Daug skaitantis, gyvai besidomintis, kas vyksta ne tik aplinkui, bet ir pasaulyje, prirašęs trisdešimt storų sąsiuvinių įvairiausių stebėjimų ir pastebėjimų, savotiškų dienoraščių, dar giedantis bažnyčios chore, tik praėjusią vasarą iš senojo žiguliuko persėdęs į golfiuką, ir pats jį vairuojantis, aktyviai dalyvaujantis daržininkų ir sodininkų moksliniuose seminaruose, pavasarį bene pirmasis išskubantis į savo daržiuką… Toks yra joniškėlietis Juozas Zabarauskas, buvęs ilgametis Joniškėlio bandymų stoties direktorius, agrarinių mokslų daktaras, kuriam kovo pradžioje sueis 93 metai. Pasitempęs, nuotaikingas ir nenuobodus pašnekovas.
– Devyniasdešimtmečių ir vyresnių žmonių pagal statistiką – pusę procento. Jeigu rajone 27 tūkstančiai gyventojų, tai tokių ilgaamžių turėtų būti 135. Be to, Lietuvoje gyvena 470 šimtamečių, – Juozas Zabarauskas mėgsta paskaičiuoti. – Joniškėlio bandymų stoties, prieš tai Žemdirbystės instituto Joniškėlio filialo, direktoriumi dirbau trisdešimt metų ir septynis mėnesius. Paklausus, kaip jam pavyko nuo 1960 metų tiek ilgai išlaviruoti tokiu sudėtingu laikotarpiu, senasis joniškėlietis išsitaria:
– Prisitaikyti reikėjo
Įstrigo, už ką vokietis mus peikė
Per 93 metus Juozui Zabarauskui prie įvairių valdžių teko ir mokytis, ir išgyventi, ir prisitaikyti. Jo tėvas dar prie caro bandė emigruoti į Ameriką, bet neva dėl akių ligos buvo grąžintas atgal. – Tuomet labai tikrino emigrantų sveikatą, nes norinčiųjų apsigyventi Amerikoje plūstelėjo didžiulė banga. Ko gero, buvo per daug emigrantų. Tėvo sesuo jau anksčiau buvo išvykusi, – pasakoja Juozas Zabarauskas. Jis gimęs Biržų krašte, Kučgalyje, nepriklausomoje Lietuvoje. Tėvas turėjo penkiolika hektarų žemės.
– Bet ten žemės nederlingos. Tėvo ūkyje pusę žemės buvo ariamos, o likusi – pievos, pelkės, miškas, – prisimena Juozas Zabarauskas. Jis vis tiek pasuko prie žemdirbystės. – Kitos galimybės nebuvo. Tėvo mokyklą pirmiausia išėjau. Paskui jis panoro, kad mokyčiausi Biržų žemės ūkio mokykloje, kurią baigiau 1941–1942 metų žiemą, jau prie vokiečių. Buvo baisiai šalta žiema. Stebėdavom gamtą. Prakirstą ežero ledą išmatavom, kad jis metro storumo. Turėjom tokių užduočių ir užsiėmimų, – pasakoja senasis mokslininkas. Kai jis baigė Biržų žemės ūkio mokyklą, išleistuvėse dalyvavęs vokietis, vyriausiasis valdybos viršininkas, lietuviams išrėžė:
– Jūsų nešvarios karvės, nešvarūs arkliai, neprižiūrit savo gyvulių. – O dėstytojas atsakė: „Gal mūsų gyvuliai ir ne tokie švarūs, bet mes visko turim – ir pieno, ir sviesto“. Tokia buvo mano pirmoji pažintis su vokiečiais, – prisimena Juozas Zabarauskas. Tačiau ne paskutinė. Jis mokėsi vokiečių kalbos:
– Žemdirbystės institutas visuomet lavino savo darbuotojus. 1964–1965 metais samdė dėstytojus ir intensyviai mokiausi vokiškai. Beje, tik išlaikęs vokiečių kalbos, agrochemijos ir marksizmo-leninizmo egzaminus, galėjau imtis disertacijos. Ir su vokiečiais pabendrauti sugebėjau. Atvažiuodavo praktikantų iš Vokietijos į Žemdirbystės institutą, tad užsukdavo ir pas mus…
Baigusį technikumą paskyrė vyriausiuoju agronomu
Iš Biržų Juozas Zabarauskas atvyko mokytis į Joniškėlio žemesniąją žemės ūkio mokyklą, kur mokslas truko dvejus metus.
– Šią mokyklą baigiau dar prie vokiečių, tačiau jau prie rusų teko padirbėti agrotechniku Papilio ir Vabalninko valsčiuose. Po metų įstojau į Joniškėlio žemės ūkio technikumą. Buvo sunkūs pokario laikai. Pritrūkdavo lovų, tuomet miegodavom ant durų, atsiveždavom savo patalynę, – prisimena Joniškėlio technikumo pirmosios laidos auklėtinis. Patys moksleiviai viskuo rūpinosi. Net maisto jaučių kinkiniu atsiveždavo, arklius vokiečiai buvo atėmę, kitų technikumas dar neturėjo. Ir dėstytojų bemokslių pasitaikė, tarkim, lietuvių kalbos klaidas moksleiviai pataisydavo. – Iš savišvietos, sumokėjęs pinigus, atsisiųsdavau lietuvių kalbos konspektus, – nors patyrė vargo ir nepriteklių, tačiau jaunuolis jautė žinių alkį.
– Po trejų metų, 1948- ųjų rugpjūčio 28 dieną, Joniškėlio žemės ūkio technikumo pirmoji laida baigėm agronomijos mokslus.
Tuoj pat 26 metų Juozą Zabarauską paskyrė Biržų žemės ūkio skyriaus vyriausiuoju agronomu:
– Tvėrėsi kolūkiai, greitai prasidėjo ištisinė kolektyvizacija. Biuro posėdžiai vykdavo naktimis, nes, atseit, ir Stalinas dirbo naktimis. O man dar reikėjo referuoti, kiek nupjauta, kiek pasėta, kiek suarta. Prieš tai telefonu turėjau surinkti visus duomenis. Tada darbo valandų visiškai niekas nežiūrėdavo. Kodėl tuomet buvo tokie prasti rezultatai ir žmonės taip mažai uždirbdavo?
– Prastai įdirbdavo žemę. Traktorių buvo mažai, daugiau dirbdavo arkliais. Tiesa, ir ūkininkai taip dirbo, bet jie viską atlikdavo labai kruopščiai ir laiku. Man tėvų ūkyje taip pat teko arti – prisipažįsta Juozas Zabarauskas. – O kolektyvizacija, perversmas viską sujaukė. Laukai džiūsta, boluoja, raudonuoja, bet niekas žemės dar nejudina. Ir dabar jis sako nelaukiantis, kol prie namų visas laukas išdžius. Kur pradžiūvo, ten ir dirba. Jeigu jau Zabarauskas darže kapstosi, vadinasi, tikrai laikas žemę dirbti…
Disertacija – apie žieminių kviečių auginimą
– Tris mėnesius dirbau Vabalninko technikumo direktoriumi ir paskyrė mane likviduoti Vabalninko rajoną. Po to likau bedarbis, – prisimena Juozas Zabarauskas. – Lietuvos žemdirbystės instituto vadovas Petras Vasinauskas mane rekomendavo Joniškėlio filialo direktoriumi. Šiame filiale dirbo keturiolika mokslinių darbuotojų, tačiau 1967 metais reorganizavus į Joniškėlio bandymų stotį, liko aštuoni. Buvo toks sovietinis agronomas ir biologas Lysenka, teigęs, kad užtenka trąšų, mėšlo labai mažų normų, nes paplintančios, pasidauginančios tarsi mielės.
– Darėm bandymus ir įrodėm, kad nieko panašaus neatsitinka. Bet tai jau nebuvo naujiena ir apginti disertacijos negalėjau, – pripažįsta Juozas Zabarauskas. – Tada ėmiausi žieminių kviečių agrotechnikos – grūdų kokybės gerinimas, tręšimo normos, išgulimo mažinimas, žiemojimo stebėjimas. Disertaciją apgyniau 1969 metais.
Beje, dar prieš paskiriant Joniškėlio filialo direktoriumi, Juozas Zabarauskas neakivaizdžiai baigė Žemės ūkio akademiją:
– Irgi buvom pirmoji laida.
Tarp kolegų nesijaučia seniausias
Užsiminus, kad daug metų buvo medžiotojas, Juozas Zabarauskas šypteli:
– Medžioklė – atskiras dalykas. Penkiasdešimt metų medžiojau. Medžiotojai irgi įvertino, turiu apdovanojimų. Tėvas turėjo šautuvėlį ir šaudydavo dažniausiai zuikius. Aš pradėjau medžioti Joniškėlyje atsitiktinai – gydytojas Valunta, kiti draugai ir pažįstami įtraukė. Ir patiko, nors tai dykaduonių užsiėmimas, ponų išmislas, pramoga. Vis dėlto pripažįsta, kad toks pasivaikščiojimas gamtoje, fizinis aktyvumas – į sveikatą. – Dar ir į melioracijos griovį įlipdavau, pažiūrėdavau, ar neužsikimšę kanalai. Tik dabar ir krūmais apaugę, ir nevalyti, žiotys užsikimšusios. Tokių neprižiūrėtų drenažo sistemų artėja prie pusės, – senasis mokslininkas domisi, kaip ir kas daroma, o kas šiandien nepadaroma. Iki šiol Juozas Zabarauskas stebi Joniškėlio bandymų stoties veiklą, dalyvauja seminaruose:
– Iš Joniškėlio bandymų stoties esam šeši moksliniai darbuotojai pensininkai. Žemdirbystės institutas į seminarus pakviečia ir senuosius kolegas. Štai parodė ir papasakojo, kokios sodininkystės naujienos. Išsiaiškinom, kaip džiovinamos braškės ir kuo tai naudinga.
Dabar kartu su mumis dalyvauja ir miškininkai Juozas Zabarauskas seminaruose ne tik domisi žemdirbystės naujienomis, bet ir džiaugiasi sutikęs buvusių kolegų, pažįstamų. Ir tarp jų joniškėlietis, ko gero, vyriausias:
– Aš nesijaučiu seniausias. Visi esam seni pažįstami, ir tiek. Turbūt esu vyriausias. Metais jaunesnio buvusio Elmininkų bandymų stoties direktoriaus Antano Puodžiuko nebesutikau. Buvęs Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės stoties direktorius Klemensas Palaima gimęs 1926-aisiais, ketveriais metais jaunesnis…
Nijolė ir Juozas Zabarauskai susituokė 1955-aisiais, taigi šiemet Deimantinių vestuvių sukaktis. Iki šol jie vienas kitą švelniai vadina mamyte ir tetuku. Užaugino dvi dukras, sulaukė keturių anūkų ir jau ketvirtas proanūkis beldžiasi į pasaulį. Iš Stumbriškio kaimo kilusi Nijolė Zabarauskienė – taip pat agronomė:
– Mums kartu neatsibosta. Net naktį pabudę turim apie ką pasikalbėti…
Asta BITINAITĖ
Vido DULKĖS nuotrauka ir fotokopijos
Be First to Comment