„Senoji parko alėja, dengta šimtamečių medžių viršūnėmis. Viršūnėmis, kuriose kartkartėmis nubudęs vėjelis supasi ir vienišos epušėlės uoliai lapeliais poteriauja. Ir seniai, lapuočiai šimtamečiai snaudžia. O galbūt tylėdami prisimena tas žmonių eiles, kurios nuo atmenamų laikų čia vaikščiojo, gyveno, džiaugėsi ir mirė…“
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė „Ad astra”
Joniškėlietė Inga Tinterytė kviečia pasivaikščioti senojo parko takais ir pasiklausyti istorijų, kurias pasakoja senieji medžiai…
Spustelėkit ant fotografijos norėdami ją išvysti visu dydžiu.
Liko apleistas žaliuojantis parkas,
Tie takai, kuriais vaikščiojom kadais.
Jau nebegirdėti moksleiviško valso,
Niekada nebeskambės tyliais vakarais.
Aš manau ir tikiu kad parkas gyvens ir muzika vėl jame skambės. Ir mokykliniai valsai, ir mazurkos, ir bardų gitaros…
Gerb. Viktorai,
Ačiū Jums už optimizmą. Tikiu, kad taip ir bus.
Tačiau mums, kurie ten mokėmės ir krėtėm išdaigas, liks tik prisiminimas.
..Reikšmingas ir nereikšmingas nueinantis laikas, žymimas vienodais punktyriniais brūkšniais,
tarytum laiptais nulipa, nugarma atminties bedugnėn,
tačiau visada sugrįžta apmąstymų ženklais,
virstančiais nueinančio laiko etiudais.
Pagarbiai Lankytoja
Tikrai taip! Mes Mažupe (kaip punktyru) paleidome klasės dienyną ir dar porą nepatikrintų kontrolinių…
Įvertinant popieriaus atsparumą vandeniui, tikėtina, kad šie gėriai Mūšos nepasiekė! Žalieji ir šiaip prijaučiantys ekologai mums tik pasakytų ačiū už Mūšos baseino apsaugą nuo teršalų!
P. S. Miela Lankytoja, dera pritarti Jūsų jautriems ir poetiškiems žodžiams.
Sveiki,
Ir koks finalas buvo, kai paleidote klasės dienyną (kontroliniai – smulkmė palyginus su dienynu). Turiu mintyje Jus, o ne dienyną. Man užteko pačiupinėti klasės dienyną X – toje klasėje, bematant man buvo sumažintas elgesys iki 4. Tiesa ne man vienai, bet mums keturiems. Dar, berods Račiūnas su Gegecku, supratę, kad taip pasielgiau grynai avantiūristiniais sumetimais, mano prestižą bandė gelbėti, bet kiti nulėmė. Už jų gerus norus dar ir dabar juos gerbiu.
Pagarbiai Retai besilankanti
Pasinaudojau Jūsų, Inga, kvietimu ir, bepasikiškiakopūsteliaudamas, beuostydamas žydinčias ožkabarzdes ir besidyvindamas „tabokėlių“ žiedų atspalviais, gerokai papėdinau parko takais!
Dėkui Jums, Jūsų akiai ir maloniam kvietimui pabūti beveik pirmapradėje gamtoje! Sėkmės Jums!
Nenustoju cekavytis: kokia technika ir kokiais stiklais dirbate? Kaip tas panoramas sutveriate?
ačiū už komplimentus 🙂 panoramas darau tiesiog atitinkamai nufotografuodama nuotraukas, o po to jas sujungiu programa „panorama maker 5”. Na, o dėl technikos, tai ji labai mėgėjiška 🙂 turiu taip vadinamą muilinę su dideliu priartinimu ir plataus kampo stiklu 🙂 (tikiuosi kada nors gaut veidrodinuką :D, bet kol kas tai tik svajonė:))
Svajoji – reiškia, gyveni! Bus dar tų Canon’ų ir Nikon’ų… Visko dar bus!
Svarbiausia, kad esi neblogam kely!
Ačiū 🙂
Inga, nustokit dėkavot! Esat talentinga ir gabi, todėl būkit ir ori!
Jeigu atvirai, tai laukiau šiokios tokios Jūsų reakcijos į žodį „bepasikiškiakopūsteliaudamas“!
Būk tai ilgiausias žodis lietuvių kalboje!
Pirmyn, tik pirmyn! Sutkaus gal ir nepralenksite, ale džojas visokias – tai tikrai… Nors laukia kelias – kaip tas „bepasikiškiakopūsteliaudamas“…