„Šiandien kartu su suaugusiais vyrais ėjome kasti duobių šalia Trakelio miško. Mus lydintys ginkluoti lietuviai vis juokauja, kad tas duobes kasame sau. Tėtis mane ramina, kad tai netiesa, ir čia bus rūsys daržovėms. Man atrodo, kad tai per daug atoki vieta tokiam statiniui, bet aš tikiu, kad tėtis žino geriau…“
Dalas Icikas. 12 metų. 1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis su-šaudytas Žadeikių miške.
Kasmet lieka vis mažiau ir mažiau žmonių, regėjusių Antrojo pasaulinio karo ir pokario siaubus. Dažniausiai juos labai sunku prakalbinti ir ta šneka būna trumpa, skausminga, su sunkiai valdomomis ašaromis bei kažkur gerklėje įstrigusiu karčiu nuoskaudos gumulu…
Lietuviams klijuojama žydšaudžių etiketė yra pagrįsta. Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikinta 200 tūkst., arba 90 % visų Lietuvos žydų. Pagal tai Lietuva užėmė pirmą vietą tarp visų nacių okupuotų kraštų.
Prieš karą Joniškėlyje buvo mišri lietuvių-žydų futbolo komanda. Vienais metais miestelio sportininkams pavyko įveikti net panevėžiečius! Prasidėjus karui, lietuviai savo komandos draugus žydus vedė prie sušaudymų duobės…
„Dabar aš žinau, jog Dievo nėra, nes jeigu jis būtų, neleistų daryti to, ką aš mačiau,“ – po vienų masinių žudynių 1941 m. rudenį laiške žmonai rašė vokiečių kareivis iš Kauno. Koks yra žydšaudžio portretas? Jo sukurti negali niekas. Prie nacių jungėsi labai įvairūs žmonės. Vieni iš baimės, kiti norėdami kažkam atkeršyti ar pasipelnyti, treti fanatikai, apakinti vokiečių sukeltos antisemitinės psichozės. Būta ir padugnių, ir kelis universitetus baigusių profesorių (pvz., „Mirties angelas“ Josefas Mengelė, Aušvico koncentracijos stovyklos gydytojas, atlikęs žvėriškus eksperimentus su dvyniais). Dalis žmogžudžiais tapo ne savo valia – jeigu lietuvių karininkai atsisakydavo žudyti – grasinta sušaudyti juos pačius…
Holokaustas, Katastrofa, Šoa – tai begalinė dilema. Žmonės nuolat turėjo rinktis: tarp baimės ir pareigos, tarp žmogiškumo ir beprotybės, tarp gyvenimo ir mirties…
Pabandykite išspręsti vieną iš šių uždavinių:
* Jūs turite tris vaikus. Vieną iš jų reikia atiduoti sušaudymui. Jei nepasirinksite vieno – bus išžudyta visa jūsų šeima. Kurį vaiką aukosite?
* Jūsų kūdikiui – 1 metukai. Galima jį palikti kaimo pakraštyje ir, jei jis nesušals, jei jo nesuės valkataujantys šunys bei atsiras drąsus kilniaširdis žmogus, yra mažytis šansas, jog jis išgyvens. Tačiau jis bus pakrikštytas ir gyvens ne žydo gyvenimą. O tai yra pats baisiausias prakeiksmas kiekvienai giminei. Gelbėsite vaiko gyvybę, ar liksite ištikimas tradicijoms ir mirsite oriai?
* Šiandien geto valymo diena. „Akcija“. Jūsų prašo surinkti 200 vaikų, kurie bus išvežti „darbams“. Iš kurių šeimų, kuriuos vaikus jūs paaukosite?
* Jūs turite ginklų ir žinote, kad suorganizavus staigų ir netikėtą sukilimą yra galimybė pabėgti iš geto. Šansą turės patys atkakliausi ir drąsiausi. Už jūsų pabėgimą, likę gete žmonės (jūsų tėvai, broliai, kaimynai, vaikai ir moterys) bus nužudyti. Ar jūsų gyvenimas vertas 1000 mirčių?
* Eilinės „akcijos“ metu jūs slepiatės „malinoje“ (specialiai įrengtos slėptuvės, kuriose žydai bandė gelbėti savo ir artimųjų gyvybes) su naujagimiu. Jei jūsų kūdikis pradės verkti, jis išduos visus. Ką darysite – pasmaugsite savo vaiką, ar pasmerksite mirčiai keliasdešimt žmonių?
Mums – tai teorija. Milijonams Antrojo pasaulinio karo žydų – kasdienybė. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką jie turėjo rinktis. Tačiau toks pasirinkimas tebuvo žaidimas su laiku. Mirtis daugeliu atvejų, buvo neišvengiama…
„Mus kaip gyvulius varo į skerdyklą…“ – tai Abba Kovnerio, vieno iš Vilniaus geto pogrindžio vadovų žodžiai. Jis organizuos sukilimą, kuris… neįvyks. Suvokę, kiek mir- čių kainuos kelių žmonių laisvė, ginkluoto pasipriešinimo Vilniaus žydai atsisakys…
Faktas, kad mūsų tautiečiai prisidėjo prie žydų naikinimo. Tačiau dažnai yra nutylima ir kita tiesa – lietuviai patenka į penketuką Europos valstybių, labiausiai prisidėjusių prie žydų gelbėjimo.
Iš tiesų, šalia žydšaudžių bus ir tūkstančiai lietuvių, kurie ne tik bejėgiškai stebės genties, su kuria draugiškai sugyveno 500 metų žūtį, bet ir rizikuos savo gyvybe vardan žydų.
„Šiandien mus iškelia iš geto. Sakė eisime iki stoties, traukiniu važiuosime į Pasvalį, o iš ten keliausime į naują vietą, kur bus darbo ir maisto… Einame pro mūsų namą. Langai kažkodėl atverti, nuplėštos užuolaidos… Aš taip norėčiau bent minutei nubėgti į savo kambarį. Ten liko mažas pliušinis meškiukas, kurį man padovanojo močiutė Sara. Sakė, kad kol turėsiu jį prie savęs, angelai saugos ir globos mane… Mes vis einame ir einame. Atrodo, jog visas miestelis mus palydi. Tik kur? Kažkas groja armonika, kažkas garsiai šūkalioja… Tačiau dauguma vis nusuka nuo mūsų akis. Tarsi būtume ne žmonės, o kažkokie pabaisos… Vienas lietuvių berniukas šnekasi su mus lydinčiais ginkluotais vyrais ir vis juokiasi. Pamatęs mane – nutyla. Prisiminiau jį, tai meškalaukiečio ūkininko sūnus, jis mokėsi vyresnėje klasėje. Kurį laiką žiūrime vienas kitam į akis, o paskui jis delnu, tarsi peiliu perbraukia sau per kaklą ir bedęs pirštu į mane ima kvatotis… Aš… nenoriu… mirti…“
Vasermanaitė Basia. 12 metų. 1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis sušaudyta Žadeikių miške.
Žinių, koks buvo vos du mėnesius gyvavusio Joniškėlio geto gyvenimas, iš esmės nėra likę. Tik užuominos, prisiminimų fragmentai, nuojautos. Aišku viena – miestelio visuomenė pasidalino į dvi aiškias stovyklas. Vieni su džiaugsmu plėšė ir vogė į bėdą patekusių kaimynų turtą, kiti – gailėjosi, užjautė ir bandė padėti.
Pirmiausia savo draugams į pagalbą ateis vaikai. Šalia dabartinės policijos nuovados stovi buvusios pieninės likučiai. Greta jos – sena medinė daržinė. Tarp šių dviejų pastatų siauras plyšys, takelis. Tada, prieš 74 metus, tai buvo mažiausiai saugoma ir sargybinių nestebima vieta. Nors praėjimas tarp pastatų buvo apraizgytas spygliuota viela, tai buvo patogiausia (ir saugiausia) vieta perduoti maistą.
Vyksta karas ir valgyti niekas neturi per daug. Tačiau bulvė, duonos kampas, sauja miltų, gabalėlis mėsos buvusiems kaimynams atsiranda. Naktį, prisidengę tamsa vaikai neša savo klasiokams, kiemo bičiuliams maistą. Vienos mamos nežino, kitos klaupiasi ant kelių ir maldauja nerizikuoti, trečios pačios sudeda lauknešėlius… Paprasta vaikiška draugystė tampa tūkstančius kartų stipresnė už spygliuotas vielas…
Žmonių reakciją labai gerai apibūdina viena istorija, kurią girdėjau iš vieno, dabar jau mirusio joniškėliečio. Tuo metu jis buvo vaikas. Vos tik miestelio žydai buvo suvaryti į getą, dalis „geradarių“ ėmė dalintis jų turtą. Kas tempė vežimais, kas maišais, o kas nešė rankose tiek, kiek tilpo… Berniukas gatvėje rado pamestą medini žydišką žaisliuką ir parsinešė namo. Tėvas, supratęs kieno tai daiktas, nusijuosė diržą ir gerokai įkrėtė vaikui vis kartodamas: „svetimo kraujo mūsų namuose nebus“. Kol tęsėsi egzekucija verkė ir vaikas, ir jį mušantis tėvas…
Per 1941–42 metų Kalėdas klebonas lankys šeimas. Kai kuriose iš jų (anksčiau nepasiturinčiose) ant stalo atras porcelianinius indus, sidabrinius įrankius. Klebonas neperžengs ir nelaimins „kruvinų namų“ slenksčio. Pakankamai aiškiai ir griežtai apie žydų naikinimą bus kalbama ir iš sakyklos.
Joniškėlio klebonas Juozas Liubšis prisidės prie žydų gelbėjimo. Klebono, o vėliau jo bičiulio kunigo Jono Bubo dėka bus išgelbėtas Joniškėlio gydytojas Lichtenšteinas.
Pastarojo žmogaus istorija apipinta legendomis. Lichtenšteinas buvo mylimas ir gerbiamas Joniškėlio gydytojas. Užėjus naciams, jo gyvenimas atsiduria ant plauko. Yra kelios versijos kas nutiko šiam žmogui. Vieni kalba apie tai, kad gydytoją nuo pat pirmų okupacijos dienų globojo ir slėpė kunigas Liubšis. Kiti liudininkai kalba apie tai, kad jis būna gete kartu su visais likimo draugais ir kunigas pasirūpina jo pabėgimu bei vėlesne globa. Treti aiškina, kad gydytojas, kartu su visais žydais buvo varomas mirti, tačiau vienas iš baltaraiščių jį pažinęs ir paleidęs už tai, kad Lichtenšteinas kažkada padėjo jo sergančiai žmonai. Aiškiai žinoma tiek, jog Lichtenšteinas buvo slapstomas klebonijoje ir Joniškėlio bažnyčioje. Čia, Mišių metu, po altoriumi esančiame kambarėlyje net konsultuodavo ligonius. Vėliau, slapta jis buvo pergabentas į Juodupės kleboniją (Rokiškio r.), kur padedamas kunigo Jono Bubo, kartu su žmona laimingai sulaukė vokiečių okupacijos pabaigos.
Pasisekė ir seserims Icikaitėms. Meškalaukio gatvėje, tvarte, po mėšlu buvo įrengta slėptuvė. Kai buvo valomas getas mergaičių nerado, o vėliau padėjo drąsūs geraširdžiai kaimynai lietuviai.
Išskirtinė ir Levinaitės istorija. Ją su šeima nuvarys į Žadeikių mišką. Kai pliūptels kulkosvaidžių salvės, ji kris nepaliesta kulkų. Duobėje ji praleis kelias valandas. Reguliariai, maždaug kas pusvalandį, bus atvaroma nauja pasmerktųjų partija. Vėl šūviai… Ties Levinaitės akimis bus jos nužudytos motinos veidas… Naktį, kai žudikai sės girtuokliauti, mergaitė išsikapstys iš po kone pusantro metro lavonų sluoksnio ir nuoga iki pat paryčių bėgs namo… Patekant saulei, ji visa drebėdama pasibels į geriausio tėvo draugo Margio, gyvenančio Pamažupiuose duris… Ji išgyvens…
Teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad žydus gelbėjantys žmonės ne visada siekė kilnių tikslų. Pasitaikydavo atvejų, kad už prieglobstį ir saugumą buvo reikalaujama piniginio atlygio, ar net seksualinių paslaugų… Tačiau mano žiniomis, joniškėliečiai veikė tik genami užuojautos ir krikščioniškosios pareigos.
Visą liepos mėnesį Joniškėlio žydai bus varomi į netoli esantį Trakelio mišką, šalia kurio kas duobes. Rugpjūčio viduryje miestelio geto gyventojai buvo perkelti į Pasvalį. Čia pat buvo atvaryti Krinčino, Pasvalio, Pumpėnų, Saločių, Vaškų, Vabalninko žydai. Už kelių kilometrų nuo Pasvalio esančiame Žadeikių pušyne buvo parengta žudymo vieta – iškastos dvi didelės duobės. Pasvalio baltaraiščiai ir policininkai atvarė žydų moteris, vyrus ir vaikus. Pasmerktieji buvo grupėmis atvedami prie duobės krašto, juos šaudė vietos policininkai ir ginkluoto būrio nariai. Pirmiausia buvo šaudoma prie vienos duobės, o ją užpildžius lavonais, prie kitos. Žudynės truko 3–4 valandas rugpjūčio 26 d. ir dar tiek pat 27 d. Po skerdynių žudikai ilgai girtuokliavo miestelio valgykloje. Žadeikių miške buvo nužudyti 1349 žydai: 402 vyrai, 738 moterys ir 209 vaikai. Žmonės kalba, kad tais metais Žadeikių miške esantys pakelės karklai pražydo raudonai…
P. S.
Deja, tai buvo tik pradžia. Milijonams žydų teks pereiti visus pragaro ratus. Šešiems milijonams iš jų tai bus krauju, prievarta, nežmoniškomis kančiomis paženklintas kelias į mirtį.
Žydai nešvenčia Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Nes pergalės diena jiems asocijuojasi su akimirka, kai paaiškėja, jog neliko nė ženklo iš milžiniško pasaulio, kurį jie kūrė tūkstančius metų. Tai bus baisiau už mirtį.
Tie, kuriems pavyks išgyventi, apsitvers tylos siena. Nekalbės, neprisimins, bandys išbraukti iš savo suluošintų sielų ir kūnų tai, ką teko patirti. Dar daugiau, niekas nenorės žinoti tos baisios tiesos.
1948 m. bus paskelbta Izraelio nepriklausomybė. Po tūkstančio metų vėl atkurta Abraomo tautos valstybė. Euforija bus tokia stipri, kad tie, kurie kovojo už šalies suverenitetą, atvirai niekins išgyvenusius holokaustą. Bus kalbama be skrupulų: mes kovėmės už Izraelio valstybę, o jūs, „kaip gyvuliai ėjote į mirtį“… Paradoksalu, bet prireiks kelių dešimtmečių, kad Izraelyje būtų garsiai pradėta kalbėti apie Katastrofą…
Kai kam gali susidaryti įspūdis, kad šiame rašinių cikle idealizuoju žydus. Anaiptol. Tarp jų buvo ir vagių, ir niekšų, ir išdavikų. Tačiau nė kiek ne daugiau ir nė kiek ne mažiau nei bet kurioje kitoje tautoje…
P. P. S.
Yra sakoma, kad žmogus mokosi iš klaidų. Antrasis pasaulinis karas, holokaustas buvo bene didžiausia, kruviniausia ir žiauriausia žmonijos klaida. Deja, iš to, kas dabar dedasi Europoje ir pasaulyje, labai nesunku suvokti, jog iš daugiau nei prieš pusę amžiaus vykusios tragedijos mes taip ir nepasimokėme…
Mokslo metai Joniškėlio Vinco Kudirkos mokykloje baigėsi 1941 metų gegužės 23 d. Paskutinė pamoka – Gimtoji kalba. Jos tema: „Shalom aleichem“. Tai tradicinis žydų pasisveikinimas, išvertus iš jidiš kalbos reiškiantis „Taika jums“…
Esu suzavetas Jusu ese.Jusu zodziai-tiesa,kuri,deja,retai pasakoma.Telaimina Di-vas Jus ir Jusu seima.
Ačiū. Jus ir Jūsų šeimą taip pat telaimina Dievas.
P. S. Beje, kuo toliau, tuo labiau žmonės darosi abejingi viskam ir visiems.
Tada tas, kuris man padėjo įsidarbinant, prieš išvažiuodamas į Izraelį ėjo su kiekvienu darbuotoju atsisveikinti. Atsisveikindama, padėkojau jam už suteiktą pagalbą prieš kokius 10 metų. Žmogus net apsiverkė. Na, aišku, prisidėjo ir tai, nes važiavo į nežinią.
Tai buvo baisi tragedija. Kai buvo žydai suvaryti į turgų Pasvalyje, mama sužinojusi, kad ruošiamasi žydus šaudyti, prisigretino prie tvoros ir savo pažįstamoms pasakė, kad bėgtų, nes ruošiasi šaudyti. Jai pasakė: „Poniute, nebėgsime, nes mes nieko nepadarėme ir nėra už ką mus šaudyti. Pirmieji netikėjo, kad jų gali būti toks likimas.
Autorius labai teisingai rašo, kad kiekvienoje tautoje yra ir gerų ir blogų. Man teko dirbti ten, kur nemažas kiekis iš pradžių dirbo žydų. Vėliau jie išvažinėjo į Izraelį. Kaip nekeista, bet man buvo geresni žydai, kurie man padėjo ir įsidarbinti, neturėdami iš manęs jokios naudos, o ne lietuviai(ne visi).