Press "Enter" to skip to content

Apie Karpių dvaro parką, žemes, valdas, Tėvynę, emigraciją ir namus

parkasNesu vietinė, negyvenu čia, bet Joniškėlis, man lyg namai.

Lyja. Tačiau tanki ir žalia lapija apsaugo mane nuo lietaus. Milžiniški lapų skėčiai, išbadę dangų lyg adatos, neleidžia man sušlapti. Vaikštau, kuo arčiau medžių lyg vaikas prie motinos, bandydama pasislėpti nuo verkiančio dangaus. Tačiau žinau, kad jeigu paliesiu nors vieną medį, jis man papasakos tiek daug, kad nepajėgčiau visko atsiminti. Jie papasakos man tai, ko niekad nepamatysiu. Nes jie matė labai labai daug… Aš vaikštau, o dulkės nuo kiekvieno lašo pakyla į viršų ir vėl nusileidžia. Ir žinau, kad ten kur einu, vaikščiojo tūkstančiai. Žinau, kad kadaise čia klegėjo vaikų balsai, važinėjo karietos, o čia augantys ąžuolai ir liepos girdėdavo daugiausiai paslapčių kaip niekur kitur. Žinau, kad čia, žemė jautė basas mergaičių pėdas, meilės ašaras ir pralietą kraują. Ir čia, Karpiai pramynę takus, jodinėdavo ant savo ristūnų… O dabar aš vaikštau viena, į mane smelkias drėgmė ir žemių kvapas. Šalia nieko nėra, nebent keletas paukščių, o aplinkui tvyrauja didžiulė tyla. Dar ramybė. O ta tyla yra tokia brangi, juk šiais laikais sunku ją surasti. Mintyse tūkstančiai minčių ir dvejonių. „Ar dar kas nors čia ateina?“. Bet svarbiausia – „Ar atėję įvertina“? Mums žemė yra brangi, juk už ją kiek kraujo pralieta.. Ir išties pasilenkus ant didžiulio parke esančio tako guli mažas gėlės žiedelis. Aš jį paimu į savo delną ir mintyse nusikeliu į tą dieną, kada čia vyko vestuvės, o iš nuotakos plaukų iškrito vienas mažas rožės žiedelis. Ir išties, čia nuostabi vieta sujungti savo gyvenimus. Lėtais žingsniais prieinu prie suoliuko, kuris priglaudžia ne tik jauną, bet ir seną atvykėlį. Atsisėdu ant jo ir pakeliu galvą aukštyn. Jau nebelyja ir po truputį temsta. Ir aš žinau, kad šįvakar čia niekas nebeateis, nebent tik pralėks ant dviračio koks jaunuolis labai skubėdamas grįžti namo. Išties, norėčiau, kad šią vietą žinotų daugiau žmonių, kad atimtų iš manęs tą brangią tylą ir paverstu ją nuostabiu juoku. Norėčiau, kad čia, atsirastų daugiau batų pėdsakų, daugiau sugalvotų norų ir svajonių, naktį nukritus žvaigždei. Norėčiau, kad čia įsižiebtų ne gaisro liepsnos, o meilės. Norėčiau, kad čia, kiekvienas pažvelgęs į augantį medį, matytų istoriją ir praeitį. O svarbiausia, kad kiekvienas praeivis matytų čia ateitį. Šiandien ji yra tokia svarbi, juk prisiminimai turi išlikti, o svarbiausia turi išlikti namai… Tos vietos, kuriose gali jaustis laisvas ir visiškai nesuvaržomas. Ir visgi, labiausiai norėčiau, kad šitame parke, bėgiotų vaikai, kurių visi gyvenimo etapai nuo vaikystės iki senatvės prabėgtų čia, po paslaptingais, milžiniškais ir tankiais lapų skėčiais. Vis dar tikiuosi, kad grįš daugybė žmonių, kurie išvažiavo. Juk žymiai geriau mažame miestelyje būti KAŽKUO, nei dideliame mieste būti NIEKUO…

Gabrielė

 

Komentuoti su „Facebook “

2 Comments

  1. Skolastika Skolastika 1 vasario, 2015

    2014 m. man buvo sunkūs metai, vingiuoti su netikėtais posūkiais – nebuvo laiko net pasidairyti. Be to buvau išvažiavusi du kartus. Galbūt todėl nemažai straipsnių prasprūdo pro mano akis, jų tarpe ir šis.
    Miela, Gabriele, Jūs palietėte daugeliui skaudžią temą, bent jau tų, kurių ten prabėgo vaikystė ir jaunystė. Man tai buvo patys gražiausi metai gyvenime. Parkas tikrai kažkuo ypatingas. Jaučiasi aura, kuri veikia raminančiai. Išvykusi ilgai jaučiau nostalgiją tėviškei.

    Liko apleistas žaliuojantis parkas,
    Tie takai, kuriais vaikščiojom kadais,
    Negirdėt Mažupės čiurlenimo,
    Muzikos garsų tyliais vakarais.

    Bėgs ir bėgs į tolį vakarai ir naktys.
    Daugel kartų saulė vakaruose gęs.
    Pasiilgau tėviškės, baltos lelijos,
    Melsvo lino žiedo ir mokykla tavęs.

    Turbūt yra viena iš skaudžiausių problemų Lietuvoje yra emigrantai, kurie buvo priversti išvykti dėl duonos kąsnio ir tik nedaugelis išvyko „vėjų” gaudyti.
    Nelabai sutinku su teiginiu: …žymiai geriau mažame miestelyje būti KAŽKUO, nei dideliame mieste būti NIEKUO…” Jeigu Lietuvoje, tai viskas priklauso nuo žmogaus charakterio, sugebėjimų. Norint įsitvirtinti dideliame mieste, tenka paminti po kojomis sentimentus. Užsienyje vietiniai į tave žiūri, kaip į „įsibrovėlį”.
    Dar viena blogybė, kad likę Lietuvoje yra viskuo nusivylę, viskam abejingi, sustabarėję, net nebandantys įsijungti į aktyvų gyvenimą.
    Sėkmės

    • Poručikas Rževskis Poručikas Rževskis 1 vasario, 2015

      Jautriai ir gražiai rašote.
      Esu vienas iš tų, kuriuos charakterizavote savojo teksto paskutinėmis eilutėmis. Nors, kita vertus, tą parką ir susapnuoji, ir jo prisiminimai katarsiuką sukelia… Kartais net pasivaidena, kad galima būtų rašyt ir rašyt apie tą parką, žėk, ir išeitų neplonesnė knyga nei „Joniškėlis“ (na, ta: apimtis 59 sp. l., tiražas 1500 vnt., leidykla Akstis, Jeruzalės g. 21, V.). Bet šiandien, regis, geriau nieko nerūšyti ( neliesti), nei emigracijos problemų, nei XXI a. taip vadinamo „Joniškėlio projekto“, nieko nieko, nes, kaip sakė toks Kozma Prutkov (Petrovitch, patikslinu): „Никто не обнимет необъятного“… Cituoju originalo kalba, nes, pasiskaitinėdamas Pasvalio raj. oficiozą „Darbas“, supratau, kad nevykę vertimai dažnai iškraipo esmę! Ir ne tik vertimai.
      Geriau , kaip rašo Gabrielė, „matykim istoriją ir praeitį; o svarbiausia, kad kiekvienas praeivis matytų čia ateitį“…
      Niekam nepakenktų…
      P. S. Na pasašok, dar viena K. Prutkovo sentencija: „Держаться партии народной и современно, и доходно“.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.