Sausio 11 d. kultūros namų ir bibliotekos darbuotojos surengė popietę „Jie saugojo mūsų Lietuvą“ Susirinkusiems vaikučiams Vanda Petrauskienė, sausio 13-osios įvykių liudininkė, papasakojo apie Sausio 13-osios įvykius. Vaikai susidomėję klausėsi, net užsimezgė bendravimas. Po to vaikai visa tai atvaizdavo savo piešiniuose. Iš nupieštų piešinėlių bibliotekoje paruošta parodėlė „Mes nematėme, bet žinome“. Paskui nusprendėme aplankyti sausio 13-osios įvykių liudytoją, budėjusi prie Parlamento rūmų, dabar jau garbaus amžiaus joniškėlietį Vilių Ivicką. Jis labai apsidžiaugė vaikučių apsilankymu ir mielu noru jiems jausmingai perteikė to meto įvykius. Atsisveikindami vaikai įteikė savo rankutėmis padarytą trispalvę ir angelą, palinkėdami stiprios sveikatos. Vaikai apimti gerų emocijų atsidėkojami už šiltą priėmimą nusprendė nukasti kieme sniegą.
———————————————-
Nesakyki, žmogau, kad šiandieną išaušus diena,
Nė minutės vienos kruvinosios nakties neverta,
Kad stipresnės už plieną širdžių barikados pakriko, ištirpo,
Jų vietoj – partiniai klanai tūzų kortom Tėvynę pakirto.
Nesakyki, žmogau, kad Laisvė – beteisė piemenė,
Kurią tik poetai išdidūs gal myli ir lūpose gano,
Jos garbei uždėtas vainikas, patikėk, nenuvys niekada,
Lig šiolei dar skamba Sausio 13-osios nakties valanda.
Istorijos lapų bankų vertelgos ir makleriai biržų nerašo,
Už laisvės idėją turtuoliai niekur neduoda nė grašio,
Tad Laisvė ne jų, o mūsų, doras pilieti, žmogau,
Gerbkime Laisvę – tai žuvusiųjų priesaikas tau.
Gerbkime Laisvę, kaip gerbiam kiekvienas save,
Nes nieko vertesnio daugiau nesurasti už ją,
Patikėk, išauš dar lietuviui gražesnė, šviesesnė diena,
Juk neveltui negyja pragaištingos nakties atvertoji žaizda.
Praeis metų daug, gal šimtai net keli,
O didvyrių vardai bus ir tuomet gyvi,
Lietuva ir jos ainiai mūsų kartai dėkos,
Kad speiguotąjį sausį apgynėm,
Aktą Kovo 11-osios dienos.
Prisimink skaudžią naktį, joje mes visi –
Žuvę, išlikę, buvę toli, bet kartu širdimi.
Kada man sakai – ir aš ten stovėjau, ir aš ten buvau,
Patikėk, tuo tikiu. Visus aš jaučiau.
(Iš 13-kos eilėraščių ciklo „Sausio naktis“)
Kada įkelsit mano video?
Sausio 13 – toji buvo kaip slogus sapnas. Kadangi vyras buvo išvažiavęs į Vilnių budėti, tai aš buvau likusi su vaikais namuose. Žiūrėjome su sūnumi TV iki pat paskutinio momento, iki kol buvo užimtas Vilniaus televizijos bokštas ir paskutiniai Bučelytės pasakyti žodžiai. Tada darbą pradėjo laikinoji studija Kauno radiofone, bei televizijos studija Sitkūnuose; Buvo skelbiamos žinios visam pasauliui apie įvykius Vilniuje anglų ir vokiečių kalbomis. Kauno gatvėmis važinėjo mašinos ir per garsiakalbius kėlė žmones, kviesdami apsaugoti Kauno radio stotį, televizijos studiją Sitkūnuose bei Juragių radijo televizijos stotį. Žmonės buvo vieningi ir nekreipdami jokio dėmesio pavojų kėlėsi ir bėgo į nurodytas vietas. Visiems buvo keista, kad tomis dienomis, kaip niekad, nebuvo užregistruotas nei vienas nusikaltimas. Budėjau visą parą Sitkūnuose. Įtampa baisi, nors baimės ir nebuvo. Staiga praneša, kad duotas įsakymas užimti Sitkūnus. Stojo spengianti tyla, klausantis tankų, bet nei vies nepajudėjo iš vietos. Kariuomenėje taip pat buvo „savų”. Vadas sutvarkė, kad įsakymas buvo atšauktas. Po pranešimo lengviau atsikvėpėme.
Kad niekam netektų to patirti.