Vilniaus galerijoje „Kunstkamera“ atidaryta mūsų kraštiečio Vitolio Trušio tapybos paroda „Sutemų šviesa“. V.Trušio molbertinės kūrybos žavesys bei aktualumas tai, kad ji sukuria savotišką idiosinkratinį pasaulį, su savu reljefu, koloritu, apšvietimu ir atmosfera, kuris XXI a. žmonėms turėtų veikiau priminti post-apokaliptinį kompiuterinį žaidimą nei vaizdą pro nedidelį trobos langą.
Sausio 24 dieną (penktadienį) 17 val. galerijoje „Kunstkamera“ (Ligoninės g. 4, Vilnius) įvyko V.Trušio tapybos parodos „Sutemų šviesa“ atidarymas.
Vitolis Trušys savo kūrybinį kelią pradėjo tuo pat metu, kaip ir visa vadinamoji „tyliųjų modernistų“ karta (V.Antanavičius, V.Kisarauskas, V.Šerys, K.Zimbytė, Š.Šimulynas, L. Katinas ir kt.). Dar iki 1970-ųjų jis sukuria savo pirmuosius modernistinius abstrakčius ar pusiau abstrakčius darbus, taip pat koliažus. Savo drąsa ir novatoriškumu ankstyvieji V.Trušio darbai nenusileidžia „tyliųjų modernistų“ kūrybai, o dažnai yra jų įkvėpimo šaltinis.
Maždaug nuo 1980-ųjų V.Trušio stilistika radikaliai pasikeičia. Jis pereina prie hiperrealizmo, turinčio metafizinės tapybos aidą. Hiperrealizmas niekuomet nebuvo populiari Lietuvos dailės srovė, ji turėjo mažai adeptų, iš kurių bene ryškiausias – Algimantas Švėgžda. Trušio hiperrealizmas yra savitas; skirtingai nei Švėgždos, jo pamėgti motyvai yra ne objektai (natiurmortai), bet peizažai.
V.Trušio kūryba drauge yra ir lietuviška vieno žymiausių JAV dailininkų Andrew Wyeth (1917–2009) paralelė. Menotyrininkai, kalbėdami apie Wyeth, pabrėžia, kad jam įtaką padarė rašytojo Henry David Thoreau kūryba („Voldenas, arba gyvenimas miške“ – išverstas ir į lietuvių kalbą), kurioje kalbama apie paprastą, asketišką gyvenimą gamtoje ir su gamta, tenkinant pagrindinius žmogaus poreikius ir atsisakant bet ko, kas yra perteklinio. Vitolio Trušio peizažuose vieninteliu atspirties tašku tampa horizonto linija ar ariamų dirvonų vertikalės, tokiu būdu formuojama labai asketiška, minimalistinė kompozicija, kuri derinama su, galima sakyti, skurdžia spalvine 2-3 tonų gama. Jokio išsišokimo, jokio efektų ieškojimo – tik pažliugusių dirvonų kvapas ir atsiskyrėliška kelionė per juos. Viena iš aplinkybių, kuri paaiškina V.Trušio meistrišką žemės stichijos perteikimą galbūt yra ta, kad jis yra dailininkas – monumentalistas, daugelio mozaikų (tame tarpe – pagoniškų Lietuvos dievų panteono prie Klasikinių kalbų katedros Vilniaus Universitete, 1974–1978) autorius.
Paroda veiks galerijoje „Kunstkamera“ iki kovo 1 dienos.
Šaltinis: www.pilotas.lt
Jūs įdėjote straipsnį apie dailininką Trušį. Tapo jis gal kam ir neblogai atrodo, tačiau man ir daugeliui mano pažįstamų jo „idiosinkratinis pasaulis” nevertas jokio dėmesio, nežavi, kad galėtum valandas stovėti prie paveikslo. Be to man teko didžiūlė nelaimė vaikystėje, kaip kaimo vaikui po karo 3 metus mokintis septynmetėje Pušaloto mokykloje kartu su draugu Trušiu.Kasdieną į mokyklą eidavau iš kaimo 3 km. Kaip jis su savo miestelio draugais tyčiodavosi iš manęs (ir kitų) beveik kiekvieną dieną. Tą periodą prisimenu su košmaru ir niekada , net iki mirties aš jam tų patyčių neatleisiu. Jam MATRICA už tai žiauriai atlygins.