Press "Enter" to skip to content

Senoji vaistininkė naktimis sapnuoja darbą

1
Ilgametė Joniškėlio vaistininkė Marija Varneckienė daugiau nei penkiasdešimt metų atidavė mylimai profesijai. Moteris džiaugiasi per gyvenimą galėjusi padėti daugybei žmonių.

 

Vargu ar rastume Joniškėlio krašte žmogų, kuris nepažinotų Marijos Varneckienės. Tiesiog – Marytės. Taip vietiniai daugiau nei penkiasdešimt metų šaukė ilgametę miestelio vaistininkę. Moteris pusę amžiaus atidavė mylimai profesijai ir sunkiu kasdieniu darbu bei nesumeluotu nuoširdumu užsitarnavo kelių kartų pagarbą. Šis pasakojimas apie nueitą kelią, apie farmacininko darbo subtilybes bei  stebuklingus vaistus „nuo visų ligų“.

Gimė Vyties kryžiaus kavalieriaus šeimoje

Marijos tėvelis Leonas Noršys 1920 metų sausio mėnesį už narsą, drąsą ir sumanumą, parodytą kovose su bolševikais, buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.
Marijos tėvelis Leonas Noršys 1920 metų sausio mėnesį už narsą, drąsą ir sumanumą, parodytą kovose su bolševikais, buvo apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi.

 Marija gimė Kalnėnuose, Kauno rajone,  geležinkeliečių šeimoje. Senelis dirbo geležinkelyje. Jam mirus, jo sūnus Leonas Noršys (pašnekovės tėvas), būdamas penkiolikos metų pasirinko tokią pat profesiją. Kilus Pirmajam pasauliniam karui, tėvelis pasitraukė į Rusiją. 1917 metais buvo mobilizuotas į Rusijos caro kariuomenę. Tarnavo Tulos ir Kameneco Podolsko gubernijose 7-ajame pėstininkų pulke. 1918 metų vasara, su kitais karo tremtiniais grįžo į Lietuvą. 1919 metų birželio 11 dieną, kaip caro kariuomenės puskarininkis, buvo pašauktas stoti į Lietuvos kariuomenę. 5-ajame pėstininkų LDK Kęstučio pulke tarnavo būrininku.  1920 metų sausio mėnesį už narsą, drąsą ir sumanumą, parodytą kovose su bolševikais, apdovanotas 1-ojo laipsnio Vyties Kryžiumi Nr. 845.

Pasibaigus karui, grįžo prie įprasto darbo geležinkelyje. 1922 metais Leonas vedė Mariją Bronizaitę. Susilaukė trijų vaikų: dukrų Marijos ir  Aldonos, bei sūnaus Vytauto.

Tėvelis, kad ir  baigęs tik tris klases, buvo šviesus ir kolegų bei aplinkinių gerbiamas žmogus. Vaikus mokė ypač gerbti ir mylėti savo motiną. Sekmadieniais  vedžiodavo atžalas išilgai  jo prižiūrimos 25 kilometrų ilgio  geležinkelio atkarpos nuo  Gudžiūnų iki Dotnuvos.  Visuomet užsukdavo į ten įsikūrusią Žemės ūkio Akademiją.

Marija prisimena žinojusi namą, kuriame gyveno  keistuolis  profesorius Viktoras Ruokis. Jis net per didžiausius speigus niekada nenešiojo  nei palto, nei kepurės, nei pirštinių.  Mokslininkas visada su savimi turėdavo  maišelį. Kur rasdavo gražesnį akmenį, nepraeidavo, įsidėdavo. Taip  surinko gražią mineralų kolekciją ir padovanojo akademijai…

Pakeliui į namus, tėtis visada priskindavo didžiulę gėlių puokštę, kurią dovanodavo mamai.

Leonas Noršys priklausė Šaulių sąjungai. Namuose buvo prenumeruojami žurnalai „Trimitas“ ir „Karys“. Vaikus šeima ugdė Lietuvos patriotais.

Kaip geležinkelininkas tėvelis kasmet gaudavo po du nemokamus bilietus. Taip šeima apkeliavo kone visą Lietuvą. Marija, dar besimokydama pirmame skyriuje, lankėsi Klaipėdoje vykusioje Jūros šventėje. Tada pirmą kartą ir jūrą regėjo. Per vieną tokią kelionę išgirdo žinią apie sudužusią „Lituaniką“ bei žuvusius S. Darių ir S. Girėną.

Likimo vėjai blaškė po Lietuvą

1939 metais, Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Leonas Noršys pasisiūlė savanoriu ir buvo pasiųstas į Ignaliną dirbti kelio meistru. Visa šeima persikėlė į ežerų kraštą. Ten Marija baigė šešias klases. Artimiausia gimnazija buvo  Švenčionėliuose, tad tėvams ten teko išnuomoti  kambarį jaunajai gimnazistei.

Šiame krašte susidūrė ir su pirmaisiais raudonarmiečiais. Vaiko atmintyje visam gyvenimui įstrigo suvargusių, apiplyšusių, dulkėtų, kojas medžiaginėmis juostomis apsivyniojusių „išvaduotojų“ vaizdas. Netrukus bendraklasiai iš kaimų pradės nešti žinias apie naktimis sklindančius verksmus ir aimanas, iš namų tremtin išvaromas šeimas.  Atėjūnus su džiaugsmu pasitiko vietiniai lenkai. Pastarieji jautėsi nuskriausti lietuvių (daugelis buvo pažeminti pareigose), tad tarybinius karius pasitiko su džiaugsmu.

Geležinkelininkai sulaukė įsakymo skubiai platinti geležinkelį (Tarybų Sąjungoje bėgiai buvo platesni). Prie valdiško darbo ėmė veržtis naujos santvarkos gerbėjai. Tarp jų atsirado nemažai žydų, kurie savo krautuvėles paliko žmonoms ir ėmėsi jiems neįprastos veiklos. Deja, naudos iš jų turėta nedaug. Naujieji darbininkai buvo prasti, dažnai įvykdavo įvairūs nelaimingi atsitikimai. Netrūko konfliktų ir su lenkais. Tad tėvas kreipėsi į valdžią ir jį perkėlė į Kuršėnus.  Čia  užklupo Antrasis pasaulinis karas.

Kol ėjo frontas, šeima slėpėsi miške. Atėjo vokiečiai, po jų sugrįžo rusų kariuomenė. Tėvas vėl grįžo į įprastą darbo vietą.  1945 metų pavasarį Leonas Noršys pėsčiomis iškeliavo į  už 25 kilometrų esančius Šiaulius, į geležinkeliečių susirinkimą. Nebegrįžo. Iš pradžių niekas nieko nesakė ir šeima gyveno visiškoje nežinioje bei neviltyje. Tik po kurio laiko seniūnas atnešė tėvelio portfelį ir pranešė, jog jis yra sulaikytas. Motina sužinojo, kad jos vyras laikomas Šiaulių kalėjime.  Veždavo maistą. Eilėje prie kalėjimo vartų reikėdavo laukti kelias dienas. Kartą sugalvojo perduoti žinutę – mama virė virtinukus ir į vieną įdėjo laiškelį. Buvo labai daug jaudulio, kad nesimatytų popieriaus, kad jo neaptiktų prižiūrėtojai.

NKVD „troika“ Leoną Noršį nuteisė trejiems metams, kuriuos jis praleido Vorkutos lageryje, Komijoje. Netrukus šeima gavo nurodymą išsikraustyti iš valdiško buto. Kurį laiką gyveno nuomojamuose namuose. Tuo metu vis daugiau žmonių buvo ištremiami iš Lietuvos. Bijodama, kad neištiktų tėvo likimas, motina  naktimis vaikus siųsdavo miegoti svetimose daržinėse. Kai apie šeimą ištikusią nelaimę sužinojo Panevėžyje gyvenantys seneliai ir pakvietė prisiglausti pas juos.

Kadangi Marija anksčiau neturėjo galimybės baigti mokyklą, susirinkę giminaičiai nusprendė, kad reikia sudaryti visas sąlygas mergaitei mokytis. Mergina įstojo į Panevėžio mergaičių gimnaziją. Šeima vos sudūrė galą su galu. Mama turguje pardavė viską, ką turėjo brangiausio, kiek galėdami prisidėjo seneliai. Gyveno prie maisto fabriko, šalia kurio buvo krautuvėlė, prekiaujanti vištų kojomis, kiaulių pilvais, kitais gamybai netinkančiais, pigiais produktais. Jais šeima ir maitinosi.

Ilgą laiką iš tėvo nebuvo jokių žinių – jam buvo draudžiama susirašinėti. Galų gale šeimą pasiekė laiškas, iš kurio sužinojo, kur jis ištremtas. Iš paskutiniųjų pradėjo rinkti siuntinius ir siųsti į Sibirą. Kaip vėliau paaiškėjo, juos konfiskuodavo kalėjimo valdžia ir adresato jie nepasiekdavo. Netrukus tėvas sugrįš. Bus be  dantų, bet laimingas. Pasakos apie kęstą badą, apie  šiukšlėse ieškotą maistą ir džiaugsis išgyvenęs pragarą.

 

Vietoj studijų – darbas

Mergina baigė gimnaziją, deja, studijuoti jai nebuvo lemta. Nors mokslas buvo nemokamas, sunkiai besiverčianti šeima neturėjo iš ko padengti jos gyvenimo išlaidų. Teko ieškotis darbo. Kaimynystėje gyveno draugė, kurios tėvai dirbo vaistinėje. Marija nuolat užsukdavo ten. Ją žavėjo vaistininkų erudicija, išmonė. Buvo įdomu stebėti, kaip daugybėje buteliukų esantys skysčiai, milteliai, tepalai maišomi tarpusavyje ir virsta vaistais.

 

Su Panevėžio vaistinės kolektyvu. Pirmas iš dešinės – provizorius Žemaitis. Antra iš kairės – M. Varneckienė.
Su Panevėžio vaistinės kolektyvu. Pirmas iš dešinės – provizorius Žemaitis. Antra iš kairės – M. Varneckienė.

1946 metais Panevėžyje buvo keturios vaistinės.  Vienoje jų, šalia „raudonosios“ bažnyčios, Marija gavo fasuotojos darbą. Kadangi neturėjo reikiamo išsilavinimo, iš pradžių atliko paprasčiausias užduotis: svėrė įvairias vaistažoles, ingredientus, užrašydavo etiketes.  Pamažu išmoko gaminti „pročkeles“ – vaistinius miltelius, tabletes. Paklausus, ar tai sudėtingas darbas, Marytės akys ima spindėti. Regis aštuonių dešimtmečių tarsi nebūta!  Moteris vardina lotyniškus pavadinimus, skaičiuoja gramus, maišo ingredientus, delnais rodo, kas ir kaip formuojama. Jaukūs namai tarsi pakvimpa vaistais…

Marija prisiminė, kad vaistinėje susipažino su senaisiais, profesionalumu bei sąžiningumu garsėjusiais Panevėžio gydytojais: Samueliu Sauchatu, Kazimieru Kaunėnu, Vaclovu Uksu. Pokario skurdas buvo juntamas ir vaistinėje. Trūko vazelino, kuris yra daugelio tepalų sudedamoji dalis. Jei gydytojas išrašydavo kokį nors tepalą, žmogus privalėjo atsinešti nesūdytų taukų, tik tuomet vaistas buvo gaminamas. Jei taukų likdavo, vaistinės darbuotojai juos pasidalindavo tarpusavyje ir nešdavosi namo arba tiesiog čia pat kepdavo bulves. Buvo akimirkų, kai maisto gamybai teko naudoti ir žuvų taukus. Brolis ir sesuo mokėsi mokykloje, mama nuolatinio darbo neturėjo, tad maisto stygius buvo juntamas nuolat.

Dirbdama  sužinojo, kad Kaune, Medicinos institute, greta Farmacijos fakulteto, yra šešių mėnesių kursai. Išdirbęs dvejus metus vaistininko mokiniu, turėjai teisę užsirašyti į mokymus.  Stažo užteko.  Vasario mėnesį, atvirame sunkvežimyje, sėdėdama ant panevežietiško cukraus maišų, Marytė iškeliavo į Kauną.

Kas mėnesį gaudavo 20 červoncų stipendiją, už kurią reikėjo nuomotis butą ir pragyventi. Valgykloje maistas buvo pigus, bet skurdus. Kol po pietų grįždavo namo – pilvas vėl urgzdavo. Labai gelbėjo senelių siunčiami lašiniai ir naminė duona. Paskaitų klausydavo kartu su būsimaisiais vaistininkais. Mokslai sekėsi ir po pusmečio Marija rankose laikė provizoriaus padėjėjo pažymėjimą.

Pasvalio kraštas priglaudė ilgam

Joniškėlio vaistinės kolektyvas XXa. 6-as dešimtmetis. Pirma iš dešinės – M. Varneckienė.
Joniškėlio vaistinės kolektyvas XXa. 6-as dešimtmetis. Pirma iš dešinės – M. Varneckienė.

 Tuo metu jau buvo grįžęs tėvelis. Jis gavo paskyrimą į Pasvalį, kur dirbo siaurojo geležinkelio brigadininku, seniūnu.  Marija pradėjo ieškoti galimybės būti arčiau šeimos. Sužinojusi, kad Pasvalio vaistinė ieško farmacininko – ilgai nedvejojo. Čia išdirbo aštuonerius metus.

Vieną vasarą bus pasiųsta į Joniškėlį pavaduoti atostogų išėjusio vaistinės vedėjo Sinkevičiaus. Marytei patikėjo visa (!) vaistinę. Ar tai baimė, ar atsakingumas privers visą mėnesį dirbti nuo ryto iki vakaro. Jaunoji vaistininkė nedrįs eiti net pietauti. Dirbdama Pasvalyje susipažino su jaunu buhalteriu iš Joniškėlio Jonu Varnecku. Mėnuo, praleistas Joniškėlyje, dar labiau sustiprins jų santykius. Būsimasis vyras Marijai pasimatymus skirs senajame Karpių dvare. Ją žavės parkas, Mažupės kanalai, senieji rūmai. Jonas prašys pasilikti, bet Marijai pritrūks ryžto ir ji sugrįš į Pasvalį.

Marija ir Jonas susituoks 1955-aisiais.  Po metų mirs Joniškėlio vaistinės vedėjas Sinkevičius. Atiradusi nauja darbo vieta bus pasiūlyta Marijai. Jaunoji šeima įsikurs Joniškėlyje. Čia užaugs sūnus ir dukra.

Darbo sąlygos buvo nepavydėtinos. Vaistinę šildė krosnis. Šaltą žiemą, tik įpusėjus darbo dienai, patalpos šiek tiek sušildavo. Marija Varneckienė dirbo prie stalo, dengto stiklu. Vieną kartą buvo taip šalta, kad tvarkydama receptus nušalo rankas.

Dabar nebetiktų dirbti vaistinėje

Marija atsidūsta, kad dabar nebegalėtų dirbti vaistinėje. Kai pradėjo savo karjerą, tai buvo įdomus ir įtraukiantis darbas. Tepalai, tinktūros, milteliai, šaknys, vaistažolės. Dar Panevėžyje sužinojo visas vaistų gaminimo paslaptis ir subtilybes. Didžiąją dalį vaistų tada gamindavo iš vaistažolių, kurias vaistinės supirkinėjot iš žmonių ar rinko pačios.  Svarbiausias žmogus vaistinėje – provizorius. Jis žinojo visus receptus, normas, ingredientus. Gyvendama Panevėžyje, susipažino su senu vaistininku-provizoriumi Žemaičiu. Pastarasis dar caro laikais mokėsi Maskvoje. Būtent Marytei jis patikėjo dalį senųjų receptų, kuriuos ji išsaugojo iki šių dienų.

Atidumas, kruopštumas, darbštumas,  pedantiškumas – gero vaistininko bruožai.  Nors gamino vaistus žmonėms, ne kartą teko pagelbėti ir veterinarams. Po karo vaistinėje gamino net rašalą. Šypteli, kad įvairiausių mikstūrų per gyvenimą prigaminusi gal milijoną buteliukų. Dabar vaistininkas tik pardavėjas, biznierius, kurio tikslas – parduoti kuo daugiau brangių vaistų.

O ir žmonės anksčiau mažiau sirgdavo. Dabar visi skuba, nesveikai maitinasi, patiria daug streso (o visos ligos „nuo nervų“). Ir vaistai anuo metu buvo kitokie. Visos mikstūros buvo gaminamos vandens pagrindu: greičiau suveikdavo ir skrandžio negadindavo. Dabar vien tabletės, kurios kišamos žmogui saujomis.

Svarbiausia –žmogus 

Kas nors kartą yra pirkęs vaistus iš Marijos Varneckienės rankų, pamena ją kaip nuoširdžią, į žmogaus rūpesčius įsiklausančią, padėti besistengiančią vaistininkę. Pašnekovė prisipažįsta, kad žmogus, klientas, ligonis jai visuomet buvo pirmoje vietoje. Juk dažnai būdavo, kad atvažiuoja kaimietis pas gydytoja, o šis – iškvietime. Laukia valandą, dvi, tris. Gydytojas negrįžta. Žmogelis eina vaistinėn ir prašosi pagalbos. Visuomet stengėsi išklausyti, padėti. Jei žmogus vėluodavo į  autobusą – pakviesdavo be eilės.  Kas nespėdavo ateiti darbo valandomis, ar sunkesniems ligoniams pagamintus vaistus užnešdavo į namus. Tai, ko gero, ir nulėmė, kad Marytę gerbė ir mylėjo daugybė žmonių. Ligoniai, važiuodavo net iš aplinkinių rajonų. Būdavo ir tokių, kurie vaistus gaminti patikėdavo tik M. Varneckienei. Jei jos vaistinėje nerasdavo –  vaistų tiesiog nepirko.

2002 metais, po daugiau ne penkiasdešimties išdirbtų metų, Marija Varneckienė išėjo į pensiją. Paklausta, ar nepasiilgsta darbo, prityla. Akyse pasirodo ašaros. Drebančiu balsu ištaria:

– Aš vaistinę sapnuoju naktimis. Atsimenu kiekvieną stalčiuką, kiekvieną vaisto pavadinimą. Aš taip noriu ten sugrįžti…“

Nuo 1946 metų vaistininke dirbusi moteris patenkinta gyvenimu. Džiaugiasi, kad galėjo padėti daugybei žmonių. Paklausta, ar žino vaistą nuo visų ligų, šypteli:

– Reikia prisižiūrėti save, nepersivalgyti, nepersigerti. Visur jausti saiką. Nesijaudinti, nesipykti su draugais, artimaisiais, kaimynais. Ir būsi laimingas.

Paklausta, ar turi svajonę, ilgai negalvojusi Marytė atsako:

–Norėčiau ilgai gyventi ir … dirbti vaistinėje…

 

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.