŽDT VK pirmininko ir jo pavaduotojo, gyvenusių Meškalaukio g. medinuke), kirsdamas įžambiai Vytauto (Černiachovskio) g. bruką ir lydymas dviejų apsaugos žmonių (pirmas – priekyje, antras – atsilikęs 5 metrais);
        3. Dainų šventės įkarštyje sugedo garso stiprinimo aparatūra, todėl svečio kalbą sunkiai girdėjo susirinkusieji. Aš, kaip liudijantis įvykį, galiu pasakyti, kad: a) pagedo elektros srovę teikiantis generatorius, sukamas kilnojamojo kino dvitakčio benzininio varikliuko; b) sugedo lempinis garso aparatūros stiprintuvas / „neliko emisijos“/; c) pagedo vienintelis to meto mikrofonas / anglies milteliai supuolė ne į tą pusę…/. Niekas šiandien nežino, kaip ten iš tikro buvo, bet susirinkusi publika tegalėjo garsiai girdėti tik vienos rajono mokyklos skudutininkų ansambliuką, grojusį „Kalvelį“ ir nustelbusį net kuosų pritariamus šūksnius liepų viršūnėse…
        P.S. punktai a, b,ir c– kas gali paneigti…
        vietinės sakmės ir padavimai byloja, kad buvo metas, kada drg. J. Paleckis bent porą savaičių gyveno technikume (ne, ne tuo metu, apie kurį dabar kalbame), o kitu… ir net dalyvavo kažkurios abiturientų laidos išleistuvių vakarienėje (baliuje)dvare… Bet tai sužinoti – jau superuždavinys net bumbliauskams…
        P.P.S. O pasimokyti, pons Viktorai, galime tik iš kritiškai suvoktos istorijos…

    • Viktoras Viktoras Post author | 27 balandžio, 2012

      Jonas Mykolas ir mano favoritų sąraše. Šalia jo, bent jau man, nemažiau mielas toks graikas Vangelis. Užkariavęs rojų (Vangelis – conquest of paradise) ir kitas stichijas.

      • Ats. Nr.2 Ats. Nr.2 1 gegužės, 2012

        Ar Vangelis, ar Vagneris, ar Vivaldis, pagaliau ar valinskiškasis Vudis – visi reikalingi, gal tik skirtingu metu ar laiku… Visi jie iš to paties vandenyno, Muzika vadinamo. Liūdniausia, kad Gamta žmogui davė nedidelį bliūdą, na, tegu statinę – išragavai ir – kajuk! O taip norėtųsi viso to vandenyno! Bent apžvelgti. Todėl reikia storotis, kad duota bačka būtų užpildyta gaiviu verdenės vandeniu, o ne kokiu čirškančiu lašeliu ant įkaitusios BergHOFF skavarados dugno! (plg. „Tuoj cheminė reakcija pas mus įvyks/ Ir mūsų DNRai susimaišę atsakys“; Vudis… Man, beje, jau susimaišė…/. Nors nuoširdžiai manau, kad ir tokie ekvilibristiniai eksperimentai a la ekskrementai yra reikalingi – geriau eksperimentuoti, nei nieko nedaryti…
        O tas graikas Vangelis – man irgi ir įdomus, ir įtaigus. Ypač su graikiška Metaxa…

  4. Apvalcius (3/4) Apvalcius (3/4) 27 balandžio, 2012

    Jautriai surėdyta! Ačiū už jaunystėje patirtų įspūdžių atgaivinimą! Negaliu taip gražiai atsiliepti kaip tas, kuris rašė apie „jonvabalio šviesas birželio nakty“, bet vis tiek: ačiū.
    P. s. Viktorai, esu smalsus ir niekada nesisarmatyju paklausti, jei ko nežinau: kodėl valsas prancūziškas? Ar todėl, kad buvo šokamas „prancūziškoje“ parko dalyje? o gal todėl, kad Jums „užkliuvo“ saksofono – alto (toks riestas kaip pypkė kukavinė) ar saksofono – soprano (tiesus kaip smilga) populiarusis „valce“ solo, klajojantis mp3 formate? Šiaip jau, ponai, „ponai“ ir „elitazz“(šiandieninis) šoko, šoka ir dar ilgai šoks (jei šustauskai neuždraus) Vienos valsą… Arba kiek pavargę – anglų…

    • P. S. P. S. 27 balandžio, 2012

      Так слезы бегут
      Как волны далекого моря,
      И сердце терзает тоска и печаль
      И бездна великого горя!
      / čia irgi valsas; „okupantų“…; bet baisiai gražus valcas…/.

      • Viktoras Viktoras Post author | 27 balandžio, 2012

        Tos pačios didžios tautos:

        Отговорила роща золотая
        Березовым, веселым языком,
        И журавли, печально пролетая,
        Уж не жалеют больше ни о ком.

        Кого жалеть? Ведь каждый в мире странник —
        Пройдет, зайдет и вновь оставит дом.
        О всех ушедших грезит коноплянник
        С широким месяцем над голубым прудом.

        Стою один среди равнины голой,
        А журавлей относит ветер в даль,
        Я полон дум о юности веселой,
        Но ничего в прошедшем мне не жаль.

        Не жаль мне лет, растраченных напрасно,
        Не жаль души сиреневую цветь.
        В саду горит костер рябины красной,
        Но никого не может он согреть.

        Не обгорят рябиновые кисти,
        От желтизны не пропадет трава.
        Как дерево роняет тихо листья,
        Так я роняю грустные слова.

        И если время, ветром разметая,
        Сгребет их все в один ненужный ком…
        Скажите так… что роща золотая
        Отговорила милым языком.

        • Ats. Ats. 27 balandžio, 2012

          Man gražu, kad dar yra žmonių, kasdienybėje pastebinčių grožį…
          „Дай, Джим, на счастье лапу мне“.

          • Viktoras Viktoras Post author | 27 balandžio, 2012

            Kaip dainuoja Jurijus Ševčiukas iš „ДДТ” (čia ne tručas o rusiško roko dinozaurai): Ты не один…

    • Viktoras Viktoras Post author | 27 balandžio, 2012

      Tik klausdamas gali sužinoti… Prancūziškas, nes „prancūziškoje” dalyje… Nes labai mėgstu klausantis prancūzų kompozitoriaus Yann Tiersen melodijų, vaikščioti senojo parko alėjomis ir užkaboriais…

Komentuoti: Ats. Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.