Press "Enter" to skip to content

Sigita Julija Kasiulienė: „Turiu dar labai daug nebaigtų darbų“

Gegužės mėnesį jai sukaks aštuoniasdešimt dveji metai. Nors save vadina tingine, tačiau randa laiko rašyti prisiminimus, rinkti kraštotyrinę medžiagą, kurti miniatiūras ir eilėraščius, skaityti knygas ir spręsti kryžiažodžius. Visi, kas yra bent kartą su ja bendravo, pasakys, kad tai labai miela, nuoširdi ir inteligentiška moteris. Į jos kiemą nuolat užsuka buvę mokiniai, o pro šalį praeinančiam kaimynui, ji niekada negaili šiltų žodžių. Tai Sigita Kasiulienė, kurią visi joniškėliečiai vadina tiesiog Sigute.

DSCF8186-001
Sigutė turiu daugybę sumanymų, kuriuos norėtų realizuoti.

 

Ponas tėvelį  išmainė į arklį

– Turiu du vardus: Julija ir Sigita. Kai gimiau, tėvelis labai norėjo, kad pirmagimės dukros vardas būtų Julija. Tačiau kūmams šis vardas pasirodė visiškai nepatrauklus, tad mane pakrikštijo Sigita. O kadangi tai buvo ne šventas vardas, pridėjo dar ir Juliją. Kol buvau mažutė, tėvelis mane šaukdavo Julyte, o mamutė – Sigute. Tik, kai paaugau, tėtis nusileido, – su šypsena veide pasakoja pašnekovė.

Sigutės mamos tėvai buvo kilę iš Radviliškio rajono, Mažaičių kaimo.  Ten buvo dvaras, kurį valdė dvarininkai Neirontai. Jiems priklausančioje alaus darykloje dirbo senelis, o močiutė pas ponus tarnavo virėja. Jų šeimoje ir gimė Kotryna, būsima mūsų pašnekovės mama.

Kasiulienės tėvelio tėvai buvo kilę iš Pašvitinio valsčiaus. Čia, Voronių kaime, gyveno turtingas ūkininkas, turėjęs keturias dukras. Vieną iš jų nusižiūrėjo pas juos tarnavęs bernas, būsimas Sigutės senelis. Pora sukūrė šeimą. Tai labai nepatiko jaunosios tėvams ir jie savo dukrą, be jokio kraičio, išvarė iš namų. Teko keltis į Peluodžių kaimą ir kurį laiką gyventi kartu su vyro tėvais. Vėliau senelis gavo arklių prižiūrėtojo darbą Vaizgučių dvare, Joniškio rajone. Šeimoje gimė penki vaikai, vyriausias iš jų, Antanas, vėliau taps Sigutės tėveliu. Kai vyresnėliui buvo aštuoneri ar devyneri metukai, jautis mirtinai subadė tėvą. Mama tuo metu laukėsi, tad atsakomybė už šeimą gulė ant mažojo Antanėlio pečių.

Senelio būta gabaus ir galvoto vaiko. Sėkmingai baigė šešis mokyklos skyrius. Būtų galėjęs mokytis ir toliau, tačiau vienišai ir sunkiai besiverčiančiai motinai tai buvo nepakeliama našta. Nedaug trūko, kad Antanas būtų tapęs kunigu. Joniškio klebonas buvo atrinkęs kelis vaikus, kuriuos savo lėšomis norėjo siųsti į kunigų seminariją. Laimingųjų gretose atsidūrė ir Sigutės senelis. Vaikus buvo liepta atvesti antradienį. Tačiau mama nusprendė, kad nieko blogo neatsitiks, jei į Joniškį jie nukeliaus trečiadienį: ir mokslo reikalus sutvarkys, ir tuo pačiu turguje parduos kiaušinius. Deja, kitą dieną užsukus į kleboniją, paaiškėjo, kad visos vietos užimtos…

Vaizgučių dvarą valdė ta pati Neirontų giminė, kuriai priklausė ir Mažaičiai. Antanas nuolat vežiodavo poną pas jo brolį į Mažaičius. Šiam taip patikęs jaunasis vežikas, kad iškeitė jį į gerą žirgą. Taip Antanas atsidūrė  Mažaičiuose kur susipažino su dvaro guvernante Kotryna bei sukūrė šeimą.

Siuvėjo Šležo namas Joniškėlyje, kuriame prabėgo S. Kasiulienės vaikystė
Siuvėjo Šležo namas Joniškėlyje, kuriame prabėgo S. Kasiulienės vaikystė

 

Iš Mažaičių Antanas buvo paimtas į kariuomenę. Pradžioje tarnavo Radviliškyje, paskui Šiauliuose, galiausiai buvo perkeltas į Klaipėdą, kur pateko į ryšių batalioną. Baigęs tarnybą ir išlaikęs visus kvalifikacinius egzaminus, 1932 metais buvo paskirtas į Joniškėlį dirbti laiškininku ir ryšių linijų prižiūrėtoju.

Miestelyje buvo tik keli telefonai, tad jų priežiūra neatimdavo daug laiko. Vėliau darbo vis daugėjo. Kol buvo gyvas, tėvelis su dideliu nerimu ir baime prisimindavo pokario laikus. Per Lepšynės mišką iš Panevėžio į Šiaulius buvo nutiestos telefono linijos. Jos būdavo nuolatinis partizanų taikinys, tad Antanui teko ne kartą važiuoti į mišką taisyti nutrauktų laidų.

– Jį lydėdavę milicininkai suguldavo pakelėje, o tėveliui liepdavo lipti į stulpą… – prisimena Sigutė. – Jau vėliau, pokario pragarą miškuose išgyvenę rezistencinių kovų dalyviai, yra prasitarę, jog tėvelis buvęs puikus taikinys, bet kadangi jį pažinojo ir gerbė – nelietė.

Taip ir mynė Sigutės tėvelis savo dviračiu nuo stulpo prie stulpo, nuo vieno kaimo iki kito. Antanas Jasilionis ryšininku išdirbo 57 metus ir net būdamas aštuoniasdešimtmečiu drąsiai lipo į stulpą.

 

Dingęs Joniškėlis

Tėvelis 1932 metų pavasarį atsikėlė gyventi į Joniškėlį. Tų pačių metų rudenį vedė. Kitais metais gimė jų pirmagimė dukra Sigita Julija, dar po penkerių metų susilaukė sūnaus Algio, o netrukus ir jaunėlės dukros Genovaitės. Brolis kurį laiką buvo ryšininkų vėliau dirbo kolūkiuose. Sesuo, baigusi Šiaulių pedagoginį institutą ilgus metus Klaipėdoje dirbo pradinių klasių mokytoja.  Dabar abu jau Anapilyje…

Sigutė, kartu su šeima gyveno labai gražiame, siuvėjui Šležui priklausančiame name. Pasiteiravus koks buvo jos vaikystės Joniškėlis, moteris atsidūsta ir pradeda pasakoti. Net ne pasakoti, o žodžiais piešti jaukų, šiek tiek vaikiškai naivų ir sunkiai beatpažįstamą pasaulį. Aštuoniasdešimtmetė tarsi iš knygos diktuoja senai užmirštų žmonių pavardes, prisimena jų likimus. Pasakoja apie jaukų ir gėlėse skendintį senosios ligoninės sodą, apie pasivaikščiojimus po senąjį Karpių parką, ir keistą bei  labai nostalgišką pokario tradiciją – visiems miestelio gyventojams eiti palydėti ir pasitikti paskutinio traukinio…

– Kai keturiasdešimtais metais atėjo rusai, gyventojams buvo leista apžiūrėti Karpių dvarą. Nors man buvo tik septyneri metai, kaip dabar pamenu nuostabius židinius, įmantrius parketo raštus, menes, kurios buvo skirtingų spalvų ir paskirčių: „raudonąjį“ kambarį svečiams, „juodąją“ gedulo menę… – prisiminimais dalinasi senoji mokytoja.

foto copy
1940 m. pirmos sovietų okupacijos metu, joniškėliečiams buvo leista apžiūrėti Karpių dvarą.

 

Pasaulis, kurio nebėra

Dabar moteris renka medžiagą apie miestelio žydus. Jau prirašyti keli sąsiuviniai.

– Bjomka, Zundelis, Šmuila, Šarikis, Brauza, Izikaitės… Tai labai skaudi istorija. Mes gyvenome ir augome kartu. Turėjau labai daug draugų žydų. Gyvenome draugiškai. Tarpusavio santykius, bendravimo ypatumus labai sunku nupasakoti. Reikia pajausti, išgyventi, tam, kad suprastum kas tokie buvo žydai, – sako Sigita. Kartu žaidėme, kartu mokėmės. Vaikščiojome vieni pas kitus į svečius. Tie, kurie gyveno arčiau Mažupės, daugiausia užsiėmė prekyba. Centre gyveno amatininkai: batsiuviai, staliai, siuvėjai, kepėjai, baldžiai… Užsuki į jų krautuvėlę, o tave pasitinka kaip didžiausią svečią. Viską išrodo, iškilnoja, duoda paragauti ar pasimatuoti. Žiūrėk – kažką ir nusiperki.

Miestelio centre buvo žydų sinagoga, kurią vietiniai vadino „iškala“. Šventyklos prieangyje maldininkai palikdavo nusiautus batus. Kol žydukai melsdavosi, jų draugai lietuviai sumaišydavo batų poras…

– Vieną kartą mama paklausė, kur buvau dingusi. Atsakiau, kad buvau sinagogoj. Paklausta ką ten veikiau, nesusimąstydama išpoškinau: su draugais maišėme batus. Pokalbį girdėjo už sienos buvęs tėtis. Tik didelių mamos pastangų dėka tądien negavau diržo… – šypsosi Sigutė.

Kai kalba pakrypsta apie Antrąjį pasaulinį karą, moters balsas pasikeičia:

– Vokiečiai visus žydus suvarė į Meškalaukio gatvėje įkurtą getą. Kurį laiką juos varydavo dirbti ir tai žadino belaisvių viltį, kad viskas bus gerai. Buvo labai gaila už spygliuotos vielos atsidūrusių kaimynų, tad žmonės kaip galėjo, taip bandė padėti nelaimėliams. Mamutė pasiuvo drobinę terbą. Į ją pridėdavo tai virtų bulvių, tai mėsos gabalą ar duonos kumpelį. Eidavome vakarais prie tvoros ir bandydavome maistą perduoti savo draugams. Tokiu laiku sargybiniai jau dažniausiai būdavo girti ir į vaikus nebekreipdavo dėmesio.  Kai žydai ėmė nujausti, kad jų laukia pražūtis, kartu su vaikais prie tvoros ateidavo ir jų tėvai. Prašydavo gelbėti vaikus. Nežinau ar atsirado tokių drąsuolių. Miestelis mažas, visi vieni kitus pažįsta, tad naujo šeimos nario atsiradimas greitai būtų pastebėtas. Tokiai šeimai neišvengiamai grėsė mirtis… Pamenu, kai juos varė mirtį… Apsikrovę daiktais, stumdami vežimu, jie žygiavo gimtojo miestelio gatvėmis. O tuo metu buvę kaimynai, pasmerktųjų akyse dalinosi jų turtą… Žinau, kad pavyko išsigelbėti labai geram gydytojui Lichtenšteinui. Jis kurį laiką buvo slapstomas bažnyčioje ir klebonijoje. Pamažupiuose gyvenę Margiai taip pat išgelbėjo vieną mergaitę…

Su skausmu Sigita kalba apie ir antrąją sovietų okupaciją. Moteris gerai prisimena pirmuosius Raudonosios armijos karius, atėjusius į Joniškėlį: purvinus, suvargusius, be batų. Naujoji valdžia greitai susirado pakalikų, kurie paėmę ginklus į rankas, ėmėsi įvedinėti naują tvarką.

– Joniškėlio centre buvo medine tvora aptvertas stiebas. Ant tos tvoros ir kabindavo išniekintus „miško brolius“. Eidama pro šalį bandydavau ir užsimerkti, ir rankomis užsidengti akis, tačiau nematyti to siaubo buvo neįmanoma…

 

Susitikimas su Volfu Mesingu

Baigusi Joniškėlio vidurinę mokyklą nusprendė važiuoti į Kauną ir stoti mokytis į medicinos universitetą.  Tačiau, kaip sakoma, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Traukinys į Kauną pajudėjo iš Šiaulių. Kartu su Sigute važiavo nemažas būrys joniškėliečių, planuojančių mokytis laikinojoje sostinėje. Kartu vyko ir merginos draugas. Žinia, kur jaunimas, ten pokštai, dainos ir linksmybės. Kavalierius supyko, kad Sigutė esą per daug dėmesio skiria ne jam, o kitiems jaunuoliams. Dėl tokio kaltinimo įsižeidė ir panelė. Negana to, kad įsižeidė, pareiškė, kad nepasiliks Kaune. Draugų įkalbinėjimai nepadėjo, užsispyrėlė išlipo iš traukinio ir artimiausiu reisu patraukė į… Vilnių. Sostinėje iki tol Sigutė buvo tik vieną kartą – 1946 metų Dainų šventėje. Arčiausiai stoties buvo Vilniaus pedagoginis institutas, į jį ir patraukė. Praėjo priėmimo komisiją ir tapo psichologijos studente. Neilgai trukus, iš paskos atvyko ir kavalierius. Pora nesukūrė šeimos. Po studijų mergina grįžo namo, o jaunikaitis tapo garsiu profesorium.

Paskaitas rusų kalba vedė Leningrado blokadą išgyvenęs žydas Vekeris. Jis buvo garsaus telepato ir aiškiaregio, Stalino favorito Volfo Mesingo draugas. 1954 metais, Vekerio kvietimu, V. Mesingas lankėsi Vilniuje. Jis susitiko ir su būsimais psichologais. Sigutei įstrigo pasakojimas, kaip dar būdamas vaikas, aiškiaregys sėdo į pirmą pasitaikiusį traukinį, palindo po suolu ir užmigo. Jį pažadino konduktorius, griežtai reikalaudamas bilieto, kurio Mesingas, aišku, neturėjo. Tačiau berniukas turėjo telepato dovaną. Jis pakėlė nuo grindų laikraščio skiautę, padavė ją kontrolieriui ir visas mintis sutelkė į tai, kad šis patikėtų, jog tai bilietas. Stebuklas įvyko – kontrolierius pažymėjo popiergalį ir pasiūlė vaikui kelionę tęsti ne po suolu, o šalia kitų keleivių. Taip Volfas be skatiko kišenėje atkeliavo į Berlyną…

Telepatas studentams pasakojo apie įtaigą, minčių skaitymą bei perdavimą per atstumą. Atliko kelis eksperimentus. Viename iš jų dalyvavo ir mūsų pašnekovė.

– Mesingas pažadėjo, kad atspės, kurioje salės vietoje aš sėdžiu. Jis švelniai paėmė mane už riešo ir liepė be perstojo galvoti. Netrukus mes jau buvome šalia kėdės, ant kurios kabojo mano rankinukas…

 

Į tėviškę privertė sugrįžti… paskola

Po karo tėvas buvo pradėjęs galvoti, jog reikia mesti ryšininko darbą  ir, grįžus į tėvų sodybą, pradėti ūkininkauti.  Tačiau pasikeitė valdžia, ėmė kurtis kolūkiai ir tos minties atsisakė. Tada paėmė iš valstybės paskolą ir ėmė statyt namą Joniškėlyje. Ta paskola ir privertė Sigutę sugrįžti į gimtinę. Mama niekur nedirbo, augino du vaikus, tad piniginė našta teko tėčiui. Po studijų diplomuotai logikos, psichologijos ir lietuvių kalbos specialistei buvo siūloma pasilikti Vilniuje, tačiau, žinodama kaip sunku tėvams, grįžo į Joniškėlį.

foto copy 2
Visa šeima. Pirmoje eilėje (iš kairės) tėvelis Antanas Jasilionis, močiutė Banilienė Ona, mamytė Kotryna Jasilionienė. Antroje eilėje (iš kairės) vyras Bronius Kasiulis, Sigita Kasiulienė, sesuo Genovaitė Jasilionytė, brolis Algis Jasilionis.

 

1955 metais darbą surado tuomečiame Linkuvos rajone. Jai, kaip jaunai specialistei, buvo patikėta dirbti Pašvitinio vidurinės mokyklos pavaduotoja.

– Na ir įkliuvau. Nebuvo nei elektros, nei buto kur gyventi. Už kai kuriuos mokinius aš buvau vyresnė tik keturiais–penkiais metais. Kadangi specialistų nebuvo, tai teko mokyti  ir psichologiją. Ir lietuvių bei anglų kalbas.

Pašvitinio mokykloje išdirbo iki pat pensijos – 1988 metų.

– Visada buvau apsupta vaikų. Visad žinojau, kad, jei bus geri santykiai su mokiniais, bus puikūs ir ugdymo rezultatai, – patirtimi dalinasi Sigutė. Nors mokyklą sapnuoju dažnai, dabar ten jau nebegalėčiau dirbti. Manau buvo padaryta didžiulė klaida: vaikams išaiškintos jų teisės ir galios, tačiau visiškai užmirštos pareigos.

Nors niekada neturėjo auklėjamosios klasės, buvusių mokinių dėmesiu moteris negali skųstis. Jie nuolat prisimena ir ištisomis klasėmis aplanko savo buvusią mokytoją.

– Viena mergaitė yra sakiusi: mes turėjome savo auklėtoją, o Sigita Kasiulienė buvo visos mokyklos auklėtoja, – šypsosi pašnekovė.

 

Vyrą išmokslino pati

Jau dirbdama mokykloje Sigutė susipažino su savo būsimu vyru Broniumi Kasiuliu. Jis nebuvo baigęs jokių mokslų, tad jauna mokytoja nusprendė padėti.

–Važiuodavome prie Mažupės. Maudydavomės ir mokydavomės.

Vyriškis sėkmingai baigė mokslus ir tapo kvalifikuotu inžinieriumi. Daug metų sėkmingai dirbo Pašvitiny ir Kepaliuose.  1958 metais pora susituokė. Po poros metų gimė sūnus Raimundas. Vėliau – dukra Ilma. Pora kartu išgyveno 38-erius metus.

foto1 copy
Sigita ir Brolius Kasiuliai kartu nugyveno 38 metus

 

1995 metais Bronius mirė. Tada našlė nusprendė sugrįžti į Joniškėlį. Šiuo metu Sigutė – laiminga  dviejų anūkių ir vienos proanūkės močiutė.

– Esu patenkinta savo gyvenimu. Jei kas leistų nugyventi jį iš naujo, nežinau ar ką keisčiau. Bijau tik, kad nerikėtų atsigulti ant patalo ir tapti priklausoma nuo kitų.   Nors jau esu garbingo amžiaus, tačiau dar nenorėčiau mirti. Turiu daugybę sumanymų, kuriuos labai norėčiau realizuoti…

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.