Spalio 3-iąją Švobiškio kaimo gyventoja Felicija Andrašūnienė šventė gražų šimto metu jubiliejų. Tai jau trečioji tokio garbaus amžiaus sulaukusi tos pačios šeimos atžala. 2012-ųjų rugpjūtį „Darbe“ rašėme apie šimtametį Felicijos brolį Telesforą Jatulį, o pernai gegužę – apie judviejų seserį Teodorą Bajarūnienę. Brolis Amžinybėn iškeliavo eidamas 102-uosius metus, o 102-uosius pradėjusi skaičiuoti sesuo šiandien gyvena Vilkagirio kaime pas savo sūnų.
Šioje šeimoje ilgaamžiškumo genai paveldimi iš kartos į kartą. Jubiliatės mamai iki šimto metų irgi tetrūko vos kelių mėnesių.
Felicija Andrašūnienė gimė ir visą gyvenimą praleido tame pačiame Švobiškio kaime. Ji augo kartu su trim broliais ir dviem seserimis. Dabar liko judvi su Teodora, o broliai ir jauniausioji sesuo jau išėję Anapilin. Felicijos vyras mirė prieš 27-erius metus.
Šimtametės tėvelis Karolis Jatulis visame Joniškėlio krašte garsėjo kaip nagingas kalvis, mama Elžbieta namuose rūpinosi gausia šeima.
„Karolis Jatulis yra kilęs iš Stačiūnų kaimo (Joniškėlio valsčius). Kalvystės amato mokėsi Panevėžyje. Kurį laiką gyveno ir dirbo Židonių kaime. Apie 1911–1912 metus, susitaupęs pinigų, matyt, ir pasogos kažkiek gavęs, Švobiškyje nusipirko kalvę, buvusią kaimo žemėje, ir gryčią. Taip Karolis Jatulis Švobiškyje įsikūrė visam laikui ir buvo vienintelis kalvis kaime. Pirmasis sūnus Telesforas čia gimė 1912 metais. (…) Švobiškyje Jatuliams gimė trys sūnūs ir tiek pat dukterų. Vienas sūnus mirė paauglystėje susirgęs skarlatina. Visi kiti kalvio vaikai sekę tėvais – ilgaamžiai. Bet tėvo amato nesiėmė nei sūnūs, nei anūkai.
K. Jatulis buvo geras kalvis, išmanęs visas šio amato paslaptis. Darbo turėjo. Sūnus Telesforas sakė, kad pas tėvą nuolat mokydavosi kalvystės jauni kaimo vaikinai, būdavo, tuo pat metu mokėsi ne po vieną.
K. Jatulis buvo sveikatingas, nesirgdavo, vidutinio ūgio, tvirtokas, ramaus būdo, nepykdavo. Prie alaus uždainuodavo ir pašokdavo. Turėjo armoniką, bet retai ją į rankas paimdavo“… Taip apie garsų Švobiškio kalvį, Felicijos Andrašūnienės tėtį Karolį Jatulį rašoma Bronislavos Černiauskienės knygoje „Švobiškis“. Kalvio sūnaus, Felicijos brolio Telesforo Jatulio pasakojimą užrašė šviesaus atminimo kraštotyrininkas Antanas Stapulionis. Felicija ir Juozas Andrašūnai Felicijos (antra iš kairės) anūkėlės Virginijos krikštynos (1973 m.). užaugino penkis vaikus – keturias dukras ir sūnų. Atžalos iš senelių ir tėvų paveldėjo ne tik darbštumo, bet ir sėslumo tradicijas: visi Andrašūnų vaikai su šeimomis įsikūrė čia pat – gimtajame Švobiškyje, netgi tame pačiame „alytnamių“ kvartale. Deja, liga labai anksti pakirto jauniausios Andrašūnų dukros Irutės gyvybę, po pusmečio mirė ir jos vyras. Našlaičiais likusius vaikus augino močiutė ir kitos jos dukros. Gražiai atsiskleidė šios šeimos stiprybė – geraširdiškumas, vienybės jausmas.
– Mamytė mums visoms padėjo auginti vaikus. Kadangi visi gyvename netoli vieni kitų, tai anūkai, kur buvę kur nebuvę, vis lėkdavo pas gerąją močiutę. Ji visada rasdavo jiems laiko, nors triūsė sunkiai – reikėdavo eiti į kolūkio brigadą, o kur dar burokų normos, savi gyvuliai, – mamos darbštumu žavisi dukros.
Šimtametė Felicija Andrašūnienė dar gana žvali, tik kojos nusilpo, todėl senolė sėdi vežimėlyje, kaip pati juokauja – „nuosavoje karietoje“. Ji gyvena pas dukrą Reginą, nuolat lanko ir kiti vaikai, anūkai.
Švenčiant švobiškietės šimtmečio jubiliejų sugužėjo apie pusšimtį svečių. Tame gausiame sveikintojų būryje – beveik vien artimi giminės: Felicija Andrašūnienė turi 21 anūką ir 14 proanūkių. Tai, anot senolės, pats didžiausias jos turtas.
Kai buvo šviesesnės akys, močiutė labai mėgo siuvinėti, megzti, visus anūkus ir proanūkius apdovanodavo savo rankomis megztomis kojinėmis. Kitas senolės pomėgis – skaityti knygas: jų švobiškietės namuose pilnos lentynos. Skaitydavo ir spaudą, domėdavosi, kas vyksta pasaulyje.
Šios savaitės pirmadienį Felicija Andrašūnienė sulaukė dar vieno svečių būrio. Senolę garbaus jubiliejaus proga sveikino Savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas, Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus vyr. specialistė Marina Jankauskienė, Joniškėlio apylinkių seniūnas Sigitas Ilgutis, seniūnijos socialinė darbuotoja Zita Vasauskienė, Švobiškio ir aplinkinių kaimų bendruomenės pirmininkė Elvyra Juknevičienė, bendruomenės tarybos narė Rita Plačiukienė.
Šimtametę sveikintojai apjuosė jubiliejine juosta ir padovanojo šiltą pledą, linkėdami stiprios sveikatos ir šiltų, jaukių namų.
– Tegu ir trumpai pabendravus, nesunku įsitikinti, kaip stipriai šios šeimos žmonės vieni kitus myli, kokie šilti jų tarpusavio ryšiai. Manau, kad tokia gera aplinka, nuoširdumas irgi daug lemia, kad jūsų šeimoje tiek daug ilgaamžių. Belieka palinkėti jums visiems dar daug kartu praleistų gražių metų ir patirtų džiaugsmo akimirkų, – sakė vicemeras Povilas Balčiūnas.
Švobiškio bendruomenės atstovės atvežė jubiliejinį tortą su įspūdingais skaičiais – 100 metų.
Joniškėlio apylinkių seniūnas Sigitas Ilgutis šypsojosi, jog jų seniūnija turi gyventoją, vyresnę net už atkurtą Lietuvos valstybę, kurios atkūrimo šimtmečio jubiliejų švęsime 2018-aisiais.
Švobiškio ir aplinkinių kaimų bendruomenės pirmininkė Elvyra Juknevičienė pridūrė, jog kito tokio gražaus jubiliejaus, kai su šimtmečio sukaktimi galės sveikinti kitą bendruomenės žmogų, ko gero, teks laukti kokius septynerius metus.
Felicijos Andrašūnienės receptas, kaip reikia gyventi, kad sulauktum šimto metų, labai paprastas: daug dirbti, nesėdėti rankų sudėjus, su niekuo nesipykti, nesiskųsti gyvenimu. Tada ir žmonės, ir gyvenimas atsilygins tuo pačiu.
Zina MAGELINSKIENĖ
Be First to Comment