Baltijos kelias – 650 km ilgio susikibusių žmonių grandinė, 1989 m. rugpjūčio 23 d., minint 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto, panaikinusio Baltijos šalių nepriklausomybę, metines, sustojusi sujungti trijų Baltijos šalių sostines – Vilnių, Rygą ir Taliną.
Šimtų tūkstančių žmonių grandinė nusidriekė nuo Gedimino bokšto Vilniuje per Ukmergę, Panevėžį, Pasvalį, Bauskę, pro laisvės paminklą Rygoje, iki Hermano bokšto Taline. Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojai susikibdami rankomis sudarė gyvą grandinę per Baltijos valstybes, taip simboliškai atskirdami Baltijos valstybes nuo Sovietų Sąjungos, išreikšdami norą būti laisvais. Spėjama, kad iš viso kelyje stovėjo apie 2-2,5 mln. žmonių, iš jų apie 1 mln. – iš Lietuvos.
Baltijos kelią organizavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis, Estijos ir Latvijos liaudies frontai. Jis yra įtrauktas į Gineso pasaulio rekordų knygą kaip ilgiausia žmonių grandinė (atstumas nuo Vilniaus iki Talino yra apie 600km). K
2009 m. UNESCO įtraukė Baltijos kelią į „Pasaulio atminties“ sąrašą.
Paklausinėjome joniškėliečių, dalyvavusių Baltijos kelyje apie tos dienos nuotaikas, įspūdžius ir apie tai, ar reikalui esant, vėl dalyvautų tokioje akcioje.
Pardavėja Jurgita: Tuo metu buvau paauglė. Į Baltijos kelią važiavome autobusu kartu su mamos bendradarbiais iš Joniškėlio plytinės. Pamenu gražią, saulėtą dieną, daugybę įvairių žmonių, skraidančius lėktuvus. Jei reiktų dar kartą – nedvejodama eičiau vėl.
Kultūros darbuotoja Vanda: Švietė saulė, kelias užkimštas mašinomis, tad, kad sutaupyt laiką ir greičiau pasiekti vietą, ties Pasvaliu važiavome ką tik nupjautais javų laukais. Mums buvo paskirta vieta šalia Šlamų beržinėlio, link Panevėžio. Iš pradžių bijojome, jog neužteks žmonių ir mums skirtoje atkarpoje nepavyks sudaryti vientisą grandinę, tačiau netrukūs dalyvių prisirinko tiek, jog stovėjome kone petys petin. Tos dienos jausmų neįmanoma nupasakoti: visur skamba muzika, skraido gėles mėtantys lėktuvai, didžiulė minia žmonių apimta euforijos. Tai buvo perversmas ir valstybėje ir žmonių širdyse bei protuose.
Ar šiandien stočiau į Baltijos kelią vėl? Žiūrint kokia grėsmė. Greičiausiai stočiau, tik be tokio pakylėjimo ir euforijos kaip buvo 1989-ais metais.
Etnokultūros specialistė Daiva: Tuo metu buvau moksleivė. Važiavome autobusu, kartu su keliomis draugėmis. Stovėjome tarp Pasvalio ir Talačkonių. Iš tos dienos labiausiai įsiminė nesibaigiančios mašinų kolonos (iki Pasvalio važiavome beveik 2 valandas), daugybė žmonių ir vėliavos. Jūra lietuviškų trispalvių. Manau, jog reikalui esant, vėl sudalyvaučiau tokioje akcijoje.
Draudimo konsultante Jolita: Važiavome su draugėmis. Pamenu, kad Baltijos kelyje norinčių dalyvauti joniškėliečių buvo tiek daug, jog važiavo keli pilni autobusai. Jautėmės kaip viena bendra šeima, lyg giminės. Einant keliu, žmonės mus vaišino obuoliais, saldainiais. Labai geras jausmas išlikęs iki šiol. Supratome, jog susirinkome tam, kad padarytume didelį naudingą darbą. Baimės nebuvo – buvo džiugesys ir pakylėjimas. Ar eičiau šiandien? – nežinau. Esu daug kuo nusivylusi mūsų valstybėje. Reikėtų gerai pagalvoti.
Verslininkė Regina: Tai buvo ypatinga diena ir nieko panašaus daugiau neteko patirti. Močiutė mano mažai dukrytei Ievai, kone per naktį, pasiuvo tautinius rūbelius, kad jais vilkėdama galėtų dalyvauti Baltijos kelyje. Visam gyvenimui įsiminė tos dienos nuotaikos, žmonių šypsenos, šiluma, tolerancija, vienybės jausmas. Gaila, kad dabar viso to nebėra. Jei reikėtų – stočiau vėl. Tik su kitomis mintimis ir nuotaikomis, nes per daug nusivylimų. 1989-ais stovėjome ne dėl tokios Lietuvos…
Mokytoja, pensininkė Jadvyga: Pamenu, kad tądien labai skubėjome. Važiavome su vyru Pranu. Ties Pasvaliu kelias buvo užkimštas, tai leidomės laukais per ražienas. Vos susikibome rankomis, netruko per radiją pranešti, jog viskas jau baigėsi. Žinau, jog buvo dalyvių, kurie net nebesuspėjo laiku atvažiuoti. Įsiminė tos dienos nepaprasta, pakylėta žmonių nuotaika. Tikrai dar kartą tai norėčiau išgyventi ir sudalyvauti panašiame renginyje.
O ką jums reiškia Baltijos kelias?
Be First to Comment