Daugiau nei prieš du šimtus metų Vilniaus universitetas, vykdydamas dvarininko Igno Karpio testamentą (apie jį savo poemoje „Ponas Tadas“ mini ir Adomas Mickevičius), Joniškėlyje įkūrė universitetinę kaimišką pradžios mokyklą ir ligoninę. Anuomet tai buvo analogų nelabai turinčios įstaigos Lietuvoje, Rusijos imperijoje, o galbūt ir visoje Europoje.
Bėgant amžiams, bendradarbiavimas su Vilniaus universitetu tai nutrūks, tai vėl atsinaujins (nors ir ne tiesiogiai).
Spalio pabaigoje seniausias mūsų šalies universitetas vėl užsuko į Joniškėlį. Ne šiaip sau, o tam, kad bent vienai dienai leistų prisiliesti prie sostinėje saugomo mūsų krašto paveldo.
Atrinko iš 5 milijonų
Šiais metais, spalio 15 d. Vilniaus universiteto bibliotekai sukako 450 metai. Šia, bei Etnografinių regionų metų proga, buvo įgyvendintas projektas „Lietuva Vilniaus universiteto bibliotekoje“. Jo esmė – bibliotekos fonduose surasti ir pristatyti atskiriems mūsų šalies regionams aktualius, istorinę, kultūrinę vertę turinčius dokumentus. Plungėje, Kėdainiuose, Kražiuose, Biržuose, Anykščiuose ir Joniškėlyje gyvenantys žmonės galėjo susipažinti su seniausioje akademinėje bibliotekoje saugomais lobiais.
Vilniaus universiteto bibliotekoje saugoma daugiau nei penki milijonai dokumentų, tad išrinkti pačius įdomiausius, gražiausius ir vertingiausius buvo nelengva užduotis. Spalio 20 d. Karpių dvare, vieną dieną veikusios parodos metu, susirinkusieji galėjo išvysti dokumentus, liudijančius Karpių, Petkevičių ir su jais susijusių garsių to meto žmonių veiklą Joniškėlyje.
Apsilanko trečdalis Lietuvos
Parodos metu buvo organizuota konferencija. Gausiai susirinkusius moksleivius, muziejininkus ir bibliotekos darbuotojus sveikinusi Joniškėlio bandymų stoties direktorė, mokslų daktarė Stanislava Maikštėnienė džiaugėsi unikalia paroda ir galimybe prisiliesti prie istorijos paveldo. Mokslininkės teigimu, jos vadovaujama žemės ūkio mokslinė įstaiga įsikūrusi ne vieną šimtmetį skaičiuojančiame dvare, kurio istorija nėra iki galo išnagrinėta, tad ši paroda turėtų paskatinti detalesnę Karpių dvaro komplekso mokslotyrą. Svečiams ji įteikė naujausius Joniškėlio bandymų stoties leidinius.
Vilniaus universiteto bibliotekos direktorė informacinei, mokslo ir kultūros paveldo veiklai doc. dr. Marija Prokopčik perskaitė pranešimą „Vilniaus universiteto bibliotekai – 445“.
– Biblioteka yra neatsiejama nuo universiteto, Vilniaus ir Lietuvos istorijos, – sakė viešnia. – Lietuvoje tai – seniausia tokio pobūdžio institucija.
Vilniaus universiteto biblioteka, pasak direktorės, yra unikali savo architektūra, istorinėmis salėmis bei modernumu, kuris atsispindi prieš porą metų pastatytame Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre Saulėtekio alėjoje.
Šis centras dirba 7 dienas per savaitę ir 24 valandas per parą, išskyrus tik valstybines šventes. Egzaminų sesijos metu naktimis bibliotekoje mokosi apie 400 studentų. Čia net yra įrengtos vietos norintiems numigti.
Bibliotekoje dirbantys vadovaujasi 5 vertybėmis: tradicijos, atvirumas, partnerystė, atsakomybė ir veržlumas.
– Stengiamės, kad kiekvienas iš 220 darbuotojų, kokias pareigas jis beužimtų – būtų bibliotekos ambasadorius, – teigia Marija Prokopčik. Ir jiems tai pavyksta – per metus Vilniaus universiteto bibliotekoje apsilanko trečdalis Lietuvos, tai yra daugiau nei milijonas žmonių. Šis skaičius vis dar auga.
210 metų gyvuojanti draugija
Docentės, mokslų daktarės, Vilniaus medicinos draugijos pirmininkės Dalios Triponienės pranešime „Profesorius Adolfas Abichtas – Vilniaus medicinos draugijos narys ir Joniškėlio ligoninės gydytojas“ netruko staigmenų.
Vilniaus medicinos draugija šiemet švenčia 210 jubiliejų. Tai pirmoji mokslinė draugija Rytų Europoje įkurta 1805 metais. Po to, kai 1832 metais caro valdžia uždarė universitetą, o 1842 metais Chirurgijos akademiją, draugija buvo vienintelis veikiantis medicinos mokslo centras Lietuvoje.
– Draugijos devizas – „Tarnauti mokslui ir gimtajam kraštui“. Permainingoje mūsų šalies istorijoje draugija išliko ir veikia iki šiol. Galima teigti, tai kultūrinė institucija, besirūpinanti ne tik profesiniais reikalais, mokslo naujovių diegimu, bet ir krašto sanitarijos problemomis, socialiais reikalais, garsių asmenybių atminties įamžinimu, – sakė docentė.
Vienas tokių – profesorius Adolfas Abichtas. 1783 metais mokslininkas gimė Erlangeno mieste Vokietijoje.
1803 metais, kartu su tėvu, žinomu filosofu Johanu Henriku Abichtu atvyko į Vilnių. Čia sūnus lankė gimnaziją, o tėvas Vilniaus universitete skaitė filosofijos, logikos, psichologijos, metafizikos ir moralės paskaitas.
Baigęs gimanziją, Adolfas įstoja į universitetą, kur studijuoja mediciną, gamtos mokslus bei graikų ir romėnų literatūrą. 1816 metais gauna medicinos daktaro laipsnį.
Pagal to meto įstatymus, valstybinį universitetą baigęs studentas privalo kurį laiką atidirbti paskirtoje vietoje. Buvo numatyta Abichtą siųsti į Kaukazą, tačiau medicinos profesorius Jozepas Frankas (Vilniaus medicinos draugijos įkūrėjas) pasirūpina, kad gabus studentas būtų išsiųstas vadovauti universitetinei Joniškėlio ligoninei.
Ši medicinos įstaiga buvo įsteigta 1810 metais, vykdant vietos dvarininko Igno Karpio 1808 metų vasario 29 testamentą, kuriuo jis skyrė 400 000 aukso rublių ligoninei ir mokyklai įsteigti. Čia galėjo gydytis 18 ligonių.
Nuo operacinio stalo pabėgęs Karpis…
Iš kur J. Frankas žinojo apie Joniškėlio reikmes? Atsakymas randamas 1807 metais išleistoje profesoriaus knygoje „Atsiminimai apie Vilnių“.
Joje rašoma, jog J. Frankas gavo pakvietimą vykti pas poną Karpį, gyvenantį prie pat Kuršo sienos. Čia rado ligonį, kurį nuo nuo vaikystės kankino šlapimo pūslės akmenys. „Skausmai buvo nepakeliami. Pacientas iš nevilties raičiojosi ant grindų, kandžiojo baldus, elgėsi kaip pasiutęs, išvemdavo bet kokį maistą. Nuleido kraują, uždėjo dėliu ir, pritaikius šiltas vonias – sveikata pagerėjo.“
Karpį prieš tai konsultavęs vokiečių profesorius Gufelendas rekomendavo operuotis. Ligonis sutiko ir pas jį iš Vienos atvyko profesorius Rioderis. Operacijos dieną Karpis atsigulė ant stalo, bet pamatęs, kad gydytojo padėjėjai ketina jam rišti rankas ir kojas, iškilmingai pažadėjo nejudėti tiek, kiek reikės. Profesorius naiviai patikėjo. Tačiau su lyg pirmais pjūviais garbus ligonis pradėjo šaukti ir liepė savo žmonėms išmesti „poną chirurgą pro duris“. Baudžiauninkai pažodžiui suprato įsakymą. Su vokiečiu teko išsiskirti. Kadangi skausmai nemažėjo, Karpis paprašė J. Franko rekomenduoti jam kitą chirurgą. Iš Venecijos buvo pakviestas Francesko Pajola. Tačiau ir jam nepavyko perkalbėti Karpio. Operacijos laikas paskutinę akimirką vis buvo keičiamas. Profesorius vis buvo prašomas palaukti. Iš pradžių už mėnesį jam buvo mokamas 400 dukatų atlyginimas, vėliau suma išaugo iki 4000. Galų gale, po dviejų metų delsimo, Francesko Pajolos kantrybė trūko. Pareiškęs, kad netrukus Karpis privalės jam mokėti ne tik algą, bet ir pensiją, išvyko į Italiją. Netrukus neryžtingas Ignas Karpis mirė.
Žinodamas šią Joniškėlio ligoninės atsiradimo istoriją, 1816 m. J. Frankas paskiria čia dirbti geriausią savo mokinį Adolfą Abichtą, su 400 sidabro rublių atlyginimu.
Gydymas turi būti prieinamas visiems
Abichtas tapo populiariu, išradingu ir mėgiamu gydytoju. To meto profesūros išauklėtas, kad nepasiturinčius žmonės reikia gydyti nemokamai Joniškėlyje jis įsteigė „Labdarių draugiją“ kuri išlaikė prieglaudą vargšams, bei rūpinosi nemokamu valstiečių gydymu.
Beveik nelikę rašytinių šaltinių (tik amžininkų prisiminimai), liudijančių Abichto veiklą Joniškėlyje. Aišku viena, kad čia jis įgijo didžiulę praktiką.
1820 metais gydytojas išvyko tobulintis į Europą. Dirbo Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos klinikose.
1827–1832 metais dirbo Vilniaus universiteto Terapijos klinikos vedėju, bendrosios patologijos profesoriumi. Uždarius Vilniaus universitetą, iki 1842 m. dėstė Medicinos-chirurgijos akademijoje.
1823 metais tapo Vilniaus medicinos draugijos nariu.
1831 metais A. Abichtas parašė „Bendrosios patologijos paskaitas“ kurios vertinamos ne tik kaip mokslinis, bet ir kaip literatūrinis kūrinys.
1840 m. išleistas vadovėlis „Bendrosios terapijos nuostatai“ išgarsino profesorių visoje Europoje. Knygoje jis labai kruopščiai aprašė vidaus ligų simptomus ir diagnostiką, tas žinias, kurios buvo sukauptos dirbant Joniškėlyje.
A. Abichtas buvo vienas pirmųjų Birštono mineralinių versmių tyrinėtojų.
Senatvėje profesorius nusivylė medikamentiniu gydymu ir ieškojo kitokių būdų padėti žmogui. Vienas jų – gydymas badu. Jis vienas pirmųjų Europoje pradėjo tyrinėti bado fenomeną. Šia tema parašyti Abichto darbai vertinami iki šiol.
Uždarius universitetą, Adolfas Abichtas buvo vienas iš nedaugelio profesorių, kuris liko Vilniuje ir vertėsi privačia praktika. Kadangi garsėjo savo diagnostiniais sugebėjimais, miestelėnų buvo mėgiamas ir vertinamas. Kaip pagarbą Vilniaus medicinos mokyklai, vilniečiai Adolfą Abichtą dar ilgai vadino „ponu profesoriumi“.
Profesorius mirė 1860 m. nepalikęs palikuonių. Vienintelis sūnus Henrikas 1863 m. buvo sušaudytas už dalyvavimą sukilime.
– Adolfas Abichtas universitetinei Joniškėlio ligoninei davė reikšmingą nuostatą: svarbiausia teisingai ir kuo anksčiau nustatyti diagnozę, kvalifikuotas gydymas turi būti prieinamas visiems, o neturtingieji gydomi nemokamai, – savo pranešimą baigė docentė Dalia Triponienė.
Belieka pridurti, kad šią nuostatą labai gerai perėmė gydytojas Jonas Leonas Petkevičius. Žmogus, kurio dėka Joniškėlis taps didžiausiu Šiaurės Lietuvos kultūros, lietuvybės ir valstybingumo centru.
Gyvi prisilietimai prie istorijos
Dėl vietos stokos neaprašinėsime nei šių eilučių autoriaus pranešimo „Joniškėlis istorijos kryžkelėse: Joniškėlio dvaro likimas“, nei Pasvalio rajono savivaldybės kultūros vertybių specialisto Gražvydo Balčiūnaičio pamąstymų ar Pasvalys senesnis už Vilnių (pastaruosius tikimės publikuoti artimiausiu laiku). Tiesiog kviečiame užmesti akį į vienai dienai Joniškėlin sugrįžusias vertybes. Jų buvo nedaug, tačiau kiekviena verta atskiro pasakojimo.
Čia buvo Adolfo Abichto rankraščiai, receptai, knygos. Susirinkusiuosius žavėjo miestelio bažnyčios tvoros statymo brėžiniai. Stebino Benedikto Karpio 1915–1917 metais rašyti laiškai, kuriuose jis ne tik aprašo dingusius evakuojamus bulius, bet ir prideda savo ranka pieštus (!) jų portretus. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės epochą priminė originalūs, jos mokytojo Lauryno Ivinskio išleisti pirmieji lietuviški kalendoriai. Ir, žinoma, knygelės, pasirašytos slapyvardžiu „Dvi moteri“ – dviejų didžiųjų mūsų tautos moterų Bitės ir Žemaitės tandemo liudininkės. Neabejotina parodos puošmena, į UNESCO programos „Pasaulio atminties“ nacionalinį registrą įtraukta, Vilniaus universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje saugoma Vilniaus medikų draugijos „Aukso knyga“, kurioje surašyti visi šios unikalios organizacijos nariai.
Saujelė pageltusių, keturiuose mobiliuose stenduose eksponuotų dokumentų, leido „gyvai“ prisiliesti prie unikalios šimtametės mūsų krašto istorijos. Tai buvo daug kartų iškalbingiau ir paveikiau nei storiausi monografijų tomai.
Be First to Comment