„Mano pirmoji mokytoja“ – ko gero taip pasakys ne vienas šių eilučių skaitytojas. Benedikta Špokavičienė beveik keturiasdešimt metų dirbo Joniškėlio mokykloje pradinių klasių mokytoja.
Gimusi Gustonių kaime, po studijų buvo paskirta dirbti į Biržų rajoną. 1969 metais persikėlė dirbti į Joniškėlį. Tuo metu jau veikė naujoji mokykla, tačiau vietų trūko ir pradinės klasės vis dar glaudėsi senojoje, Karpių statytoje mokykloje. Čia, kartu su kolege M. Margiene, ir pradėjo savo joniškėlietišką kelią Benedikta Špokavičienė.
Šiuo metu mokytoja pensijoje. Laisvalaikį leidžia skaitydama knygas ir nerdama.
„Joniškėlyje man brangu viskas, juk čia prabėgo visas mano gyvenimas“ – sako Benedikta Špokavičienė.
Malonu cia mano trecios klases mokytoja.pagarba Jums ir didelis dekui uz kantrybe ir supratima
„Armijos krajovos Vilniaus apygardos 3-ioji, 5-oji ir kitos brigados, nepripažindamos ilgaamžės istorinės sostinės Vilniaus ir jo krašto Lietuvai, vykdė Lietuvos gyventojų genocidą – terorizavo, plėšė, žudė civilius lietuvių, žydų, rusų tautybės Lietuvos gyventojus, draudė kalbėti lietuviškai, tikėdamiesi, kad po karo taip „susigrąžins Lenkijai prarastuosius pakraščius“ („kresus”). Rytinėje Lietuvos Respublikos dalyje Armija krajova nužudė apie 1 000 gyventojų, už dabartinės LR likusiose rytinėse etninių lietuvių žemėse – dar apie 3 000 gyventojų, kitus plėšė, kankino. Lietuvos vietinė rinktinė LVR nepakluso naciams, šie apginklavo Armijos krajovos Vilniaus apygardą, kad padėtų likviduoti LVR. Armija krajova užpuolė išskaidytus ir silpnai ginkluotus LVR būrius prie Graužiniškių bei Ašmenos, apie 70 lietuvių nukovė, išniekino, o kitus paėmė į nelaisvę: vienus nukankino, likusius išrengę paleido. Naciai 86 LVR karius sušaudė Paneriuose, kitus įkalino, išvežė darbams į Vokietiją, kur dalis jų žuvo“. Leiskite paklausti, kaip įvardinti Armijos krajovos veiksmus? Kaip partizaninę kovą?
Gal būt Jus ir teisus. Nesu istorikė (arklys suklumpa, turėdamas 4 kojos, o aš teturiu tik 2 ir 1 galvą, kur kas kvailesnę negu Jūsų).
Atsakymas nebūtinas.
Sėkmės Jums.
Dar kartą dėkoju už pamokas. Paatvirausiu: kai buvau gal 9a (o gal 10 b) mokinukas, į rankas pakliuvo tokia apystorė plonais pilkais (apiplyšusiais) viršeliais knygutė „POW Lietuvoje“. Kiek vėliau šį bei tą sužinojau ir apie „Armia Krajowa“. Bet… Bet esu „technarius“, istorijos niuansai ne tai kad nedomino, bet paprasčiausiai jiems nelikdavo laiko. Niekada nedrįsau sakyti ar juolab ginčytis dėl to, ko v i s i š k a i neišmanau (gal čia ir ta mano d u r n a galva kalta?!.). Beje, šiandien Lietuvoje v i s k ą žino TIK 141 seimūnas…
Bet „už gerą – geru“!! Vietoj pamokos Jums siūlau gatavą paskaitą, tarkim, visai šviežią Donskio (Leonido; pavardė ano – paties sutrumpinta…) opusą „Herojiškas pasakojimas prieš sąžinę“ (žr. šio europarlamentaro ir kai kurių VDU fuksių numylėtinio blogą). Nemėgstu Donskio. Už ką? Sakykim, kad nemokėdamas brūzgina gitarą, kad neturėdamas sporto komentatoriaus duomenų bando pasakoti apie futbolą, kad savo laiku tiek kompiliuodavo svetimų straipsnių, kad net Čekuoliui tektų slėptis (kavotis, joniškėlietiškai…). Ir t. t.
Bet, nežiūrint į mano simpatijas ar antipatijas, drįstu Jums tą straipsnį pasiūlyti. Ir b ū t i n a i perskaitykite komentarus. Tskant, 2 X 1 !
Atsakymas nebūtinas.
Sėkmės istorijos pūdimuose ir arimuose!
Sveiki,
Didelis ačiū už opusą (aš jį pavadinčiau paprasčiausiu straipsniu). Nespėjau perskaityti visų komentarų. Perskaičius straipsnį (kažkas pavadino rašiniu) ir dalį komentarų pasidariau, kai kurias išvadas, kurių bent dabar neminėsiu. Norėjau ten įkišti savo trigrašį, bet paskui apsigalvojau. Neužtenka vieną kartą perskaityti ir neįsigilinus leptelėti kokią nors nesąmonę. Neslėpsiu, bandžiau įspėti po kokiu slapyvardžiu (nemanau, kad ten būtumėte parašęs savo tikrą vardą, nors tokių buvo daug) ten buvot pasislėpęs. Nesitikiu, kad savo paslaptį išduosite, bet labai norėčiau sužinoti Jūsų nuomonę.
Geros nuotaikos!
1. Nebesipuikuokim gugline išmintimi! Čia dėl to „opuso“. Tokį žodį parašiau, naiviai manydamas, kad tai „priduos“ šaukštelį ironijos. Jau sakiau: nemėgstu Donskio.
2. Jo straipsnio („opuso“ ar rašinio) tikrai nekomentavau nei pasislėpęs, nei nuo bačkos.
3. Negi manote, kad nuomonę galima sutalpinti į 10 – 15 eilučių?
4. Patraukė dėmesį Jūsų kreipinys – A N B… Aliuzija į A M B?..
Pridedu „O“ ir turim A N B O! Vis „techniškiau“ skamba…
5. Gero Jums savaitgalio!
5a. Tvyro negera nuojauta: savaitgalis kai kuriems Lietuvos jauniesiems gali būti apkartęs – golfukų daug + paskutinis skambutis…
Pagarbiai „ANBO“
1. Dėl „opuso“ matomai stokoju humoro jausmo, kad nesupratau.
2. Vis tik savo išvadas paskelbsiu: a) ar yra prasmė malti …. (va ir apsėjau be necenzūrinio žodžio) lyg nebūtų dabar daug svarbesnių problemų; b) jam nesvarbu, kad pakiršino žmones ir pavogė iš jų laiko; c) įdomu kiek jis už tą savo „traktatą“ gavo į kišenę.
3. A N B – aliuzija į ‚Atsakymas nebūtinas, bet…“
4. Bijau, kad kai kam jau nebereikės laikyti egzaminų, nes tur būt nėra tų metų, kad apseitų be avarijų.
5. Jei mintys sukasi apie ANBO, tai gal Jums kilo noras pabūti ore t.y. keliat sparnus? Jei taip, tai baltai pavydžiu Jums. Birželis arba rugsėjis geriausi mėnesiai. Man taip atrodo. O manęs laukia labai sunki savaitė, net truputį bijau.
Ačiū už linkėjimus.
Jums taip pat gero savaitgalio ir gerų emocijų!
Pagarbiai 12 kvadratukų
Dėkui už vertimą.
Jeigu apie „tą“, tai: peccato confessato mezzo perdonato!
Deja, nes: honores mutant mores, sed raro in meliores.
Kadangi, kaip sakėte (05.22), „gyventi ne dėl kitų nuomonės, o dėl savo sąžinės“, taip ir storojuosi…
Dixi et animam levavi.
Džiaugiuosi, kad iš mano vertimo išmokote lotiniškai (susirasti „Google‘je“).
Apmaudžiai suklydote: Tarptautinių žodžių žodynas / Vyr. enciklopedijų red.; Ats. red. V. Kvietkauskas. – V.:VER, 1985. – 528 p.
Žodynas paaiškina apie 25 tūkst. tarptautinių žodžių, vartojamų dabartinėje lietuvių kalboje. Pabaigoje pateikiami dažniausiai pasitaikančių nelietuviškų posakių vertimai.
Žinot, ponia Morta, mėgstu klasiką… Pagarbiai, bet su arbatiniu šaukšteliu ironijos – 4x
Atsiprašau, nes aš pati Google’je suradau. Skaičiau, kad taip yra kur kas greičiau negu ieškoti lotiniškų posakių knygutės.
Beje jūs rašote: …pasitaręs su savo durna galva
Yra toks priežodis: „Pasitariau su protingu žmogumi (pačiu savimi), kuris nesiginčija, neprieštarauja, nešoka į akis“. O Jūs čia visai ką kitą kalbat.
„Žudikas yra žudikas, kurioje „barikadų“ pusėje jis bežudytų“. Mes šitą visi žinome. Esmė ne žinojime, o sprendime. Kaip būtumėte išsprendę po karo partizaninį judėjimą be žudimo. Tiems, kuriems sudrebėjo ranka krito pirmiausia. Neveltui filmas buvo pavadintas „Niekas nenorėjo mirti“. Tai šventa tiesa. Kova už būvį. Vieni pateko neturėdami kitos išeities, tai kariškiai, kiti paprasčiausiai viso labo bėgo, kad nepatektų rusų armiją (tie ko gero žuvo pirmiausia, kiek aš žinau, nes neturėjo patyrimo). Treti patriotinių jausmų vedami. (Buvo ir tokių, kurie prisidengę partizanų vardu eidavo naktimis plėšikauti. Tiesa, jei sužinodavo partizanai, jiems baigdavosi liūdnai). Ką jie turėjo daryti? Laukti, kol juos nušaus? Kokį pasiūlymą jiems būtumėte davę, jeigu tada būtumėte tą pačią galvą turėję, kaip šiandien. Žmonės jau žinojo iš patyrimo užkariautojų žiaurumą. Pvz. Pasakojo viena moteris apie jos šeimos žūtį. Kažkur netoli Molėtų gyveno. Buvo 7 vaikai. 1944 m. ėjo per kaimą būrys „Armija Krajova“ ir šaudė lietuvių ištisas šeimas. Pirmiausia nušovė motiną su 0,5 m. sesute, paskui tėvą, juos 6 vaikus suvarė į vieną vietą ir pertraukė automatu. Kai sutemo, kaimynai ją leisgyvę ištraukė iš lavonų krūvos. Taip ji viena teišliko.
Žiūrint į kitą barikadų pusę, tai buvo dauguma suklaidinti žmonės. Toje barikadų pusėje nestovėjau net mintimis. Tačiau aš jų neteisiu. Ne visi gali būti protingi, kaip ir ne visi gražūs ir ne visi privalo turėti tokią pat nuomonę, kaip mūsų. Tegul juos teisia Dievas. Ach, tiesa… Na, tarkim aukščiau stovinčios jėgos.
Pagarbiai, bet su samčiu priekaištų dėl necenzūrinių žodžių Morta
Ačiū, gerb. Morta, už naujųjų laikų istorijos pamoką! Buvo naudos. ( „Armija Krajova“ – užkariautoja?..).
Su šaukšteliu jūros neišsemsi! Su samčiu, beje, irgi…
P. S. Savo galvą galiu vadinti kaip tinkamas jau vien todėl, kad ji yra MANO! O kad ji durnoka, įsitikinau prieš pusšimtį metų…
P. P. S. „Vargsta kaip samtis myžaluos“ (lietuvių patarlė; čia kaip – cenzūriška ji ar nelabai?..).
1. Čia daugiau nesamprotausiu, nes esu leptelėjęs: „Daugiau nepatogių klausimų neužduosime“. Ponas Viktoras yra ne tik svetainės administratorius, bet ir nemenkai prisidedantis prie vietinės ir rajono masto politikos formavimo!„Tik nepakenkt“ – berods, tokį principą taiko, tarkim, gydytojai…
2. „…sąžinė – tai atgaila“ /Dostojevskis/. Jeigu žmogus vietoj a t g a i l o s iki senatvės vis pučiasi ir pučiasi (kaip ta pasakėčios varlė), reiškia, toks žmogus sąžinės niekada neturėjo… Ir bala jo nematė…
3. Sutapimas – šiandien Alfa portalas publikavo tokį straipsniuką „KGB agentų sąraše – partizanai, kunigai, rašytojai, aktoriai“. Ištaikiusi laiko – paskaitykite. Ir komentarus – naudinga!
4. Niekada nevartojau žodžio „išdavikas“… Atvirkščiai: rašau „kas gali paneigti“, t. y. taip, kaip mus išmokė vienas politikos klasikas…
5. Jūsų prašymą būtinai (bet negreit – esu BYŠKĮ užimtas) įvykdysiu, bet irgi be komentarų: bus tik nuorodos į visiems prieinamas spaudos publikacijas…
Dėkojame už ganėtinai išsamų paaiškinimą.
Atvirai: manėme, kad klausimas bus ignoruojamas arba visai ištrintas „iš eterio“… Kai kurie sveikatą Lietuvoje propaguojantys žurnalai taip ir elgiasi.
Daugiau nepatogių klausimų neužduosime.
Pasirašo: tiesiog žmonės
Anoks čia nepatogumas, nebent prieš mokytoja, kurios „virtualioje akivaizdoje” diskutuojame.
Labai norėčiau (bent jau buvo toks sumanymas), kad šioje rubrikoje nebūtų nei „gerų” nei „blogų”, nei „juodų” nei „baltų”. Tiesiog – joniškėliečiai…
O dėl to žmogaus… Užuominų nemažai galima rasti internete. Dar daugiau, man labai detaliai viską pasakojo gerb. R. Katkevičius (neabejoju, jog pažįstat šį žmogų ir žinote jo istoriją). Kaip pateisinti ir paaiškinti – aš nežinau…
Šiemet aptikau Girelės miške pokario partizanų ištisą bunkerių kompleksą. Tų pačių partizanų, kuriems vadovavo Petras Paltarokas – Algimantas. Tų pačių jaunų vyrų (neretai vos sulaukusių pilnametystės), kuriuos greičiausiai kažkas išdavė, kurie buvo nukankinti, atvežti į mestelio centrą išniekinti, o vėliau – sudeginti pamiškėje. Vis nuvažiuoju į tą vietą ir kas kartą klausiu savęs: kurioj pusėj būčiau aš? Ir sakau sąžiningai – atsakymo nežinau.
Aš bandau suprasti žmonės nužudžiusius tuos jaunus vyrus, bandau suprasti jų elgesio, pasirinkimo motyvus. Dėlioju mintyse jų gyvenimus… Tačiau vienareikšmio atsakymo nežinau.
Aš tikiu… noriu tikėti, kad laikas yra geriausias teisėjas… aegroto dum anima est, spes est…
Mokytoja atleis mums, durniems. Tam ji ir Mokytoja, kad susivaldytų nuo triukšmadarių keliamo alaso. Beje, nepalinkėjau Mokytojai gražių nėrinių, ką darau dabar! Beje, smalsauju, kokio Nr. vašeliais dirba Mokytoja ir kokius siūlus (verpalus) ji naudoja savo puošniems rankdarbiams?
Dabar trumpai:
1. Klystat, pons Viktorai, gerb. Romo nepažinojau, bet tai nereiškia, jog nieko apie jį n e ž i n o j a u… Žinojau ir žavėjausi! Nors, jei visai atvirai, jis ne mažiau imponavo ir kaip neeilinio talento krepšininkas, apie kurį tais laikais tiek gražių žodžių yra pasakęs S. Stonkus! (šiek tiek pažinojau jo brolį Antaną /Antanuką/, bet šis – rankininkas; aš gi po A. Macežinsko išėjimo Anapilin, šiuo žaidimu nustojau domėtis; žinau, kad yra kariai, lūšys ir toks salių grajus – rankinis, ir Antanukas yra, tačiau… Čia – tarp kitko…).
2. Jeigu Jums, p. Viktorai, gerb. R. Katkevičius „detaliai viską pasakojo“, tai ar visą šį laiką tylėjo signataras p. Petrovas? Jie, berods, klasiokai, o su gerb. signataru Jūs ko gero dažniau bendravote?! (klausimas grynai retoriškas, atsakyti – nebūtina).
3. Apie „pasirinkimo motyvus“, mano kvaila galva, kalbate neskaniai patetiškai… Žudikas yra žudikas, kurioje „barikadų“ pusėje jis bežudytų… Tai – vienareikšmiška, vėlgi sakau, pasitaręs su savo durna galva…
4. Tegu „laikas geriausias teisėjas“, ale tie, kurie šūdan įlipę, vėl ir vėl kulnais tą šūdą minko (ant grėblio užlipę ir vėl kakton prašosi) – yra kietakakčiai! arba kietakakiai… Čia nuomonė „dėl to žmogaus…“.
5. Mano lotynų kalbos žinios tiek prastos, kad nei bieso nesupratau pabaigos…
Kadaise žemėj buvo daug velnių,
Kurie norėjo sielą pirkt žmogaus,
Bet maža buvo ją parduodančių.
Kadaise žemėj buvo daug velnių,
Už sielą auksą, laimę siūlančių,-
Tiktai pasaulio būta negudraus.
Kadaise žemėj buvo daug velnių,
Kurie norėjo sielą pirkt žmogaus,
Dabar pasauly daug yra žmonių,
Už laimės valandą parduot save,
Kitus ir visa ką sutinkančių.
Dabar pasauly daug yra žmonių,
Tik … nebeliko žemėje velnių;
Jie susilindę tupi pragare.
Dabar pasauly daug yra žmonių,
Už laimės valandą parduot save,
Kitus ir visa ką sutinkančių.
(Vytautas Mačernis)
Įdomu, kas suteikė tokią teisę teisti žmones ir tyčiotis iš jų? Vietoj p. Viktoro komentarus su tokiais išsireiškimais aš blokuočiau.
Gerbdama p. Viktoro brangų laiką, nes tai labai užsiėmęs žmogus (manau, kad kiekvienam aišku), pabūsiu už vertėją: … aegroto dum anima est, spes est… – … kol ligonis gyvas, yra vilties (kad pasveiks)…
4x pamąstymui
Taip,mokytoja Benedikta,yra mano pirmoji mokytoja,linkiu daug sveikatos ir stiprybės
ooo mieloji mokytoja! 🙂
nuostabus zmogus, isugdes daug nuostabiu asmenybiu :))
Visos asmenybės, ir nuostabios, ir nelabai – privalo išmokti lietuviškai!
Gi Mokytojai – stiprios sveikatos ir ilgų spalvingų metų!
Kaip čia tapt tuo „Joniškėliečiu”? Nuo kada galima pradėti norėti? 😀 😀 😀
Nuo dabar 🙂 tik į eilę reikia užsirašyti ir būti kantriai… Ateis ir tavo eilė 🙂
Miela Paulina,
Ponas Viktoras (atsiprašau, bet reikia paaiškinti, jei ) tur būt pamiršo pridurti, kad dar reikia ir nusipelnyti „Joniškėliečio“ vardo. Pvz. tokiems, kaip aš „šakar makar“ – be šanso.
Pagarbiai Stovinti parduotuvėse eilėj prie kasų
Dažnai šopingaujat? Jei vis eilėse ir eilėse…
O ką? Jūs viską gaunate be eilės?
Miela Stovinti Eilėje, Jūs ne visai teisi. Šios rubrikos sumanymo esmė – parodyti visus mūsų miestelio gyventojus. O „nusipelnyti” vietą čia te taip jau ir sunku: nugyventi gražų gyvenimą, užauginti vaikus, mylėti savo kraštą, kaimyną, būti tiesiog žmogumi. Tad „stovint parduotuvėse eilėje prie kasų” irgi yra šansas čia patekti 🙂
Pone Viktorai, Jūs irgi ne visai teisus. Rašot: „…būti tiesiog žmogumi…“. Fain, rašot! Vienas toks, „tiesiog žmogus“, Jūsų svetainėje prisistatęs kaip „Karpių baudžiauninkų ainis“, net „atėjęs iš gilios mūsų tautos praeities“ (anot apkalbamo pono, tą praeitį „kūrė mūsų protėviai“…???), būdamas ganėtinai jaunas, bet , k a s g a l i p a n e i g t i, kad ir ganėtinai tuometinės santvarkos sugadintas studentas, į d a v ė ŽMOGŲ! Kambarioką!!
Po daugelio metų, Jūs, Didelio mažo miesto pasaulio, tėvai, valdytojai ir šiaip viršaičiai, tam į d a v i k u i suteikėte Metų žmogaus titulą (!?!).
Pasitaikius tinkamai progai, paaiškinkit, prašom, kas, Jūų samprata, yra „tiesiog žmogus“…
P. S. Jei vėl neįtaikiau į „generalinę liniją“, ištrinkit…
„Generalinė linija” išlaikyta…
Sveiki,
Gerb. Pirkėjau (trumpinu) iš Jūsų išgirstu jau II – rą kartą apie įvykusią išdavystę. I – mą kartą nesusivokiau paklausti, matomai mano mintys buvo sukoncentruotos kitur. Jeigu dar turit galimybę, įmeskit (turbūt aiškinti nereikia kur) man tą istoriją visą, o ne užuominomis. Kadangi iki š.m. į svetainę užklysdavau labai retai, tai nežinau net apie ką eina kalba. Degu smalsumu.
Iš anksto dėkoju.
Pagarbiai Praeivė
Gerb. Viktorai,
Ačiū už paguodžiančius žodžius. Tik labai gaila, kad pas mane ši „vertybė“ – garbės troškimas yra lygus nuliui arba bent jau arti nulio. Mano gyvenimo credo – 1.„Nedaryti kitam to, ko pati nenorėčiau“ ir 2. „Gyventi ne dėl kitų nuomonės, o dėl savo sąžinės“. Visa kita pagal situaciją.
Jūs rašote: mylėti… kaimyną, kodėl gi ne, jei kaimynas gražus, o jei dar ir šaunus. Atsiprašau.
O mokytojai linkiu ilgų ilgiausių metų.
Pagarbiai Morta