Joniškėlio (Pasvalio raj.) dvaras minimas jau XVI a. pabaigoje. Ypatingai ši vieta suklesti, kai ją XVIII a. pradeda valdyti italų kilmės dvarininkai Karpiai. Jų dėka išplėtojama dvaro infrastruktūra: išplečiama sodyba (plotas beveik 40 ha), pasodinamas vienas didžiausių Lietuvoje parkas (34 ha). Igno Karpio pastangomis Joniškėlyje atidaroma seniausia Lietuvoje universitetinė kaimiška pradžios mokykla ir ligoninė. XIX a. pab. gydytojo J. L. Petkevičiaus ir aplink jį susispietusių tautinio atgimimo veikėjų dėka Joniškėlis tampa vienu didžiausių Šiaurės Lietuvos kultūros, lietuvybės ir valstybingumo centru. Iš šio krašto kilę, čia gyvenę ir dirbę Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Petras Vileišis, Kazys Bizauskas taps atkuriamos Lietuvos valstybės signatarais.
1918 metų Lietuvos nepriklausomybę Joniškėlio valsčiaus (jam priklauso teritorija, apimanti Biržų, Pasvalio ir Pakruojo rajonus) gyventojai pasitinka su entuziazmu. Iš vokiečių perimamas krašto valdymas, kuriama vietos savivalda, organizuojami pirmieji Lietuvoje mokytojų kursai ir t.t. Deja, naujos valstybės kūrimo darbus nutraukia netikėta bolševikų okupacija. Joniškėlis atsiduria pačiame Nepriklausomybės kovų įkarštyje.
Joniškėlis atsiduria Raudonosios armijos užnugaryje. Vietiniai gyventojai suformuoja slaptą partizaninę pasipriešinimo organizaciją, kuri telkė apsaugos būrius, plėtojo ardomąją veiklą, agitavo kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, kaupė ginklus, patikimus žmones įterpė į sovietinės valdžios įstaigas. Organizatoriai – Petras Gudelis, Antanas Kazilevičius, Jonas Navakas, Antanas Stapulionis, Aleksandras Šumskis.
Lietuvos kariuomenės ir saksų savanorių dalinių puolamai Raudonajai armijai traukiantis, nuo 1919 m. kovo 22 d. Joniškėlio mirties batalionu pasivadinę partizanai iš pradžių Joniškėlyje, netrukus ir kitur ėmė veikti viešai – Joniškėlyje nuginklavo dalį Raudonosios armijos Žemaičių pulko karių, persekiojo atsitraukiančius Raudonosios armijos dalinius, išvaduotoje teritorijoje kūrė Lietuvos valdžios institucijas. 1919 m. balandžio pradžioje partizanai, kurių kartu su milicija buvo apie 1500 karių, kaudamiesi 60–70 km fronto ruože nuo Latvijos sienos iki Bernatonių netoli Panevėžio, su Lietuvos kariuomene sustabdė Raudonosios armijos kontrpuolimą.
1919 m. balandžio mėn. partizanų būriai sujungti į Joniškėlio partizanų mirties batalioną (4 kuopos). 1919 m. gegužės 20 d. jis pripažintas Lietuvos kariniu daliniu, pavadintas Atskiru partizanų batalionu. 1919 m. gegužės mėn. dalyvavo kovose su Raudonosios armijos daliniais Joniškėlio, Biržų apskrityse. 1919 m. rugpjūčio mėn. batalionas, pertvarkytas į Joniškėlio pėstininkų batalioną, dalyvavo Zarasų operacijoje.1919 m. gruodžio 10 d. batalionas pertvarkytas į Devintąjį pėstininkų (vėliau kunigaikščio Vytenio) pulką.
Dėl žmonių sutelkimo, vyravusios savitarpio pagalbos ir autonomiškumo partizanų valdoma teritorija gavo Joniškėlio respublikos pavadinimą.
Tai unikali istorija apie paprastų žmonių ryžtą, atkaklumą ir nesuvaidintą meilę gimtajam kraštui. Tai puikus pilietiškumo ir patriotiškumo pavyzdys. Kartu tai nepelnytai šiuolaikinės visuomenės pamiršta istorija.
Minėdamas 95-ąsias Joniškėlio mirties bataliono įkūrimo metines bei siekdamas įamžinti Nepriklausomybės kovas Šiaurės Lietuvoje, Pasvalio krašto muziejus šių metų liepos 18-19 d. Karpių dvare, buvusiame istoriniame Joniškėlio valsčiaus centre, organizuoja gyvosios istorijos festivalį „Kviečia Joniškėlio respublika“. Jo metu bus įrengtos Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos ir Rusijos kariuomenių stovyklos, vyks to laikotarpio ginklų, aprangos, ekipuotės, kareiviškų rakandų paroda bei pristatymas, Nepriklausomybės kovų mūšio inscenizacija. Taip pat planuojame surengti atminties žygį (25 km.) nuo Antano Juozapavičiaus (pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas, žuvęs už Lietuvos nepriklausomybę) gimtinės iki Joniškėlio. Koncertuos Lietuvoje žinomi atlikėjai.
Renginio išskirtinumas – galimybė tiesiogiai prisiliesti prie savo krašto istorijos. Festivalis skirtas priminti istoriją, vykusią toje aplinkoje, kurioje ir dabar gyvena žmonės ir kurioje kažkada veikė jų proseneliai. Tai ne pasakojimas apie tai, kas vyko „kažkur ten“, o priminimas apie savo gyvenamos erdvės, savo krašto išskirtinumą bei svarbą Lietuvos valstybės istorijai. Tai leis vietiniams geriau susieti save su gyvenamąja aplinka, padės iš naujo pažvelgti į kultūrinį, istorinį bei architektūrinį paveldą. Kartu tai bus unikali patriotiškumo ir pilietiškumo pamoka.
Be First to Comment