Press "Enter" to skip to content

Mūzų gaudynės Joniškėlyje: žiemgalių dailininkų pleneras

IMGP1026

Nors praėjo vos savaitė nuo Joniškėlį sudrebinusio festivalio, tačiau kultūros kibirkštys miestelyje ir toliau sėkmingai rusena, mat visą savaitę nuo liepos 18 dienos čia darbavosi Žiemgalos krašto dailininkai, tradiciškai susirinkę į plenerą. Liepos 19-ąją Karpių dvare atidarę savo parodą, nurimus savaitgalio renginių šurmuliui menininkai pasiliko dirbti prie kitų savo kūrinių, geriau susipažinti su Joniškėliu, pasisemti idėjų ir įkvėpimo bei pabendrauti su miestelėnais, paskutinį jų vakarą čia susiburiant į jaukią literatūrinę vakaronę miesto sodo ąžuolų paunksmėje.

Šis pabendravimas nuteikė labai šiltai, turbūt kitaip ir negali veikti poezija, nuoširdūs pokalbiai ar romantiška muzika – joniškėlietės „Ramunėlės” vis paįvairindavo miestelio poetų skaitomas eiles dainomis, parašytomis vietinių kūrėjų žodžiais. Visoms joms muziką parašė ansamblio vadovė, Pasvalio kultūros centro Joniškėlio filialo vadovė Nijolė Stepulienė, keletą kūrinių atlikusi ir solo. Šmėžavo ir jaunimas, tiek skaitydamas, tiek dainuodamas. Plenere susirinke dailininkai taip pat nevengė pasidalinti savo poetiniu žodžiu – visgi jei žmogus talentingas, tai talentingas visur ir viskam. Kas skaitė iš savo išleistų knygelių, kas net iš tremties parsivežtų rankraštinių leidinėlių, o kas iš mobiliųjų telefonų. Bet kokiu atveju, poezija tą vakarą susijungė ir su muzika, ir su daile – ne tik todėl, kad skaitė dailininkai, bet dar ir dėl to, jog jie susibūrimo metu buvo paprašyti ant didelio balto lapo pieštukais kažką nupiešti, palikti autografus.

Truputį pasukant laiko ratą atgal ir atsiduriant keletą valandų prieš vakaronę gražioje Anželos ir Audriaus Musteikų sodyboje, Mažupės upelio pakrantėje, kur šią savaitę ir buvo susibūrę plenero dalyviai, matome visur aplink pūpsančius paveiklus ir skirtingose sodybos pakampėse išsiskirsčiusius menininkus. Vieni mūzas gaudė kas upės pakrantėje, kiti nuo karščio slėpėsi dailiose pavėsinėse. Veikiausiai tradiciniais sodybos eksterjero ir interjero elementais šią savaitę tapo teptukai, dažų paletės. Čia ir susitikome pasikalbėti su šio susibūrimo organizatoriumi, dailininku Sigitu Laurinavičiumi, papasakojusiu apie ilgą Žiemgalos draugijos istoriją, pleneruose dalyvaujančius dailininkus ir šių plenerų gražias idėjas.

 

Pirmiausia, trumpai papasakokite, koks plenero tikslas, idėjos?

Jau 25-eri metai kaip įsikūrusi Žiemgalos krašto dailininkų draugija ir nuo to laiko šis žiemgalių dailininkų, kaip save patys vadiname, pleneras vyksta praktiškai be pertrūkių. Dažniausiai dalyvauja tie patys žmonės, aišku, kasmet su tam tikru papildymu, atsinaujinimu. Šį plenerą rengiame su tikslu grįžti į Žiemgalos kraštą, pabendrauti, sukaupti įspūdžių, o paskui, iki kitų metų, toliau kuriame, organizuojame bendras parodas.

Dažniausiai plenerai vyksta vis kitoje vietoje, nors kartais pataikome ten pat grįžti ir kelerius metus iš eilės. Dabar jau šviesaus atminimo Vidmantas Polujanskas su žmona Aldona mus net ketverius metus iš eilės priėmė Pakruojo rajone, Kreivokiškyje. Lankomės vis kitose vietose, bet iš Žiemgalos teritorijos, tiksliau Žiemgalos teritorijos Lietuvoje – kaip žinia, didžioji dalis Žiemgalos teritorijos yra Latvijoje – mes niekad neišvažiuojam, bet turime mūsų kaimynų dailininkų. Plenere iš kviestų latvių šiemet apsilankyti galėjo tik Inga Brukle, šiuo metu gyvenanti Vienoje. Nors ji turėjo išvykti anksčiau, bet jos darbas vis vien čia yra.

Mes šiek tiek skiriamės nuo kitų Lietuvoje vykstančių plenerų, kadangi neturime tikslo darbus padaryti čia ir dabar. Pasisėmę įspūdžių prie drobių dirbame ir vėliau. Pavyzdžiui vieno mano darbų medžiaga gimė dar prieš aštuonerius metus.

Mes labai džiaugiamės, jog Žiemgalos krašte atsiranda vietų, kuriose mus priima, ir už tai esame labai dėkingi. Už tokį gerumą stengiamės atsilyginti palikdami savo darbų. Be to, iš kiekvienos vietos, kurioje apsilankome, išsivežame įspūdžius, kuriuos vėliau plenero dalyviai kaip ambasadoriai paskleidžia po pasaulį. Žinoma, visuomet būtų galima pakviesti ir dar daugiau menininkų, tiek jaunų, tiek jau pripažintų, jų galėtų susidaryti net kelios dešimtys, bet galimybės to neleidžia.

Tiesa, turime ir bendrą vėliavą bei juostas su dalyvių ir mus aplankiusių svečių parašais. Kiekviena juosta – vis iš kitų metų. Šie prisiminimai mums svarbūs, kadangi mums nėra svarbiausia plenerų metu sukurtus darbus kuo greičiau parduoti aukcionuose ar panašiai. Tikime, kad tai turi gilesnę prasmę.

 

Kiek dalyvių šiais metais subūrėte į plenerą? Iš kur jie atvykę? Daugiau jaunosios kartos ar vyresniųjų?

Šiemet plenere dalyvauja trylika menininkų. Visų jų šaknys – Žiemgalos teritorijoje, nors dabar jie jau išsibarštę po pasaulį. Yra atvažiavusių ir iš Oslo, kaip jau minėjau, ir iš Vienos, Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Dusetų, aš pats iš Panevėžio.

2001 metais mane ir Arvydą Martinaitį pasikvietė Vitolis Trušys ir Romualdas Čarna. Tada plenere buvome, berods, tik šešiese. Keletai dailininkų pasitraukus iš gyvenimo, vyresnieji pradėjo kurti naują pamainą, sakydami, jog būtų gerai, jeigu kažkas tęstų šių plenerų tradiciją. O šiemet turime ir jaunesnių, ir vyresnių.

 

Kur keliaus sukurti darbai?

Ko gero, mums mažiausiai rūpi, kur jie keliaus. Svarbiausia, kad šis pleneras įvyko. Karpių dvare veikė mūsų darbų paroda, mes tik ką tik ją parsivežėme. Penktadienį tuos darbus, kuriuos paliekame, iškabinsime Joniškėlio kultūros namuose. Labai rimtas V. Trušo darbas, kuris taip pat dovanojamas, netilpo į mašiną, tad dar neatkeliavo, bet jau sutarta su seniūnu ir šis reikalas bus sutvarkytas.

 

Gal galite trumpai papasakoti apie plenere dalyvaujančius dailininkus?

Plenere yra menininkų, kurie vis dar stovi eilutėje link pripažinimo, kurio, tikėkimės, sulauks, tačiau daug ir nacionaliniu mastu pripažintų dailininkų. Vitolis Trušas – labai svarbi figūra. Vilniuje, universitete, yra jo tapyta freska. Vadovėliuose vaikai skaito apie Trušį, Čarną, Rimkų. Kažkada ir mes žiūrėdavome į „didelių” dailininkų paveiksliukas ir nė minty nebuvo, kad vėliau teks kartu dirbti. Kai kurių dailininkų darbai priklauso ir privačioms kolekcijoms.

Ar pleneras turi kažkokią bendrą tematiką?

Net kai rengiame bendras parodas, mums svarbiau yra erdvė, patalpos, o ne vieninga tema. Daug racionaliau yra išsiaiškinti, kokiai aplinkai paveikslas kuriamas. Iš tiesų, turėjome sumanymą atvežti darbus, skirtus Joniškėliui.

Bet kokiu atveju, nors darbai ir ne bendros tematikos, bet miestelio gyventojams, kurie gal rečiau išvyksta į didmiesčių parodas, vis vien bus proga bent trumpam užbėgti ir pamatyti skirtingų autorių, technikų, stilistikų darbus.

 

Kad jau užsiminėte, gal trumpai supažindintumėte, kokią stilistiką galima pastebėti plenero dailininkų drobėse?

Šiandieninė dailė turi daug formų. Sudėlioti viską į lentynėles nėra paprasta. Netrūksta abstrakcijų, abstraktaus ekspresionizmo. Raimondas Trušys gal daugiau klasikinio abstrakcionizmo atstovas, V. Trušys – realistas, pas Romualdą Čarną rastume ir abstrakcionizmo, ir simbolizmo. Tarp kitko, jis labai gerbiamas ir mylimas menotyrininkų. Kartais po kokių penkerių metų pažvelgi atgal ir suvoki, kad tai, kas atrodė visiškai skirtinga, iš tiesų priklauso tai pačiai srovei. Taip susiklostė, kad vyresniajai kartai Lietuvoje prisistatinėti kaip ir nebereikia, tuo tarpu jaunesniesiems – tenka.

 

Ką per šią savaitę spėjote pamatyti Joniškėlyje?

Savaitgalį, be abejo, lankėmės festivalyje. Buvo smagu pamatyti, kas ten dedasi. Dalyvavome ekskursijoje po Joniškėlio miestą, lankėmės pas vyndarį, buvome naktinėje ekskursijoje po parką su dvaro legendomis. Aišku, legendos yra gerai, bet šita publika ant jų nelabai „pakibo”. Kada nors šios legendos kažkokiu pavidalu galbūt virs simbolika.

 

Iš visų buvusių plenerų, kurie patys įsimintiniausi?

Banali ir nuvalkiota frazė, bet visi yra skirtingai vienodi arba vienodai skirtingi. Galbūt nesame dar nieko tokio blogo padarę, nes visuomet sulaukiame daug šilto dėmesio. Ir šiemet, sodybos šeimininkų dėmesys fantastiškas, esame viskuo aprūpinti. Berods, 2008 metais lankėmės Pušalote. Ten fenomenaliai į plenerą įsijungė visa bendruomenė. Kaip gali nesujaudinti toks dalykas, kai kiekvienos vakarienės metu keliauji vis į kitą kiemą. Mums išvažiuojant net išryškėjo savotiška konkurencija, pas ką jau lankėmės, o pas ką dar ne. Kažkada dirbome Jakiškių dvare, kurio savininkės vardas buvo Meilė. Tai juokdavomės, kad mes „su meile pas Meilę”. Žagarėje vėl kitaip. Visur žmonės stengiasi priimti kaip tik galima gražiau.

Mums dar be galo svarbios literatūrinės vakaronės, kurias tradiciškai rengiame. Norime ne užsidaryti, o bendrauti su vietos žmonėmis. Tik šiais metais nepavyko sukontaktuoti su dailės mokytojais, nes paprastai organizuodavome ir edukacines programas vaikams, kadangi iš esmės visi plenero dalyviai yra ar anksčiau buvo pedagogai – nuo mokytojų iki dėstytojų.

 

Menas puošia pasaulį, o menininkų buvimas bet kurią vietą gali įkvėpti naujam gyvenimui. Nors Žiemgalos krašto dailininkų draugijos menininkai jau paliko Joniškėlį, tačiau prisiminimą apie save jie paliko tiek padovanotuose dailės kūriniuose, tiek žmonėse, su kuriais spėjo pabendrauti. Joniškėliečiai ir miesto svečiai susipažinti jų kūryba gali užbėgę į Joniškėlio kultūros namus, o žiemgaliams menininkams telieka tarti – iki kito karto!

 

Rasa MURAUSKAITĖ

Ingos TINTERYTĖS ir Sigito LAURINAVIČIAUS foto

Komentuoti su „Facebook “

One Comment

  1. Nijole Nijole 19 rugpjūčio, 2014

    As esu joniskeliete, is Katkunu kaimo, bet gyvenu toli nuo man mielu vietu, tad labai gera skaityti , dziaugtis , kad Joniskelis gali suburti meno zm,ones ir tureti nuostabiu sodybu , darbsciu zmoniu.
    Mazoji Mazupe, kuri tekejo per mano tevo zemes, taip pat miela prisiminti
    Sekmes Jums , mieli joniskelieciai,gal kada pasimatysim.
    .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.