Jūsų dėmesiui siūlome P. Juknevičiaus ir K. Trebaitės 2009 m. išleistą knygelę „Mažupė“. Leidinyje pateikiami duomenys apie Mūšos dešinįjį intaką Maţupę. Trumpai aprašomi jos pakrantėse įsikūrę kaimai, Joniškėlio miestas, minimi paveldo ir lankytini objektai.
Nuoširdžiai dėkoju P. Juknevičiui už suteiktą galimybę pakeliauti žaviomis Mažupės pakrantėmis.
Nedidelis Mažupės upelis. Beje, apie tai byloja ir pats jo vardas: kalbininkai Mažupę kildina iš lietuviškų žodžių maža, maža, mažasai, mažasis. Čia pravartu prisiminti Lietuvos upių tyrinėtojo A. Basalyko pastabą, kad „upėvardžiai išlaikė iki mūsų laikų ir pirmuosius vandens fizinių savybių paste-bėjimus, kurie, tiesa, neretai buvo labai subjektyvūs.“ Mažupė ir senolių atminime nebuvo didelė. Vasaromis ji vietomis išdžiūdavo.
Mažupės pakrantėse būta dvarų, didesnių ir mažesnių kaimų, vienas miestas. Laikui bėgant pakrančių gyvenvietės kito, pasikeitė ir upelio vaga. Hidrografai teigia, kad upės ir upeliai, tai vandens srautas, tekantis savo suformuota vaga. O jei įsikiša žmogus? Jei jis performuoja vagą, ar ir tada galime tai vadinti upe? Šiame leidinėlyje Mažupės vagą laikysime upe, nežiūrėdami visų pokyčių. Sąlyginai upės atkarpas suskirstėme taip: aukštupys – Radviliškio ir Panevėžio, vidurupys – Pakruojo, o žemupys – Pasvalio rajonuose.
Trumpa upės charakteristika
Informaciniuose leidiniuose nevienodai nurodoma upės pradžia: vienuose – ties Gačioniais (Pakruojo r.), kituose – Smilgių ar Tarvydų apylinkėse. Enciklopedijose nurodomas ir skirtingas upės ilgis (nuo 37 iki 43 km), baseino plotas. Čia vėl pravartu prisiminti A. Basalyko pastabą, kad kanalizuota upės atkarpa dažnai dvigubai arba trigubai sutrumpėja, dėl to padidėja jos nuolydis ir upėje kurį laiką pagyvėja gilinamoji erozija. Mes rėmėmės naujausių leidinių informacija.
Mažupė – dešinysis Mūšos intakas. Jos ilgis – 37,5 km, baseino plotas – 162,3 kv. km. Vidutinis debitas 1,0 m³/sek. Apie 1930–1934 metus Mažupės vaga reguliuota. Natūrali išlikusi tik žemupyje. „Kol žemės nebuvo numelioruotos, ji taip patvindavo, kad pašalus pačiūžomis būdavo galima nučiuožti nuo Tarvydų iki Smilgių“ (Elenos Čeponytės-Čeponienės pasakojimas). 1930 m. buvo įsteigta Joniškėlio vandens matavimo stotis.
Mažupė teka dviejų apskričių – Šiaulių ir Panevėžio bei keturių rajonų – Radviliškio, Panevėžio, Pakruojo ir Pasvalio – teritorijomis.
Didesnieji Mažupės intakai: dešinieji Dergėla ir Meškerdys, kairieji Lieknelis, Šakynė. Kiek abejonių kyla dėl pastarojo: naujesniuose žemėlapiuose Šakynė nurodyta kaip dešinysis intakas. Tai galėjo atsitikti melioruojant laukus ir reguliuojant kanalais upelių tinklą.
Į istorijos šaltinius Mažupė pakliuvo XVI šimtmetyje. Antai I. Sprogio sudarytame to amžiaus vietovardžių sąraše minima Mažupė ir Pamažupių laukas. D. Dovgialo rašo, kad 1585–1587 m. kunigaikštienė Aleksandra Kurbskaja valdė keletą dvarų Upytės paviete, tarp jų Mažupės (Межупы). Šios vietos nelokalizuotos.
Aukštupys Radviliškio ir Panevėžio rajonuose
Gurgė, čirškė upelis pro šalį.
Draskė kranto velėnas įniršęs.
Ten už posūkio – aplatos žalios,
Miško briaunos, kirtimai ir biržės.
Buvo stirnų gulyklos. Papieviuose,
Kur upelis nei stovi, nei teka,
Kur tik karklai kuždėdami stiebiasi
Ir stirnaitėm bailiom kažką sako.
S. Anglickis
Radviliškio rajono šiaurės rytiniame pakraštyje, prie ribos su Panevėžio rajonu, glaudžiasi Kibildžių kaimas. Kaimas paminėtas 1892 m. Kauno gubernijos gyvenamųjų vietų sąraše. 1902 m. kaime gyveno 113 žmonių. Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kariniuose žemėlapiuose kaime pažymėtas vėjo malūnas. 1931 m. malūnas priklausė Stasiui Krivickui. 1932 m. jo savininku nurodytas Juozas Krivickas. 1923 m. čia buvo 21 sodyba su 95 gyventojais. 1998 m. kaime gyveno 15 žmonių. Tokia trumpa kaimo, iš kurio šiaurės rytinių galulaukių ir pradeda savo kelią Mažupė.
Dabar upelio pradžią ir atsekti sunku, nes Panevėžio ir Radviliškio rajonų riboje jis kanalais sujungtas su Kiaunės ir Liulio upeliais. Pradžioje grioviu paversta Mažupė teka į rytus, o pasiekusi Panevėžio rajoną, pasuka į šiaurę.
Dešinysis Mažupės intakas Ošupis skiria Panevėžio ir Radviliškio rajonus. Pavadinimas kildinamas iš lietuviško žodžio ošti, t. y. šniokšti. Kitur teigiama, kad Ošupis yra netoliese tekančios Ramytės dešinysis intakas. Matyt, ši painiava irgi atsirado melioratoriams kanalais sujungus upelių vagas, juos pačius kanalizavus.
Pasiekusi dabartinio Panevėžio rajono teritoriją, kartu ir kitą apskritį, Mažupė šiek tiek krypdama į šiaurės rytus teka Kiaužerių kaimo laukais. Kaimo sodybos yra dešiniajame krante. Turimais duomenimis, Kiaužerių kaimo vardas aptinkamas 1690 m. bažnytinėse knygose. 1776 m. kaime gyveno 6 šeimos: Šidlovskio, Žukovičiaus, Jarulaičio, Bartkevičiaus, Giedraičio, Lukšo. 1785 m. Kiaužeriuose aprašytos 8 sodybos. Minimos šios pavardės: Kovalevskis, Michalovskis, Kryštopaitis, Janke-vičius, Černiauskis, Smatalis.
Daugiau duomenų apie kaimą aptinkame jau XIX a. šaltiniuose. 1882 m. stambesnis kaimo ūkininkas buvo Antanas Goiževskis, Juozapo sūnus, turėjęs 37 dešimtines dirbamos žemės ir 6 dešimtines nedirbamos bei 1 dešimtinę miško. O štai 1910 m., be jo, nurodyti dar du žemės savininkai – Petras Balčikonis, Martyno sūnus, ir Bonaventūras Kupstas, Petro sūnus. Kiaužerių kaimas yra 1892 m. Kauno gubernijos gyvenamųjų vietų sąraše. 1902 m. jame gyveno 117 gyventojų. 1923 m. buvo 19 ūkininkų sodybų su 110 gyventojų. 1925 m. buvo numatyta išparceliuoti Kiaužerių vienkiemyje buvusį 21 ha žemės. Po Antrojo pasaulinio karo kaimas priklausė Smilgių kolūkiui. 2001 m. Kiaužeriuose gyveno 39 žmonės.
Kairiajame Mažupės krante esančiame Raintynės miškelyje yra įdomūs kultūros paveldo objektai – mitologiniai akmenys. Į kultūros paminklų sąrašus buvo patekęs vienas akmuo, bet po 1987 m. archeologinės ekspedicijos saugomas akmenų kompleksas. B. Kviklys rašo, kad akmuo buvęs šienaujamoje pievoje. Tik vėliau čia užaugo miškas. Tai patvirtina ir vietos gyventojų pasakojimai, kad anksčiau Kiaužerių kaimas buvęs apsuptas balų.
Toliau Mažupės kelyje Žvalgų kaimas. Nesenas kaimas, jo istorija glaudžiai susijusi su dvaru. Dešiniajame Mažupės krante yra Mediniškių dvaro sodybos fragmentai. Kažkada šios žemės priklausė Belozarams. 1872 m. Mediniškių dvarą iš Belozarų nupirko Drovanovskiai. 1882 m. dvaro savininkas Julijonas Drovanovskis, Ferdinando sūnus, turėjo 115 dešimtinių dirbamos ir 11 dešimtinių netin-kamos dirbti žemės bei 50 dešimtinių miško. Dvaras minimas 1892 m. Kauno gubernijos gyvenamųjų vietų sąraše. 1902 m. Mediniškių dvare gyveno 19 žmonių. 1908 m. dvarą iš Boleslovo Drovanovskio nupirko Julijonas Drovanovskis. Matyt, dvaro valda jau skaidėsi, nes 1910 m. Ferdinandui Drovanovskiui ir kitiems priklausė 264 dešimtinės žemės, įvertintos 21 050 rub., o Julija Drovanovskaja, Felicijono dukra, turėjo 8 dešimtines žemės, kurios vertė – 560 rub. 1912 m. Mediniškių dvarą paveldėjo Vitoldas Drovanovskis. Tais metais įvyko pirmoji dvaro parceliacija. Savininkai Lietu-voje negyveno (Vitoldas Drovanovskis gyveno Ukrainoje). Iš dvaro žemės įsigijo Mediniškių kaimo gyventojai Mikelėnai, Šidlauskai, Rozalimo pašto viršininkas A. Plisko.
1923 m. dvare gyveno 29 žmonės. 1924 m. įvyko antroji dvaro parceliacija. Tuomet čia buvo 296 ha žemės. Buvo sudaryta 19 sklypų, kurie išdalyti kariams savanoriams. Dvaro že-mėse įsikūrusios sodybos sudarė naują Žvalgų kaimą. Dvaro centrą nuomojo, o vėliau, matyt, ir įsigijo Adolfas Minginas. Čia gyveno rašytojos Gabrielės Petkevičaitės-Bitės draugė Malvina Holmaitė-Minginienė. 1933 m. dvarą nupirko Karolis Krūminas. 1940 m. nacionalizuojant dvarą, Krūminai turėjo 81,74 ha žemės. Dvaras buvo nugyventas po Antrojo pasaulinio karo. 2001 m. Žvalgų kaime gyveno 15 žmonių.
Mažupė pasiekia Mediniškių kaimą, ku-ris jau yra Pakruojo rajone. Upelis vėl „grįžta“ į Šiaulių apskritį.
Vidurupys – Pakruojo rajono lygumose
Pasiekusi dabartinį Pakruojo rajoną, Mažupė teka Mediniškių kaimo laukais. Turint galvoje, kad Smilgių krašte daug vietovardžių ir net vandenvardžių yra gyvūninės ar augalinės kilmės, kaimo pavadinimą galima būtų sieti su senovės lietuvių žodžių medė, t. y. miškas, giria. Dar XIX a. archeologas F. Pokrovskis paminėjo Mediniškių senkapį. Tarpukariu J. Elisonas pateikė pasakojimą apie kaimo senovę: „Kaimo laukuose kasė 1921 metais šulinį, kuriam vieta buvo parinkta ties dideliu akmeniu. Bekasdami užėjo tokią vietą, kur radę žmogaus kaulų, kalaviją ir kelis auksinius pinigus.“ Remdamasis F. Pokrovskiu ir J. Elisonu, Mediniškių senkapius paminėjo ir P. Tarasenka („Žvyrduobėje“ randama žmonių kaulų ir senovinių geležies ir bronzos padarų“). Pokariniame kultūros paminklų sąraše buvo įregistruotas Mediniškių senkapis, vad. Kapais (AV 794). Kaimo laukuose buvo šaltinis Verdenė, minima Velnių bala. Rašytinių duomenų apie kaimą randame tik XIX a. Antai 1882 m. valstietis Nikodemas Mikelėnas, Matviejaus sūnus, čia turėjo 34,5 dešimtinės dirbamos ir 6 dešimtines netin-kamos dirbti žemės bei 4,5 dešimtinės miško. 53 dešimtines dirbamos ir 3 dešimtines nedirbamos žemės čia dalijosi Urban ir Kazimieras Baranovskis, Vikentijaus sūnus. Aleksandras ir Antanas Šidlauskai, Povilo sūnūs, turėjo 29 dešimtines dirbamos ir 25 dešimtines netinkamos dirbti žemės. Bučių dvarelio Naujamiesčio parapijoje savininkas Jurgis Neirandas, Hanso sūnus, Mediniškiuose turėjo daugiau kaip 24 dešimtines dirbamos ir 21 dešimtinę nedirbamos žemės, daugiau kaip vieną dešimtinę miško. Beveik tie patys žemės savininkai nurodyti ir 1910 m. Mediniškių kaimas paminėtas 1892 m. Kauno gubernijos gyvenamųjų vietų sąraše. 1902 m. kaime gyveno 151 žmogus. 1923 m. Mediniškių kaime buvo 29 ūkiai su 145 gyventojais.
Tarpukariu Šidlauskų name buvo pradžios mokykla. Pokario metais Mediniškių kaimo laukuose, pakliuvęs į pasalą, žuvo Lietuvos partizanų „Žaliosios“ rinktinės vadas kapitonas Izidorius Pucevičius-Radvila. Žūties vietoje stovi kryžius. 2001 m. kaime buvo 44 gyventojai.
Mažupė teka į šiaurę, bet lyg tam, kad perkirstų Smilgių ir Pakruojo plentą, staiga metasi į rytus. Po to Tarvydų kaimo galu-laukėse vėl teka įprastine kryptimi – į šiaurės rytus. Upės, teisingiau kanalo, plotis siekia 5 m, gylis – iki 1,4 m. Tėkmės greitis 0,2 m/sek. Dugno gruntas tvirtas.
Tarvydų kaimas yra kairiajame Mažupės krante. Kaimas asmenvardinės kilmės, nuo Tarvydo. Tarpukario dokumentuose nurodomas 3 ha dydžio kalnas, vadinamas Gaideliu ir Gojaus bala. Tai galėjo būti vietos, menančios pagonybę. Istoriniuose šaltiniuose kaimas pirmą kartą paminėtas 1585 metais. XVIII a. šaltinių duomenimis, Tarvydai – karališkasis kaimas. 1738 m. čia gyveno 5 šeimos. Pagal 1888 m. Karpių valdų pasidalijimo aktą, Benediktui Karpiui iš Klovainių dvaro atiteko Tarvydų kaimas. Tarvyduose buvo įkurtas palivarkas (107 dešimtinės), priklausęs Benediktui Karpiui, bet jį nuomojo kaunietis Karolis Tauginas. Vėliau palivarkas priklausė Klovainių-Smilgių dvarui. K. Tauginas palivarką valdė iki 1902 m. Palivarko žemė nebuvo išpirkta. Gal dėl to 1892 m. minimas Tarvydų kaimas ir vienkiemis. 1902 m. kaime, vienkiemis nebeminimas, gyveno 129 žmonės.
1910 m. turtingesni kaimo gyventojai buvo Fadiejus Gričas, turėjęs 79 dešimtines žemės, Petras Petryla, turėjęs 35 dešimtines (jis įsigijo palivarko žemes).
Į vienkiemius Tarvydų kaimas išsiskirstė 1914 m. Karpiai negailėjo savo buvusiems baudžiauninkams balotos, krūmai apaugusios žemės. Tada turtingiausi kaimo ūkininkai buvo: Jonas Motiekaitis, Petro sūnus, per 40 dešimtinių, Jurgis Jonaitis, Justino sūnus, 39 dešimtinės, beveik tiek pat – Bernardas Povilaitis, Justino sūnus. Kiek mažiau žemės turėjo Židoniai, Benešiūnai, Čepaičiai, Petraičiai, Plikioniai. Baukai, Cisevičiai ir kt.
1923 m. kaime buvo 37 ūkininkų sodybos su 215 gyventojų. Po Antrojo pasaulinio karo kaimas priskirtas Rozalimo apylinkei. Pokario metais gyventojų mažėjo: 1959 m. gyveno 135, 1979 m. – 98, 1987 m. – 54 žmonės. Pastaraisiais metais Tarvyduose buvo 33 gyventojai. Kaime buvo vėjo malūnas. 1923 m. Tarvydų kaime gyveno 215 žmonių. Po Antrojo pasaulinio karo Tarvyduose buvo įkurtas „Šviesiojo kelio“ kolūkis. Bet ne ilgai tarvydiečiai „žygiavo“ tuo šviesiuoju keliu: kolūkis už skolas buvo likviduotas, o žemės prijungtos prie Žvirblonių tarybinio ūkio. 1979 m. Tarvyduose gyveno 93 žmonės, XXI šimtmečio pradžioje kaime buvo 33 gyventojai.
Bus daugiau…
kiek as zinau mazupe isteka is sermuksniu durpyno