Press "Enter" to skip to content

Nugriauti ar atstatyti?

dvaras

Savivaldybės taryba kitam posėdžiui atidėjo klausimą dėl Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio Meškalaukio dvaro likimo. Sprendimo projekte, kurį buvo parengęs Investicijų ir turto valdymo skyrius, siūlyta 1908 metais statytą ir dėl nusidėvėjimo pripažintą netinkamu naudoti dvaro pastatą nurašyti, o po to spręsti dėl jo išardymo ir likvidavimo.
„Savivaldybės administracijos direktoriaus sudaryta komisija jį (dvaro pastatą – red.) pripažino fiziškai nusidėvėjusiu, nebetinkamu naudoti. Name yra aštuoni butai, bet šiuo metu jie tušti, gyventojams suteiktos kitos gyvenamosios patalpos arba jie patys įsigijo nuosavus butus. Namo stogas įgriuvęs, plytos nutrupėjusios, jo būklė kelia pavojų aplinkinių gyventojų vaikams“, – rašoma aiškinamajame rašte, parengtame Investicijų ir turto valdymo skyriaus vyr. specialistės Virginijos Antanavičienės.
Rajono meras Gintautas Gegužinskas „Darbui“ sakė, jog,gavęs tokį sprendimo projektą, jį rengusių Savivaldybės administracijos specialistų paprašė išsiaiškinti, ar nėra kokių nors būdų unikalią praeitį turintį dvarą išsaugoti ir prikelti naujam gyvenimui.
Juolab kad panašios pozicijos laikosi ir Meškalaukio kaimo bendruomenė. „Darbo“ kalbintas jos pirmininkas Audrius Černiauskas minėjo puikiai suprantąs, kad Savivaldybė dvaro renovacijai, kuri kainuotų ne vieną šimtą tūkstančių litų, savo biudžete lėšų neturi. Kadangi dvaras nėra įrašytas į Kultūros paveldo objektų sąrašą, neverta tikėtis, kad jo renovacijai paramą skirtų Europos Sąjungos fondai ar valstybė.

„Mes nieko prieš, kad dvaro pastatą įsigytų koks nors privatus asmuo ar įmonė. Tačiau į pirkimo-pardavimo sutartį reikėtų būtinai įrašyti sąlygą, kad naujasis savininkas dvaro nenugriaus, kad jį restauruos. O pagunda nugriauti tikrai gali kilti, nes senovinės raudonos plytos, iš kurių sumūrytas pastatas, šiandien turi didelę vertę. Ko gero, atsirastų žmonių, už vieną plytą mokančių net po kelis litus. Todėl iš anksto reikėtų išsiaiškinti galimų pirkėjų ketinimus ir gauti jų garantijas, kad su dvaro pastatu bus elgiamasi civilizuotai. Antra vertus, manęs nestebina, kad Savivaldybės komisija nusprendė dvarą nurašyti ir likviduoti. Pastatas jau seniai yra avarinės būklės, griūvantis, todėl keliantis pavojų. Baisu pagalvoti, kas galėtų atsitikti, jei kokia išklibusi sija užgriūtų čia pažaisti atbėgusius vaikus, – baiminasi bendruomenės vadovas.
Meškalaukio seniūnaitis, šio kaimo ūkininkas Stanislovas Kiudis minėjo girdėjęs, kad dvarą ketina įsigyti tame pačiame Meškalaukyje ūkininkaujantis danas Hans Kristian Nissen. Beje, anksčiau S. Kiudis pats vadovavo danų verslininkui priklausančiai Meškalaukio žemės ūkio bendrovei, bet neseniai jų keliai išsiskyrė.
„Savo akimis mačiau Hans Kristian Nissen pastangomis prikeltą dvarą Danijoje, kurį jis paveldėjo iš savo tėvų. Kažką panašaus, matyt, planuoja daryti ir su Meškalaukio dvaru. Kad būtų puiku, jei atsirastų, kas šį dvarą restauruoja, manau, niekas nesiginčys. Bet dar geriau ir ramiau būtų, jei dvaro pastatą įsigytų ir jį prikeltų koks nors čia pat gyvenantis mūsų tautietis. Tik vargu, ar toks atsiras“, – svarstė Meškalaukio seniūnaitis.
Rajono meras Gintautas Gegužinskas taip pat patvirtino, jog Meškalaukyje ūkininkaujantis danų verslininkas Hans Kristian Nissen lankėsi Savivaldybėje, išsakė savo ketinimus ir domėjosi dvaro įsigijimo galimybėmis.
– Savivaldybės turtas negali būti parduodamas niekaip kitaip, o tik aukcione. Be to, pirmiausia reikėtų sutvarkyti visus pastato ir žemės sklypo, ant kurio dvaras stovi, dokumentus, o tai irgi nemažai kainuotų. Nors pastato likutinė vertė dabar yra nulinė, aukcione jį įsigytų didžiausią kainą pasiūlęs pirkėjas. Numanant, kiek jam po to kainuotų pastato restauravimas, gerai būtų, kad aukcione Savivaldybė atsiimtų bent tą sumą, kurią tektų išleisti minėtų dokumentų sutvarkymo reikalams. Klausimą dėl Meškalaukio dvaro likimo atidėjom vėlesniam Tarybos posėdžiui, kol viską išsiaiškinsim ir surasim išeitį, kuri tenkintų ir Meškalaukio bendruomenę, ir kitus istorijos paveldu besirūpinančius žmones, – sakė meras.
„Darbo“ kalbinti meškalaukiečiai minėjo, jog apie danų ūkininko ketinimus tapti dvaro šeimininku byloja jau vien tai, kad jis dviems dvare gyvenusioms šeimoms padėjo įsigyti kitus būstus ir į juos persikraustyti. Dvare pastaraisiais metais gyveno keturios šeimos. Viename bute gyvenusi senutė mirė, dar viena šeima paveldėjo namą ir išsikėlė gyventi į jį. Meškalaukio dvare kažkada buvo įrengti aštuoni butai, bet pusė jų jau seniai stovėjo tušti.
Istoriniuose šaltiniuose apie Meškalaukio dvarą rašoma:
„Dvarvietės vieta – Joniškėlio sen. Meškalaukio k. 1848 m. gruodžio 2 d. Eustachijaus Karpio dovanojimo rašte, kuriuo jis padalijo turtą savo keturiems sūnums, tarp kitų dvarų minimas ir Meškalaukio dvaras.
Nuo 1868 m. Meškalaukio dvarą valdė Felicijonas Karpis. Pagal 1868 m. gruodžio 20 d. dalybų aktą jam atiteko Joniškėlis, Gustoniai, Neirai, Palėvenė, Senkonys, Paežeriai, Zubriškiai, Meškalaukis, Rėkyva ir Gilvydžiai.
1880 m. rugpjūčio 23 d. Panevėžio apskrities bajorų globos draugijos kolegijos asesorius Beresnevičius, sudaręs Joniškėlio Karpių turto aprašą, detaliai aprašė ir Meškalaukio dvaro (palivarko) pastatus: ilgas medinis ponų namas, sandėlis su rūsiu, tvartas, daržinė, avidė, antras tvartas, trys namai valstiečiams ir tarnams. Buvo šulinys ir tvenkinys, sodas su 88 vaismedžiais, aplink apsodintas medžiais. Palivarkas stovėjo pietiniame Meškalaukio kaimo gale ir turėjo 240,91 dešimtinių žemės (apie 262 ha). Meškalaukio valstiečių ir Karpių santykiai ypač pablogėjo po 1883 m. Benediktas Karpis pradėjo plėsti Meškalaukio dvaro valdas ir uždraudė valstiečiams naudotis žeme, kuri buvo palikta gyvuliams ganyti ir šienauti. Meškalaukiečiai iškėlė bylą B. Karpiui, tačiau ji nesibaigė net iki Pirmojo pasaulinio karo. Besibylinėdamas B. Karpis ne tik plėtė savo dvaro žemes, bet ir perstatinėjo pastatus.
Apie 1900 m. buvo suplanuota dvarui pastatyti naują plytinį namą, užveisti parką ir naują sodą.
1908 m. darbai buvo baigti: naujas dviejų aukštų raudonų plytų, dengtas skarda rūmas buvo pastatytas apie pusę kilometro į pietus nuo senojo. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai B. Karpis Meškalaukio dvarą padovanojo Banevičiui, kuris ilgai dirbo Joniškėlio dvaro prievaizdu. 1929 m. dvaras buvo išparceliuotas. Banevičius tvarkėsi aplaidžiai, dvaras greitai prasiskolino. 1933 m. prasidėję teismai dėl negrąžinamų skolų baigėsi dvaro varžytinėmis.
1938 m. Meškalaukio dvaro ir jo 80 ha žemės savininkais tapo Juozas ir Melanija Meškauskai. Jie, prieš rusams užimant Lietuvą, pasitraukė į Vakarus. Dvaras buvo nacionalizuotas ir jame įkurtas valstybinis ūkis.
Apie 1948 m. dvare buvo įkurdinta NKVD įgula. Kareiviai išsikraustė apie 1952 m. Dvaras buvo perduotas kolūkiui, jame apgyvendintos šeimos.
Dabar dvaro rūmas yra Pasvalio savivaldybės balanse, jo būklė apibūdinama kaip prasta. Pastatas visai nugyventas, iš puošnaus parko ir sodo telikę pavieniai medžiai ir liepų alėja“.

Toma GIEDRYTĖ

2014-09-30 „DARBAS”

Komentuoti su „Facebook “

6 Comments

  1. Marcelis, buvęs spalio 8 d. varduvininkas Marcelis, buvęs spalio 8 d. varduvininkas 8 gruodžio, 2014

    Atsiminiau „keturvėjininką“ Kazį Binkį, beveik žemietį – nuo Biržų jis. Kelios kartos išaugo, beskaitydamos jo poemėles vaikams! Vienos tokios – „Dirbk ir baiki“ apie Dominyką – net šiandien galėčiau kelias eilutes padeklamuoti.
    Kablelis, regis, jau parašytas po antruoju žodžiu. Ir ačiūdie! Kaip rodo gyvi apčiupinėjimai ir agentūros VBS* pastuksenimai dvarą imtasi tvarkyti: apjuostas jis statybvietę žyminčia geltona juosta, jau išlupti supuvę langų rėmai, net egiptietišką piramidę priminęs stogo antstatas nuverstas!.. Viduje – dar dešimtims savivarčių šiukšlių krūvos, dar puikuojasi kaimiškas duonkepis pečius, mano rožinė svajonė, kad šitąjį paliktų, ale tai tik kvailoka vizija – kas gi šiandien duoną namie kepa (?!) – tam yra „Maximos“ bei „Norfos“… Nukrypau per tas šiukšles. Gera pradžia ir, anot tos pačios VBS, viskuo rūpinasi ponas Hans Christian Nissen iš Danijos!
    Kad būtų skaitantiems suprantamiau, ką čia vėl bambu, bendravardiklinu Binkio Dominyką, kablelį ir panelę Tomą Giedrytę, dar rugsėjį rajono oficioze publikavusią apžvalgėlę apie senąjį dvarą. Šiandien – įsibėgėjęs gruodis, renovacijos darbai kruta, tad kodėl nėra nieko papasakojama skaitytojui? Kaip su tais „pastato ir žemės sklypo, ant kurio dvaras stovi, dokumantais“? (tarkim, man nesuprantama: jei „dvaro rūmas yra Pasvalio savivaldybės BALANSE („išdidinta“ Macelio), tai ką – jis neturi „dokumentų“ ir aprašų?!?). Jei jau vyksta pirmieji renovavimo darbai, tai, lolgiška, turėjo įvykti ir pardavimo aukcionas! (labai smagus sakinys: „gerai būtų, kad aukcione Savivaldybė atsiimtų bent tą sumą, kurią tektų išleisti…“. O.K., klokit: atsiėmė – neatsiėmė, o tai visokios kudlotos mintys nepateptiesiems kyla… „Klausimą dėl Meškalaukio dvaro likimo atidėjom vėlesniam Tarybos posėdžiui“ (cituoju poną Gegužinską). Tas „vėlesnis“ jau buvo? Ar bus? Iki kada – šv. Kalėdų? o gal graikiškų kalėdų?! Panele T. Giedryte, pasakius A, dera išstenėti ir B! Čia pritinka ir Binkis su Dominyku arba „Dirbk ir baiki“… Paporinkit, prašom, smalsiems, kaip ten kas ir ką! (beje, neesminis paklausimas: matomai, ne be boso storonės išklojote dvaro istoriją; joje aptikta žiojėjanti skylė – kas ten buvo 1941 – 1944 nacių okupacijos metais? Užlopykit skylę – ar savarankiškai, ar su gretimo kabineto pagalba…).
    P. S. Keliu Pasvalys – Šiauliai pravažiuoja dešimtys tūkstančių įspūdžių ištroškusių pakeleivių. Vienas kitas tikrai nori sužinoti, kas tas dviaukštis pastatas užkaltais langais Meškalaukio centre? Na, tas, kuriame buvo „Kovos“ kolūkio kultūros namai, pastatyti p. Venckūno rūpesčiu? Ar pastatas irgi – „Pasvalio savivaldybės balanse“? Koks jo likimas?
    P. P. S. Netoli apkalbėto Meškalaukio dvaro ant inžinieriškai sudėtingos gelžbetonio – plieno vamzdžių konstrukcijos kybo lenta: „Europos žemės ūkio fondas kaimo plėtrai“… Kybo tai kybo – Vilniuje Nery ne tokie vamzdžiai styro (ir nieko!!). Tačiau ką reiškia: darbų pradžia: 2008 07 24 ir darbų pabaiga: 2009 05 30 ?!? Maskuotė? „Pėdų mėtymas“? Ar dar kas? Baigėt darbus – susitvarkykit!
    P. P. P. S. 2015 metams neužsiprenumeravau „Darbo“ – stinga pinigų. Nors ir taip ne visus numerius gaudavau – kaimo vaikigaliai prakūroms iš pašto dėžutės ištraukdavo! Būčiau dėkingas, jei Jūs p. T. Giedryte, šios svetainės puslapiuose bent prabėgomis užsimintumėte apie tai, ką čia išguldžiau. Jei, žinoma, svetainė dar bus – viršuje parašyta, kad jai irgi su pinigais ne kas… (beje, apie pinigus, jei suskubsiu, dar kažką ateity pasamprotausiu).

    • Marcelis, buvęs spalio 8 d. varduvininkas Marcelis, buvęs spalio 8 d. varduvininkas 8 gruodžio, 2014

      *VBS – agentūra „Viena bobutė sakė“. Nežinau, apie ką Jūs pagalvojote?..

  2. Nijole Nijole 14 spalio, 2014

    Kam griauti? Juk ir taip viskas isgriauta, tik ATSTATYTI!

  3. Dar viena eksmeškalaukietė Dar viena eksmeškalaukietė 10 spalio, 2014

    O kokia gerbiamo Viktoro nuomonė šiuo klausimu? Kaip jis balsuos tarybos posėdyje?

  4. Eksmeškalaukietė Eksmeškalaukietė 9 spalio, 2014

    Man menas lyg šiolei… Net nedvejodama dedu kablelį: „Nugriauti negalima, atstatyti!” Kad ir kokios prastos būklės būtų šis pastatas, bet išeitį visada galima rasti ir restauruoti.

  5. Nugriauti negalima atstatyti! Nugriauti negalima atstatyti! 8 spalio, 2014

    Kurioje vietoje, garbieji ponai, kablelį rašysim? Klausimas hamletiškas, skiriamas ir redaktoriams – šviežiems ir senbuviams, netgi morkūnams, mėgstantiems žarstytis naudingais p a t a r i m a i s… Galėtų garsiai (!) pamąstyti ir vietinis „elitas“, tarkim, rajono meras su tarybos administracijos direktoriumi!
    Kadangi, kaip man neseniai išaiškino kompetentingas žmogus, komentaras negali būti ilgesnis nei 6 – 8 eilutės (žodžiams – ankšta, minčiai – erdvu, kitaip stringa technika?!.), kiek vėliau pabambėsiu, kur kablelį rašyčiau aš… Pagarbiai – Marcelis (varduvininkas).

Komentuoti: Eksmeškalaukietė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.