Press "Enter" to skip to content

Festivalis, pasiekęs respublikinį lygmenį (foto)

Tiek daug žmonių „Joniškėlio respublika“ jau seniai nematė – galbūt ir niekados. Savaitgalį praūžęs gyvosios karo istorijos ir muzikos festivalis „Kviečia Joniškėlio respublika“ veikiausiai viršijo visų lūkesčius – tiek programos, tiek žiūrovų susidomėjimo atžvilgiu. Prasidėjęs penktadienį, kai Karpių dvare paslaptingai atgijo senųjų šeimininkų ir jų tarnų dvasios, šeštadienį renginys sulaukė didžiulės minios karo istorijos, technikos, geros muzikos gerbėjų, dvarais ir jų istorija besidominčių, save išbandyti žygiuose pasiryžusių bei tiesiog įdomių vietų ir įvykių ieškančių žmonių.

Kadangi prieš festivalį jau daug rašyta, kalbėta ir, iš esmės, atsakyta į visus klaustukus „kas, kaip ir kodėl?“, dabar turbūt įdomiausia ne betiksliškai atpasakoti, kas vyko, o pasidalinti autentiškais įspūdžiais – tiek savo darbu, žiniomis ir laiku prie festivalio prisidėjusių žmonių, žygių dalyvių, paprastų žiūrovų ar koncertinėje programoje pasirodžiusių.

Net iš Tauragės į festivalį atvykusi ir 65 kilometrus dviračių žygyje Pasvalio krašto kovų keliais įveikusi Lina Bernotienė labai džiaugėsi šiltu aplankytų vietovių gyventojų sutikimu ir žygio informatyvumu.

„Labai džiaugiuosi dalyvavimu žygyje, kuris buvo labai įdomus ir turtingas informacija. Aplankėme gausybę įdomių vietų, kuriose dar neteko pabuvoti – Pasvalio krašto anksčiau nepažinojau. Grožėjomės smegduobių parku, ypač įdomu buvo pamatyti rusų cerkvę Gegabrastos kaime ir išgirsti jos istoriją: net neįsivaizdavome, kad čia XIX amžiuje buvo atvežti ir gyveno net 300 rusų. Jeigu kitais metais vėl būtų rengiamas toks žygis, tik, žinoma, jau kitu maršrutu, vėl mielai dalyvaučiau.  Manau, Pasvalio krašte dar yra daug ką pamatyti. Po dviračių žygio grįžome tik koncertinės programos pradžioje, tad apie kitas festivalio pramogas nelabai galiu ką papasakoti“, – šiltais prisiminimais iš žygio dalijosi L. Bernotienė.

Viena naktinės misterijos Karpių dvare režisierių Asta Liukpetrienė džiaugėsi gražiu bendru darbu režisuojant penktadieninį renginį bei festivalio įvairiaspalviškumu, galėjusiu sudominti labai skirtingas žmonių grupes.

„Misteriją, kurią rodėme penktadienio naktį, kai kurie žmonės suprato, kai kurie ne. Bet ką čia suprasti? Dvaras tiesiog atgijo! Niekas ir neturi būti iki galo aišku. Šis teatrinis-muzikinis pasirodymas buvo gražus bendro kūrybinio darbo vaisius, kuris neturėjo vieno pagrindinio režisieriaus. Ir mes su Ramune (Gintaro Kutkausko teatro vadove Ramune Uždaviniene, taip pat dirbusia prie misterijos režisūros , – aut. past.) pačios apsirengėme kostiumais ir ėjome vaidinti, kad pajustume tą stebuklingą atmosferą, kai iš kapų prisikėlė senieji dvaro gyventojai.

Šeštadienio renginiuose jau dalyvavau kaip žiūrovė. Kaip tik sutapo, kad tuo pačiu metu Latvijoje vyko ir didžiulis muzikinis festivalis “Positivus”, tad teko rinktis, kur važiuoti. Apsisprendėme, kad pasirinksime Joniškėlį, ir ten pabuvoję supratome, kad niekur net ir nereikėjo važiuoti – buvo nepaprastai smagu. Tuo labiau, kad maži miesteliai turi ir savo unikalią aurą ir žmones. Naktį iš šeštadienio į sekmadienį dar pasilikome nakvoti palapinių miestelyje ir tai pajutome labai stipriai.

Manau, jog tokio renginio tęstinumas yra reikalingas vien tam, kad žmonės turėtų ko laukti. Labai smagu, kad buvo pramogų ir muzikos skirtingo skonio žmonėms. Telieka tikėtis, jog pagrindinis organizatorius turės pakankamai užsidegimo ir jėgų festivalį rengti ir kitąmet”, – mintimis dalijosi A. Liukpetrienė.

Savo įspūdžiais po festivalio „Kviečia Joniškėlio respublika” dalijosi ir renginio žiūrovė Dovilė Ragažinskaitė, kurios nuomone penktadienio misterija kiek stokojo aiškumo.

„Misterijos idėja man labai patiko, puiku, kad pasirodymas turėjo temą, tačiau šiek tiek trūko pasakojimo. Žmonės, kurie jau yra girdėję dvaro legendas, viską galėjo suprasti pakankamai lengvai, bet tiems, kurie čia lankėsi pirmąjį kartą, ar tiesiog nebuvo girdėję šių pasakojimų, suprasti mintį buvo gana sudėtinga.

Šeštadienio renginiai buvo puikūs, įdomios parodomosios programos, koncertai. Būtų šaunu, jeigu toks miestelis kaip Joniškėlis galėtų ir toliau tęsti šios šventės tradiciją”, – teigė D. Ragažinskaitė.

Technine festivalio metu rodytos misterijos dalimi rūpinesis Mindaugas Garalevičius labiausiai džiaugėsi, kad  renginio metu vietos pasireikšti atsirado ir Pasvalio krašto jaunimui.

„Man pačiam teko darbuotis prie garso aparatūros, šviesų, bet labiausiai džiaugiuosi, kad prie festivalio darbų prisidėjo ir mano „Marabu” (Vaškų krašto iniciatyvinė jaunimo grupė, – aut.past.) jaunimas. Jie ir grėbė šieną, ir nešiojo generatorius, laidus vežiojo, prožektorius statė – penktadienį, po naktinės misterijos, mes namo grįžome tik ketvirtą valandą ryto. Patys vaikai labai patenkinti – džiaugiuosi, kad ir visai jaunučiai galėjo prisidėti, patys tvarkytis. Galbūt mes, vyresnieji, ir geriau kažką galėtume padaryti, bet svarbiausia, kad jaunimas daro ir padaro, nors galbūt ne viskas iš karto pavyksta tobulai.

Asmeniškai, man labai patiko misterija, pati jos idėja – dvaro dvasių atgimimas. Šauniai pasirodė aktoriai, dainininkai, parinkti puikūs kostiumai. Daug gyvasties ir savito šarmo įnešė Sigito Paliulio vadovaujami gitaristai. Nuostabiai atrodė žvakėmis nusėta alėja bei joje paruoštos nuostabios dekoracijos – taip pat joniškėličių darbas. Su kuo teko kalbėtis, visiems tai labai įsiminė.

Visgi ir pati vieta, dvaras, turi savo unikalią aurą. Tenka dažnai lankytis įvairiuose festivaliuose ir, visgi, senos vietos, turinčios savo istoriją, dvarai ir jų parkai ypač traukia žmones, tad ir toks žiūrovų antplūdis manęs nenustebino. Kai kas net palygino šį festivalį su „Bliuzo naktimis”, kurios vyksta Varniuose.

Man labai patiko ir tai, kad žmonės jau išvakarėse atvažiavo, pasistatė palapines ar kemperius, pradėjo šašlyksu kepti, o mums darbuojantis, domėjosi, kas čia bus, ką darome, klausinėjo apie dvarą, žavėjosi jo vidumi.

Šeštadienį, kai dalyvavau jau tik kaip žiūrovas, iš esmės važiavau pasiklausyti Ievos Narkutės ir Aistės Smilgevičiūtės su grupe „Skylė” – kiti atlikėjai man nebuvo labai įdomūs. Bet kitu metu aš vaikščiojau po dvarą, jo apylinkes, susitikau su draugais, su kuriais paprastai neužtenka laiko stabtelėti ir ilgiau pasikalbėti, ne tik pasilabinti.

Su karu susijusios pramogos labai patiko jaunimui. Vėliau susėdę diskutavome, kad viena yra matyti tai per televizorių, o visai kas kita stebėti realiai. O kas būtų, jeigu karas vyktų iš tikrųjų ir šaudoma būtų jau ne tuščiais šoviniais? Tai privertė juos susimąstyti. Manau, kad čia buvo daugiau ne atrakcija, o edukacinė programa.

Žvelgiant į ateitį, manau, kad reikia duoti dar daugiau erdvės pasireikšti jaunimui. Aišku, su jais reikia ilgiau darbuotis, nuteikti morališkai, įkalbėti, viską paaiškinti. Aš saviškiams jau žiemą pradėjau sakyti, jog gali prireikti jų pagalbos – tiek techninės, tiek meninės – ir jie mielu noru sutiko. Turime labai daug talentingų jaunuolių, kurie blaškosi nerasdami vietos parodyti savo talentą, tad tiesiog būtina tuo rūpintis”, – jaunimo svarbą išskyrė M. Garalevičius.

Festivalio “Kviečia Joniškėlio respublika” sėkmė verčia tikėtis, jog tai nebus vienkartinis renginys Susipažinti ir kitiems pasakoti apie savo istoriją yra ne tik smagu, bet ir būtina. Galų gale, bent kartą į metus atgimstant dvarui ir sukviečiant tūkstančius žmonių susiburti, įprasminti protėvių palikimą, apgalvoti pilietiškumo esmę ar tiesiog pasiklausyti geros muzikos, būtų puikus įrodymas, jog mažasis Joniškėlis Šiaurės Lietuvoje, turi pakankamai parako varžytis su svarbiausiais Lietuvos kultūros centrais.

Rasa MURAUSKAITĖ

Karolio BAKŪNO, Ingos TINTERYTĖS, PANINFO.LT, Tomo MAIKŠTĖNO foto

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.