Press "Enter" to skip to content

Žiemą palydėjome… skaniai

DSCF3897

Sekmadienio popietė. Regis tik gulėk ant sofos su kompiuteriu ant pilvo ir mėgaukis savaitgalio ramybe. Tik kur tu čia žmogus rasi tą ramumą – už lango kažkas bumbsi, šūkalioja. Išeinu į lauką daryti tvarkos – nieko nėra ir… kvepia blynais. Žvilgt į kalendorių – iki Velykų – 46 dienos.

O tai reiškia, jog atėjo laikas pačiai smagiausiai, spalvingiausiai ir skaniausiai žiemos šventei – Užgavėnėms.

Širdį (tiksliau – skrandį) apima nerimas, kad baigiasi mėsiedas, tačiau pavasariškai šildanti saulutė ir pietys traukte traukia į lauką. Užgavėnių paskirtis – išvyti žiemą. Skamba keistai, kai aplink matai beveik žalią pievą, o internete skaitai apie Lietuvon sugrįžusias pempes…

Užsimerkiu ir judu orientuodamasis pagal blynų kvapą. Aromatas vis stiprėja ir tarsi popieriaus lape imu regėti ingredientus… Miltai, Meškalaukio gatvės gale gyvenančios Juozapatos vištų kiaušiniai, mielės, cukrus, aliejus… Ir dar kažkas… Subtilaus ir neapčiuopiamo. Teks išsiaiškinti.

Kepamų blynų kvapas atveda mane prie Joniškėlio kultūros namų, kur randu nemažą būrį smalsuolių. Keista ir kartu labai smagu, kad dalis jų pasipuošę kaukėmis ir margaspalviais apdarais.

Paspaudžiu ranką vienam, pasilabinu su kitu, trečias užveda kalbą apie orą ir būsimą derlių. Apsimetu, jog klausausi, tačiau iš tiesų mane labiau jaudina ne šių metų, o pernykštis derlius, iš kurio kepami blynai… Vis dairausi, kaip čia paragavus tradicinio Užgavėnių patiekalo… Staiga mano palaimingas mintis apie blynais prikimštą skrandį nutraukia nežinia iš kur aikštėn įsiveržęs klegantis persirengėlių būrys. Čigonai ir ubagai, žydeliai ir meškos, daktarai ir giltinės. Žmonės kalbėjo, jog čia ne šiaip svečiai, o atvykėliai iš pačių Vaškų! Vietos folklorinis ansamblis, kuriam vadovauja Aelita Garalevičienė…

Nežinau, ką tie žmonės kalbėjo, aš pažįstu Aelitą ir jos vyrą Mindaugą, kelis sykius yra tekę sutikti, šventėje jų tikrai nebuvo! O gal jie buvo taip „smarkiai išsimoliavoję“, kad nepažinau?..

Dvejonėms nėra laiko – linksmybės prasideda! Garbingos eisenos priešaky – šiek tiek pavargęs Lašininis ir švytintis, įspūdinga kokarda pasidabinęs Kanapinis. Abu sveikinasi su minia. Nesunku pajusti, kad Lašininis turi gerokai daugiau pasekėjų. Ir nenuostabu – lietuviai mėgo, mėgsta ir dar ilgai mėgs valgyti mėsytę.

Kol skamba liaudiškos melodijos, du pagrindiniai Užgavėnių personažai  renka kariauną pirmai rungčiai. Virvės traukimas susirinkusiesiems sukelia nemažiau aistrų nei „Žalgirio“ ir „CSKA“ dvikova. Iš pradžių užtikrintai laimi Lašininio pasekėjai (sakiau – mėsą valgyti sveika). Ir tik tuo metu, kai kažkam „dašyla“, kad jei nelaimės Kanapinis, žiemai nebus galo (galų gale ir scenarijaus reikia laikytis!), šiam į pagalbą ateina gausios joniškėliečių pajėgos, priverčiančios (mano nuomone, visiškai nelygioje kovoje) pasiduoti Lašininį.

Seilė tįsta, blynais kvepia vis labiau, tačiau į eilę prie skanėstų nėra kada stoti. Žydelis iš Vaškų pradeda prekybą. Keistuolis galvoja, kad, jei Joniškėlis miestas – čia niekas neišmano apie žemės ūkį. Moišė vis bando įsiūlyti į arklį panašų asilą. Neišdegs – mūsų neapgausi. O štai su pirmaveršiu ožiu – kita kalba. Ragai dideli – reiškia bus daug pieno, kvapas subtilus – kaip pirmarūšio prancūziško sūrio… Keturkojis pieno „fabrikėlis“ netrunka rasti savo šeimininką… Minioje blaškosi ilgakasė, gražiai nuaugusi, į spintą su antresolėmis panaši panelė iš Vaškų. Ieško mat vyro. Bet išranki, ne tas žodis. Vienas per storas, kitas per kreivas, trečio piniginė per plona… Galų gale susiranda vieną vietinį kavalierių. Tas vos ant kojų bepastovi, tačiau žada visą pašalpą atiduoti…

Jau matau blynų kepėją! Ir kaip jo nepamatysi, kai ūgis daugiau nei du metrai ir jis dar – miesto seniūnas. Žydai sako – kas išgelbėjo žmogų, tas išgelbėjo visą pasaulį. Įvairiausiais ženklais bandau seniūnui parodyti, jog jis turi puikią progą išgelbėti nedidelį, 133 kilogramus sveriantį „pasaulį“… Jis moja man mentele. Iriuosi per minią link išsvajotų blynų… Nelemta. Kelią užstoja Lašininis su šviežiais, „5 metus brandintais“, nekastruoto kuilio lašiniais. Čia toks mažytis kyšis gerbėjams (ar tik neištiks Šalaševičiūtės likimas?). Kramtau mėsą, užgeriu baltaplaukės daktarytės pasiūlytu rupužės nuoviru. Kažkas atneša geriausios Joniškėlio gaspadinės Sigutės išvirto šiupinio. Tai stebuklinga sriuba, kuri gydo nuo dvylikos su puse mirtinų ligų… Skanu, gera, sveika, bet AŠ NORIU BLYNŲ!

– Dėde… paimkit… Balsas skamba kažkur apačioje. Žvilgteliu, o ten – maža, juodaplaukė mergaičiukė didelėmis, tarsi ežerai akimis. Jos rankose – lėkštė uogienėje paskandintų, ką tik iškeptų blynų… Protingas vaikas, pamatė bado iškankintą mano veidą ir nusprendė padėti…

Iš išorės trapūs, viduje – minkšti. Kvepiantys dūmais ir… pavasariu. Kemšu vieną po kito. Jaučiu, kaip taukai bėga per žandus, o skrandyje maloniai gulasi blynų ir braškių uogienės mišinys…

– 6 kilogramai miltų… Dešimt kiaušinių… Mielės… Cukrus… Druska… ir daug meilės… – blynų receptą į ausį man šnibžda seniūnaitė Snieguolė.

Laikas sustoja. Tarsi sulėtintame kine regiu paskutinėje kovoje krentantį Lašininį… Matau, kaip kleganti, margaspalvė procesija eina aplink kultūros namus. Jos priešakyje – Joniškėlio seniūnas Sigitas Ilgutis, tik dabar jo rankose ne kepimo mentelė, o Morė. Skudurinis žiemos simbolis, su visom miestelėnų bėdom ir negandom skęsta liepsnose, o aš klimpstu į malonų snaudulį…

Žiemą palydėjome skaniai…

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.