Ar jūs žinote, ar ne,
Ką vadinam Gimtine?
Mamą, tėtį,
Mišką, lauką,
Kvietį, augantį ant kalno.
Vaivos juostą Nemune-
Juos vadinam Gimtine.
Tokiais poeto A. Matučio žodžiais Narteikių vaikų darželyje ,,Linelis“ pradėtas šventinis rytmetis, skirtas Vasario 16-ajai paminėti, kurį vaikučiai su auklėtojomis pavadino Lietuvėlės gimtadieniu. Čia buvo ne tik deklamuota, dainuota, eita ratelių, piešta. Mažos galvelės kartu svarstė, kas ta Tėvynė Lietuva, kaip ją ir kodėl reikia mylėti, gražinti, gerbti. Ar tai ne švelnios mamytės akys, kurios kiekvieną rytą palydi į darželį? Ar tai ne darbšti tėčio ranka, į kurią taip saugu įsitverti? Ar tai ne pyragais kvepiantys švarūs namai, kur laukia žaislai ir knygelės? Ar tai ne gimtas kiemas su gėlėmis, malonūs kaimynai? O jeigu viso to nėra? Apie tai pagalvokime mes, suaugusieji.
Prie mažo žmogučio mažo lipdomo tautinio identiteto gumulėlio stengėmės pridėti dar vieną tautinio tapatumo jausmo kruopelę.
Man gimtinė yra ta vieta, į kurią norisi grįžti pailsėti. Turiu namelį, kuriame gyveno mano močiutė, dabar ten mano sodyba. Turiu žmones, kurie rūpinasi jo švara ir aplinkos puoselėjimu, grįžtu paatostogauti ir pabūti su savim. Turbūt kiekvienas skirtingai traktuoja „gimtinę”