Press "Enter" to skip to content

Joniškėliečių širdis pavergė aristokratiška sporto šaka

DSCF6970
Pušalotietė Vytautė Bedalytė Joniškėlyje organizavo pirmąjį mūsų rajone žirgų konkūrą.

Žmogiškos svajonės turi savybę materializuotis ir apsireikšti labai netikėtu pavidalu. Kartais tai būna žydroji fėja, kartais – malonaus veido geraširdė močiutė, o kai kada – nerūpestinga gimnazistė. Tokia, kaip Pušalote gyvenanti, šiemet Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnaziją baigusi Vytautė Bedalė, kuri vieną dieną kartu su mama Dalia pravėrė seniūnijos duris ir pareiškė, jog būtų labai „faina“ Joniškėlio miesto 410 metų jubiliejaus proga surengti pirmąjį mūsų rajone žirgų konkūrą. Pasiūlymas buvo tiek nerealiai fantastiškas, jog ir seniūnija, ir bendruomenė iš karto su džiaugsmu jį priėmė.

Naujovė pritraukė gausų būrį žiūrovų

Praėjusio sekmadienio rytas. Joniškėlis nedrąsiai bunda po išvakarėse vykusios miesto gimtadienio šventės. Tylus, šiltas ir ramus rytas, kai, regis net vėjelis tingi pūsti smarkiau… O štai pievoje šalia vaikų darželio – pats darbymetis. Statomos kliūtys, zuja žmonės, tikrinama garso aparatūra, žvengia žirgai. Nors konkūras prasidės tik 13 val., šventės organizatoriai čia sukasi jau nuo ankstyvo ryto. Pievos, kuri daugybę metų buvo tinkama tik ožkoms ganyti, neįmanoma pažinti. Žolė lygiai nupjauta, visa teritorija aptverta, aikštėje išdėliotos margaspalvės kliūtys, papuoštos didžiuliais gyvų gėlių vazonais.

Visų darbų epicentre šventės iniciatoriai – Bedalių šeima – tėvai Dalia ir Romas bei Vytautė. Mergina jau aštuonerius metus aktyviai domisi šiuo elegantišku sportu. Šeima namuose augina keturis žirgus. Šiemet vidurinį mokslą baigusi Vytautė savo ateitį taip pat sieja su mėgiama veikla. Ji Panevėžyje planuoja studijuoti bendrąją slaugą ir kartu neakivaizdžiai mokytis žirgininkystės paslapčių.

DSCF6995
Konkūro dalyvių garbės parado akimirka.

Valanda po vidurdienio. Nemažai organizatorių nuostabai visi aikštės pakraščiai nusėsti žiūrovų. Dauguma iš anksto atsinešė sulankstomas kėdes, pasiklojo pledus ir pasiruošė iki šiol neregėtai atrakcijai.

Dvidešimt šeši žirgai suka garbės ratą: nuo mažylių poni ir žemaitukų iki milžiniškų žirgų, kuriems šuoliuojant, gali jausti kaip virpa žemė. Tiek gyvūnai, tiek raiteliai pasitinkami garsiomis ovacijomis ir susižavėjimo šūksniais.

Ko gero, daugumai žiūrovų konkūras – niekada nematyta ir iš pradžių nelabai suprantama atrakcija, tačiau varžybų komentatorės ir vyriausios teisėjos Ingos Gailiuvienės dėka, viskas labai greitai tampa aišku. Lietuvos dvikovės čempionė, daugelio varžybų dalyvė ir prizininkė greitai paaiškina visas konkūro taisykles bei subtilybes. Žiūrovai netrunka perprasti iki šiol nematytos sporto šakos ypatumus ir netrukus jau visi supranta, kur ir už ką duodami baudos taškai, bei plojimais palydi savo favoritų pasirodymą.

Šaknys – Anglijoje

Konkūras yra palyginti nauja žirginio sporto šaka, atsiradusi XVIII a. Anglijoje. Tuo metu populiarios lapių medžioklės žirgai gavo naują iššūkį – įveikti visas tvoras, pasitaikiusias kelyje.

Konkūras – viena iš trijų olimpinių jojimo šakų – yra bene populiariausia šio sporto rungtis: raitelių varžybos griaunamų kliūčių aikštelėje. Raitelio tikslas – be klaidų ir greitai įveikti kliūtis.

Kiekvienoje rungtyje leidžiamas tam tikras skaičius klaidų (pvz., žirgo atsisakymas įveikti tam tikrą kliūtį), tačiau viršijus šį skaičių, duetas diskvalifikuojamas. Skaičiuojama kiek laiko duetas sugaišta ir kiek baudos taškų surenka įveikdamas maršrutą. Baudos taškai skiriami už žirgo nepaklusnumą, nuverstas kliūtis, viršytą kontrolinio laiko normatyvą (jeigu toks yra nustatytas) bei kitokias žirgo ar raitelio klaidas rungties įveikimo metu.

Joniškėlio konkūras vyko trimis etapais. Pirmajame (kliūčių aukštis 50 cm) varžėsi žirgai ir raiteliai debiutantai, t. y. tie, kurie startuoja pirmą sezoną. Antras etapas – dviejų fazių konkūras (kliūčių aukštis 80 cm). Trečias – UAB „Agrarinės paslaugos“ taurė. Kliūčių aukštis – 1 metras. Jas raiteliai privalo įveikti tvarkingai, be baudos taškų. Kam tai pavyksta – patenka į persirungimą. Čia kliūtys pakeliamos į 1 m 10 cm aukštį. Nugali „švariausiai“ (su kuo mažiau baudos taškų), techniškiausiai ir greičiausiai trasą įveikęs sportininkas.

DSCF7503

Šventė akims ir sielai

„Nepakartojama!“, „Nuostabu!“, „Nė iš tolo neprimena to, ką matai per televizorių!“ – tai dažniausiai tą dieną aikštėje skambėję žodžiai. Iš tiesų, labai sunku surasti epitetų, kuriais būtų galima apibūdinti tuos milžiniškus nepakartojamo grožio gyvulius. Jų judesiai ar šuoliai hipnotizuoja ir priverčia pamiršti viską, kas dedasi aplinkui.

Kiekvienas žirgas – tai asmenybė. Nuo mažylių poni ar žemaitukų iki elegantiškų trakėnų ar aristokratiškų holšteino veislės žirgų.

Gausių simpatijų susilaukė rudai-baltas ponis Sidas. Greta savo milžiniškų gentainių jis atrodė mažų mažiausiai juokingas. Tačiau šypsenos veiduose dingo, kai Oresta Vaicekauskaitė su juo išjojo į trasą. Sidas taip mikliai įveikė visas kliūtis, kad dalis žiūrovų jam plojo stovėdami.

Susikalbėti su žirgu – nelengva užduotis. Tad net ir patyrusiems sportininkams nepavyko rasti bendros kalbos su savo augintiniais. Buvo tokių, kurie atsisakė šokti per kliūtis, mėtė ant žemės savo šeimininkus, ar net atsisakė joti…

Atskiro susižavėjimo verti ir žokėjai. Kai matai mažutę, smulkaus sudėjimo jojikę, kuri po savimi valdo milžinišką gyvulį, norom nenorom imi gerbti tokį žmogų.

DSCF7259
Konkūro metu neišvengta ir kritimų. Laimei – niekas rimtai nenukentėjo.

Sportas, kuriame svarbiausia abipusė pagarba

Pasibaigus konkūrui, pakalbinome vyriausiąją varžybų teisėją ir maršruto dizainerę Ingą Gailiuvienę. Moteris ne tik propaguoja šį aristokratišką sporta, bet ir dėsto žirgininkystę Šeduvos techologijų ir verslo mokykloje.

– Kuo ypatingas žirgų sportas?

– Tai labai pavojingas (nė vienas sportininkas neišvengia traumų) ir kartu labai švelnus bei subtilus sportas, kurio karjera trunka iki gyvenimo pabaigos. Net ir visą gyvenimą sėdėjęs balne negali pasakyti, jog moki joti. Kai žmonės iš šalies stebi varžybas, jiems atrodo, kad raitelis tiesiog sėdi ant žirgo ir nieko nedaro. Tačiau iš tiesų tai didžiulis darbas, kuris pagrįstas abipusiu raitelio ir žirgo pasitikėjimu. Elegantiškas sėdėjimas, idealus stilius, gražus žirgo judesys, atsipalaidavimas – tai yra idealus pasirodymas. Tačiau, kad tai pasiektum, būtina daug ir sunkiai dirbti. Žirgas jaučia raitelį, jo nuotaiką, kiekvieną raumens virptelėjimą. Jį galima valdyti net mintimis, tačiau tam būtinas ypatingas ryšis.

– Kaip surandamas kelias į žirgo sielą?

– Pirmiausia reikia labai gerai išmanyti žirgų anatomiją ir psichologiją. Reikia pažinti žirgą, su juo susigyventi. Tie, kurie ieško kelio į žirgų sielą – gyvena arklidėse. Reikia stebėti žirgus, kaip jie bendrauja tarpusavyje, kaip elgiasi bandoje. Iš tiesų tas, kuris yra lyderis bandoje, dažniausiai bus lyderiu ir po tavimi. Yra idealu, kai tu leidi žirgui jaustis lyderiu ir kartu jį kontroliuoji. Tai pats gražiausias dalykas. Profesionalai iš šalies stebėdami varžybas iš karto mato kur yra duetas. Raitelis ir žirgas, tarsi šokių aikštelės partneriai, kurie norėdami kažką laimėti, turi labai gerai vienas kitą jausti. Čia labai svarbu ir žvilgsnis, ir nuotaika, ir net žvengimas… Net traumos, nesėkmės parodo, kaip reikia elgtis su gyvūnu. Ne paskutinį vaidmenį atlieka ir žmogus. Mūsų klaidos lemia tai, kad žirgai atsisako šokti ir jie dėl to nebūna kalti. Priežasčių gali būti daugybė: nauja aplinka, išgąstis, neteisingas pavadžių laikymas, neteisingas atsisėdimas į balną. Tai labai sudėtingas sportas.

DSCF7067
Gausių simpatijų susilaukė rudai-baltas ponis Sidas.

– Šventės metu žirgas nuo savęs numetė vieną jojikę. Komentuodama sakėte, jog dabar ji skolinga pyragą. Iš kur ši tradicija. Ar yra daugiau panašių prietarų?

– Tai senas, dar iš sovietmečio atėjęs paprotys. Kai per varžybas vyrai krisdavo nuo žirgų, būdavo sakoma, jog jie skolingi dvylika butelių alaus. Dabar mes visa tai sušvelninom. Jei nukritimas būna neskausmingas, be traumos, mėnesio gale pasidarome šventę, kurios metu kepame pyragus. Tai proga smagiai praleisti laiką ir kartu savotiškas paskatinimas nebijoti kritimų, priimti juos su šypsena. Na, o prietarų yra daug. Fortūną už uodegos kiekvienas stengiasi pagauti savaip. Štai Švedijoje dirbau pas moterį, kuri prieš varžybas pati pindavo savo žirgo karčius ir į kasą kalbėdavo visokius užkalbėjimus. Kai varžybose dalyvaudavau aš, kišenėje visada turėdavau laimę nešantį ženkliuką.

– Ar žirgų sportas populiarus Lietuvoje?

– Sakyčiau – vis labiau populiarėjantis. Žirgai tai sporto šaka, kurioje jei nedirbsi, tai ir nejosi. Tai daug laiko reikalaujantis užsiėmimas. Privalai kiekvieną dieną prižiūrėti žirgą, jį šerti, išleisti į lauką. Džiaugiuosi, kad vis daugiau vaikų renkasi ne sėdėjimą prie kompiuterio, o žirgus. Tai ugdo atsakomybę. Jei žmogus supranta, kad žirgas yra alkanas, kad jam skauda, tai jau gero raitelio savybė. Žirgai keičia žmogų. Be didelio griežtumo atsiranda pagarba ir disciplina. Žirgynas tokia vieta, kur negali juokauti. Ne vietoje atsistosi – žirgas tave numuš, nuspirs. Ne iš piktos valios, o todėl, kad yra didelis gyvulys, reikalaujantis ypatingos priežiūros.

– Esate šios šventės iniciatorės Vytautės Bedalytės trenerė?

– Tai labai rūpestinga, atsakinga ir sumani jauna mergina. Visa tai labai atsispindėjo varžybų organizavimo metu. Taip pat galima pastebėti kaip ji rūpinasi savo žirgų gerove, kaip bendrauja su draugais, vyresniais žmonėmis. Ji moka kritiškai žvelgti į savo nesėkmes ir kukliai džiaugtis pergalėmis. Ir, matyt, visos šios savybės skatina eiti į priekį ir tobulėti.

– Ačiū už pokalbį.

DSCF7252
UAB ,,Agrarinės paslaugos“ taurės laimėtoja Vaida Bataitienė įveikia kliūtį.

Summa summarum

Pirmajame mūsų rajone žirgų konkūre UAB ,,Agrarinės paslaugos“ taurei laimėti varžėsi 24 sportininkai ir 26 žirgai iš Pasvalio, Zarasų, Radviliškio, Kėdainių, Panevėžio, Pakruojo rajonų. Iš viso buvo duoti 57 startai.

Debiutantų klasėje pirmą vietą laimėjo „Molainių žirgyną“ atstovaujanti Vilda Lukaitytė su kumele Pelenė, antrąją iškovojo Inga Čerepovičiūtė su žirgu Emiratas („Gintauto Domino ūkis“), trečioji atiteko Kamilei Ščeponavičiūtei, kuri jojo su Ažyte.

Atviroje klasėje mažajai UAB „Agrarinės paslaugos“ taurei laimėti geriausiai pasirodė Vaida Bataitienė su žirgu Mūranas („Vaidos žirgai“). Sportininkei atiteko ir antrosios vietos laurai, kuriuos ji pelnė su žirgu Magadanas, trečia buvo Agnė Varnauskaitė jojusi su žirgu Pelenė („Molainių žirgynas“).

Kovoje dėl didžiosios UAB ,,Agrarinės paslaugos“ taurės vėl nepralenkiama buvo Vaida Bataitienė. Žirgas Magadanas jai pelnė trečiąją vietą, o Mūrano dėka sportininkė namo grįžo su svarbiausiu šventės trofėjumi – UAB ,,Agrarinės paslaugos“ taure. Antroji vieta atiteko „Venckų žirgus“ atstovavusiai Rugilei Veckaitei, jojusiai su Vendžiu.

Daugiau nuotraukų rasite mūsų Facebook paskiroje.

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.