Mano močiutė Vanda Malčiauskienė mokėsi Joniškėlio vidurinėje mokykloje, kuri buvo įsikūrusi buvusio dvarininko Karpio rūmuose. Ji prisimena, kaip per išleistuves kartu su mokytojais buvo ir mokyklos direktorius:
– Visi mokytojai išėjo į namus, o direktorius su mokiniais liko kartu laukti saulės patekėjimo. Mes, trys draugės, kalbėjomės, prie mūsų priėjęs direktorius patarė stoti mokytis į pedagoginį institutą – į dieninį ar neakivaizdinį skyrių. Sakė, kad šaliai labai trūksta mokytojų specialistų. „Jūs geros mergaitės, jei įstotumėt neakivaizdiniu būdu, mielu noru jau šiais metais priimčiau visas tris į savo mokyklą“, – sakė direktorius. Mums tada atrodė juokinga direktoriaus kalba. Po išleistuvių mes trys įstojome į Šiaulių mokytojų institutą. Nijolė ir Valė iš karto pasirinko geografijos fakultetą. Aš norėjau studijuoti chemiją, bet tokio fakulteto dar tada nebuvo. Labai mėgau literatūrą ir istoriją, tad pasirinkau istoriją. Grįžusios po mokslų, vykom į Pasvalio švietimo skyrių – apie Joniškėlį negalvojau. Buvo labai daug pasiūlymų. Pavažinėjome po mokyklas. Valė pasirinko Valmonių pradinę mokyklą, aš su Nijole – Daglėnų. Patiko kaimo aplinka, pati mokykla, maloni direktorė Dalindaitė. Ten vietoj pradinės mokyklos kūrėsi septynmetė. Nijolę paskyrė dirbti pradinėj klasėj, o mane dalykinėj sistemoj ir vadovauti 5 a klasei. Daglėnuose išdirbau trejus metus. Labai gražūs prisiminimai liko iš tos mokyklos. Dirbau su vyresnio amžiaus mokiniais, jie buvo gana gabūs, viskuo domėjosi. Darbo sąlygos buvo sudėtingos, beveik visi kaimo gyventojai ištremti į Sibirą, kūrėsi kolūkis, vyko aštri pokarinė kova, susisiekimo jokio. Eidavome į tėviškę 13 km parnešti duonos ir kitų maisto produktų. Paskui įpratau. Dirbom visi jauni mokytojai, tarpusavyje sutardavome. Po trejų metų darbo persikėliau į Pušaloto vidurinę mokyklą. Ten išdirbau metus ir tris mėnesius. Dėsčiau istoriją. Kvietė į Joniškėlio vidurinę mokyklą dėstyti istorijos – nesutikau, nes ten dirbo visi mano buvę mokytojai. Buvo nedrąsu.
Joniškėlis tada buvo rajonas, jo švietimo skyriaus vedėjo V. Puodžiūno įsakymu nuo 1955 m. gruodžio 1 d. vis dėlto buvau perkelta į Joniškėlio vidurinę mokyklą, kur mokiau istorijos ir visuomenės mokslo. Auklėti gavau 9 b klasę, kurioje buvo 40 mokinių. Pirmos dienos buvo liūdnos ir sunkios, dažnai slapta verkdavau dėl niekų, visi buvo nedrąsūs. Tai pastebėjo mano buvę mokytojai bei direktorius Blevaitis, matematikos mokytojas J. Drazdauskas, gerbiamas istorijos mokytojas Gutauskas ir kiti. Mane visi globojo, patarinėjo, padėjo ir pamažu tapau sava, net seniausias mokytojas Drazdauskas mane vadindavo „kolege Vanda“. Vėliau ėmiau vadovauti mokyklos kraštotyros būreliui. Šia veikla labai domėjausi. Atsirado daug tuo besidominčių mokinių.
1961 m. persikėlėm iš Karpio rūmų į naują pastatytą mokyklą. Aš trečiame aukšte gavau istorijos 36 kabinetą ir jame dirbau visą gyvenimą. Sulaukusi pensinio amžiaus (55 m.) išėjau, nes namuose reikėjo prižiūrėti sergančią mamą Mariją Džiuvienę. Tuo metu iš bendrabučio išėjo auklė. Direktorius A. Markevičius pasiūlė ateiti dirbti į bendrabutį, reikės budėti kas antrą naktį. Sutikau, ir dar dirbau ketverius metus.
Joniškėlio vidurinė mokykla man tapo antrais namais. Myliu mokyklą, malonu, kad esu kviečiama į įvairius renginius, tarkim, į skirtus G. Petkevičaitei-Bitei, kurie yra aukšto lygio tiek pažintine, tiek menine prasme. Daug darbo įdeda ir mokyklos vadovai, ir mokytojai bei mokiniai, ruošdami įvairius projektus.
Prieš metus buvau dviejuose renginiuose: „G. PetkevičaitėsBitės gimnazijai 5-eri“ ir „Siauruką prisimenant“, skirtą siauruko įkūrimo 100-mečiui. Buvo įdomios ir gražiai paruoštos kompozicijos, buvo ir nuotraukų. Gaila, kad mažai liko tokių senų žmonių, kaip aš, kurie tiesiogiai matė paskutinę siauruko tiesimo kryptį Joniškėlis–Žeimelis, o vėliau teko naudotis įvairių krypčių geležinkelio paslaugomis, kol visiškai traukinių eismas buvo uždarytas 1996 m. liepos 1 d. Renginyje dalyvavęs VŠĮ Aukštaitijos Šiaurės geležinkelių direktorius Gintaras Kerbedis kalbėjo, kad ir joniškėliečiai galėtų atgaivinti siauruko kurią nors kryptį ir panaudoti turistiniams tikslams. Nostalgiška, įdomi ir graži mintis. Bet ar atsirastų turistų ir kokia nauda iš to būtų pačiam Joniškėliui, jo žmonėms, kurių ir taip mažai beliko. Salėje sėdėjau šalia Joniškėlio bibliotekos vedėjos Namikienės ir jai šitą pasakiau. Ji manęs paprašė, kad parašyčiau bibliotekai, ką žinau apie geležinkelio tiesimą į Žeimelį, kad nenusineščiau visko į kapus. Po renginio mokyklos direktorius A. Kanapeckas taip pat paskatino parašyti, ką dar prisimenu. Po kurio laiko pradėjau rašyti. Dar 2015 m. nusprendžiau, kad neberašysiu. Žinių turiu, bet jau akys nebekokios. Pasisakiau apie tai savo anūkui Pauliui. „Aš žinau, močiute tave. Ką pažadi, visada įvykdai. Jei nori, galėčiau tau padėti. Ką man papasakosi, aš užrašysiu. “
Aš noriu nušviesti plačiau, kokią reikšmę turėjo siaurojo geležinkelio mazgo nutiesimas pačiam Joniškėliui. Pasinaudosiu kraštotyrininkų surinkta medžiaga apie Joniškėlį, gauta čia dirbusio šviesaus atminimo gerbiamo kunigo Varno, kuris turėjo sukaupęs įdomią bažnytinę kroniką. Vėliau šis kunigas buvo perkeltas į Vabalninką.
Jau būdama pensininkė apsilankydavau pas Švobiškio stoties antrame aukšte gyvenantį seną geležinkelietį Telesforą Jatulį (g. 1912 m.), gyvenusį per 100 metų (neseniai miręs) ir iki mirties buvusį geros atminties. Daug įdomių dalykų pripasakojo, buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus. Apie kultūrą, sportą bei meną kalbėdavomės. Geležinkely pradėjo dirbti nuo 1937 m. Iki pensijos. Dirbo eiliniu darbininku, vėliau brigadininku, depo kūriku Panevėžy ir Biržuose, teko dirbti ir vandentiekio bokšte, kuris stovėjo ant Mūšos skardžio (vadinamojoj „vodakačkoj“). Čia garvežiai atvažiuodavo prisipildyti vandens. Dar pažinojau B. Vaičiūną, išdirbusį geležinkelyje 32 metus, J. Tinterį – 30 metų, Kostę Grybę, Mulevičių, Strigockį, A. Žukauską, Lašinį.
Siaurasis geležinkelis buvo pradėtas tiesti Pirmojo pasaulinio karo metais. 1915–1916 m. pro Joniškėlį–Biržus–Šiaulius siaurąjį geležinkelį nutiesė vokiečiai.
Po Pirmojo pasaulinio karo Joniškėlis pradėjo sparčiai augti. Buvo tarp apskrities miestų su šiais valsčiais: Pašvitinio, Kriukų, Pakruojo, Linkuvos, Žeimelio, Joniškėlio, Vaškų, Pušaloto, Pumpėnų, Pasvalio, Saločių, Krinčino ir Daujėnų.
1919 m. spalio mėnesį Joniškėlio apskritis buvo perkelta į Pasvalį, tačiau Joniškėlis kaip miestas toliau plėtėsi ir augo. 1922 m. vykdant žemės reformą, iš Karpio dvaro buvo paimta 200 ha. Ją padalino žmonėms po 0,30 ha. Planuojant naują miestelį, gatvės buvo nutiestos tiesios ir plačios. Įstaigos ir privatūs asmenys skubėjo statyti namus. Iki Antrojo pasaulinio karo vis augo namai ir suteikė naujoviško miesto veidą. Kūrėsi įmonės, įstaigos, kaimuose – pradinės mokyklos, dvarininkų Karpių įkurta Žemesnioji žemės ūkio mokykla, bandymų stotis, pradėta statyti plytinė ir kitos įmonės. Įsikūrė vaistinė, girininkija, vaikų darželis, prieglauda. 1939 m. Joniškėlyje jau buvo 29 privačios parduotuvės ir vienas kooperatyvas. 12-kos parduotuvių savininkai buvo lietuviai ir 17-kos kitataučiai, daugiausia žydai. 1938 m. atidarytas geležinkelis Panevėžys–Joniškėlis. Į šio geležinkelio statybas pretendavo ir Pasvalys. Joniškėlis tą geležinkelio statybą gavo dėka joniškėliečio žemės ūkio ministro Felikso Grigaliūno. Jo sesuo Grigaliūnaitė dirbo Joniškėlio pradinės mokyklos vedėja. Tai buvo dvarininkų Karpių statyta mokykla (prie bažnyčios). Kitu atveju Joniškėlį būtų nukonkuravęs Pasvalys.
Geležinkelio siauruko statyba toliau tęsiama. Joniškėlis tapo siaurųjų geležinkelių mazgu: Joniškėlis–Biržai, Joniškėlis–Šiauliai, Joniškėlis–Panevėžys–Švenčionys. Įgavo galimybę susiekti su kitais Lietuvos centrais, o vien tai suteikė geras sąlygas Joniškėlio ūkiniamekonominiam kūrimuisi. Dėl to prieš Antrąjį pasaulinį karą Joniškėlis sparčiai plėtėsi ir augo.
Mano vaikystė ir jaunystė yra susipynusi su šio siauruko geležinkeliu. Dar 1937 m. buvo pradėta tiesti siauruko geležinkelio atšaka Joniškėlis–Žeimelis. Prasidėjus karui, darbai užsitęsė. Išliko įvairiapusiški prisiminimai apie šio geležinkelio tiesimą. Nuo Joniškėlio į Žeimelį buvo tiesiamas geležinkelis per Mūšos upę, tekančią po Švobiškio tiltu. Mes gyvenome gana arti tilto ir geležinkelio. Pagrindiniai geležinkelio tiesėjai ir tilto statytojai buvo rusų karo belaisviai, apgyvendinti ant Mūšos skardžio pastatytuose mediniuose barakuose. Atvežus karo belaisvius, kelias dienas niekas jų nematė. Sargybiniai, kurie prižiūrėjo šiuos belaisvius, buvo lietuviai. Mes, trys šeimos, gyvenom arčiausiai tiesiamos geležinkelio zonos. Lietuviai sargybiniai prašė, kad mes duotume šiek tiek duonos ir virtų bulvių, nes jie buvo alkani. Prisimenu, kaip mama kepė dvi krosnis duonos, išvirė neluptų bulvių. Tėvelis suraikė duoną ir po dviriekutes duonos bei po dvi bulves nunešė išrikiuotiems belaisviams, kurių buvo 30–50 (nebeprisimenu). Dalijant pritrūko dviem žmonėms bulvių ir duonos. Suaugę jauni vyrai pravirko. Tėvas tuoj pat iš namų atnešė jiems davinį. Kadangi mūsų daržas buvo prie jų kasamo pylimo, tai alkani belaisviai bedirbdami nukasė ir suvalgė mūsų morkas, burokėlius, bulves, nors burokų šiek tiek paliko. Buvo gaila alkanų žmonių – nedrįso niekas nieko sakyt. Kartais, kai po kelis subėgdavo į daržą ir čia net žalias daržoves valgė, tėvai liepdavo mums, vaikams, išbėgti pro duris ir sakyti: „Vor voruet“, bet mes trumpai sušukdavome ir vėl atgal į vidų. Mes jau supratom, kad gaila žmonių. Belaisviai mirdavo iš bado, o buvo tokių jaunučių. Prisimenu, kartais išeidavo du tokie jaunučiai belaisviai, kurie kartu su jauniausiu mūsų broliu (4 metų Algiu) žaisdavo su katinėliu. Mama duodavo jiems sriubos ar kokio kito maisto, ko turėjo. Jie per anksti buvo paimti į karą – keikdavo Staliną verkdami. Prižiūrėtojai kartais išleisdavo du belaisvius po tolesnius kaimus prisirinkti maisto ir nustatydavo grįžimo laiką. Mes ir artimiausi kaimynai buvom apvalgyti, kaimas taip pat neturėjo ko paduoti, nes mažai beturėjo. Belaisviai stengdavosi kaip nors atsidėkoti. Laisvalaikiu pindavo vyžas ir duodavo gyventojams. Mes irgi turėjome tas vyžas. Mums, vaikams, labai patiko – lengvos. Kartą sargybinis išleido du belaisvius į tolimesnius kaimus pasirinkti maisto, nustatė, kada turi grįžti. Jau pavakarys, o jie negrįžta, galvojo, kad pabėgo. Kai grįžo, sargybiniai išrikiavo visus belaisvius ant statomo geležinkelio pylimo prieš pat mūsų namus, kad įbaugintų kitus belaisvius, ir nušovė abu pavėlavusius. Tada subėgo kaimo gyventojai, keikė žiaurius sargybinius ir reikalavo, kad leistų paimti nužudytųjų kūnus, o ne kur nors išvežtų. Susitarė su Švobiškio kunigu ir palaidojo Švobiškio reformatų kapinėse. Jų kapais, kol gyveno, rūpinosi Zosė Grybienė ir kitos Švobiškio moterys, kurios matė tą žiaurų proveržį. Ir dabar kapeliai neapleisti, visada tvarkingi, kukliai papuošti gėlytėmis, o per Vėlines ne vienas lankytojas uždega žvakutes. Daugelis iš belaisvių nė 18-kos metų neturėjo. „Kalčiausias Stalinas už savo žiaurumą ir visą okupacinę politiką, o ne bejėgiai karo belaisviai, prievarta išvaryti į karą“, – toks liko mūsų žmonių požiūris.
Daugiau viešai toks žiaurumas nepasikartojo. Tik žinoma, kad tilto ir geležinkelio statybvietėje mirdavo daug belaisvių, o kur išveždavo jų lavonus, buvo neaišku.
Aš 1942–43 m. lankiau Joniškėlio pradinės mokyklos 5-ąjį skyrių. Prisimenu, kai su draugėmis eidavome po pamokų namo 5 km į Švobiškio kaimą. Netoli, bet kartais mūsų kelionė tęsdavosi kelias valandas, ypač pavasarį, kai gražus oras. Eidavome palei siauruką išmintu taku. Šalia geležinkelio vietomis būdavo sukrauti pabėgiai (špalai). Mes čia apsistodavome, žaisdavome, sukirsdavome specialiai įsidėtus skurdokus priešpiečius, nes mokykloje nevalgydavome, o „baliavodavome“ ant špalų. Tokia ta vaikystė. Kai grįždavome namo, tėvai susirūpinę klausdavo, kur tiek ilgai buvome. Mes pasisakydavom. Tėvai uždraudė mums taip „pramogauti“, po pamokų tuoj eidavome namo. Neramūs buvo laikai, tėvai dėl mūsų bijojo. Mano tėvų šeimai siaurukas atnešė daug nuostolių ir išgyvenimų. Pastačius Švobiškio geležinkelio stotį Šikštonių kaimo pradžioje, nutiesus geležinkelį į Žeimelį, pradėjo važinėti keleiviniai ir prekybiniai traukiniai, jau buvo rusų okupacijos metas. Prisimenu, kad buvo prieš rugpjūtį, dar nesimokėm, bet buvau Joniškėlyje ir man kažkas pasakė, kad Švobiškyje dega ar mūsų namas, ar tvartas. Bėgte parbėgau namo ir, užėjusi ant tilto, pamačiau klaikų vaizdą: degė mūsų tvartas ir daržinė, kurie buvo pastatyti šalia geležinkelio. Uždegė Žeimelio pusėn važiuojantis garvežys, iš kurio kildavo kibirkštys. Labai nusigandau. Mačiau tik, kaip žmonės kibirais gesino, o kiti iš gyvenamojo namo nešė daiktus, drabužius, ryšulius, mačiau, kaip šlapiais skudurais dangstė namo sieną, kad nors jis neužsidegtų. Namas stovėjo kiek atokiau. Ūkinis pastatas gal buvo šiaudais dengtas, neatsimenu, bet jis sudegė gana greit. Žmonės pasikeisdami budėjo vieną naktį, nes bijojo, kad neužsidegtų ir gyvenamasis namas. Gerai, kad visi gyvuliai dar buvo laukuose, o kiaules šiaip taip pavyko išvaryti laukan. Sudegė visas suvežtas šienas, nukulti javai ir visa kita. Nuostolis didžiulis, bet svarbiausia išliko gyvenamasis namas. Vėliau toje žemėje prie geležinkelio pasodinom sodą.
Tuo geležinkelio ruožu vežė į frontą karius, o iš fronto – sužeistuosius karo belaisvius. Kol garvežys siurblinėje prisiurbdavo vandens, tai jis ilgokai stovėdavo netoli mūsų namų, užtverdavo pravažiavimą gatvėje. Kartais belaisvius ar sužeistuosius veždavo prekiniuose vagonuose ar platformose. Girdėdavome žmonių dejones, prašymus padėt. Link Žeimelio į frontą vežė ir rusų kareivius, tarsi garvežio ešelonas stovėdavo prieš tiltą, o mes nieko nematydavom. Prisimenu, kai garvežys pildėsi vandens ant Mūšos skardžio pastatytoje „vodakačkoje“, traukinys važiavo į Žeimelį ir vežė karius į frontą, vagonai stovėjo ant tilto į Joniškėlio pusę. Praeidavo nemažai laiko, kol prisipildydavo vandens. Du rusų berniukai, kurie su kitais vežė tuos karius, per Mūšos geležinkelio tiltą atėjo į mūsų namus. Buvome tik dviese su mama. Aš, išstypus mergaičiukė, buvau visko baisaus mačiusi ir prisiklausiusi, kai karininkai ėmė reikalauti mamos, kad parodytų, kur slepiasi banditai, ėmė kambariuose atidarinėti stalčius, aš nusigandusi išbėgau iš namo ir pasislėpiau už daržinės, grįžau tik, kai pajudėjo traukinys. Grįžus radau mamą išsigandusią, apsiverkusią. Ieškodami banditų , kareiviukai užlipo į antrą aukštą ir išsinešė rūkytus kumpius, lašinius, džiovintus sūrius, kuriuos mama laikė dengtame krepšyje. Supratau, kad nebeturėsim ko valgyt, nes kiaules pjausim po kelių mėnesių. Apsidžiaugiau tik tiek, kad mamai nieko nedarė, nors buvo taip pat gėda, kad pasislėpiau ir palikau ją vieną.
Pasibaigus karui, rusų okupaciją prisimenu gerai. Siaurukas buvo naudojamas ir baisiems tikslams: prasidėjo žmonių trėmimas į Sibirą gyvuliniuose vagonuose. Prisimenu, kad įstojus man mokytis į Joniškelio Karpių dvaro steigiamos progimnazijos 4-ą klasę 1945 m., direktorius buvo Kurlinkus, jo žmona dėstė lietuvių kalbą. Deja, teišdirbo metus, ir išvežė į Sibirą. Iš mokyklos buvo išvežta ir moksleivių – V. Krikščiūnas, broliai Latvėnai, klasės draugas Vilius Židonis su tėvais. Praveždavo tremtinius gyvuliniuose vagonuose pro Joniškėlio stotį ir iš kitur. Jei siaurukas galėtų prakalbėti, daug papasakotų apie šį žiaurų laikotarpį.
Mes buvom jauni, daug ką supratom, bet tylėjom. Tik džiaugėmės siauruku ir visais garvežiais, net geležinkelio bėgiais, nes jie palengvino mums iš kaimo vaikščioti į mokyklą. Šalia bėgių buvo išmintas takelis, kuriuo ne tik eidavome, bet ir važiuodavome dviračiu. Visada sausa, žiemą garvežys sniegą valytuvu valydavo, nereikėdavo puškuoti apsnigtu ar šlapiu keliu. Mes buvom patenkinti. Dažnai žiemą mūsų keli mokinukų tėvai susitikdavo su garvežių mašinistais, kai garvežys rytais atvažiuodavo prie Mūšos prisipumpuoti vandens, kad mus paimtų į garvežį ir nuvežtų iki mokyklos. Kiek mums būdavo džiaugsmo, kai prieš mokyklą sustodavo garvežys ir mes tiesiog iššokdavome į pusnį. Iškrisdavo mūsų kuprinės. Nenorėdavome paprastai išlipti – taip buvo įdomiau. Aišku, vyresni jau taip nebevažinėdavome. Pėdindavome siauruku į pamokas ir po pamokų.
Visomis kryptimis važinėdavau siauruku įvairiais reikalais. Jei ne siaurukas, nebūčiau mačiusi tokių nuostabiai gražių saulėtekių. Kai grįždavau vasarą po sesijos iš Vilniaus pedagoninio instituto, tai atvažiuodavau iš Vilniaus į Šiaulių geležinkelio stotį ir ten pralaukdavau visą naktį, labai anksti rytą važiuodavau siauruku į namus, išlipdavau gimtinėj Švobišky. Garvežys sustodavo prie tilto, prisipumpuodavo vandens, išlipdavau ir eidavau per tiltą namo. Būdavo pats saulės tekėjimas. Nuostabiai gražu. Žvelgdavau nuo tilto į kaimą – nuostabus vaizdas. Mūsų ir dar dviejų kaimynų kiemai skendėjo alyvų, jazminų ir kituose žieduose. Mano mamytė labai mėgo gėles. Ne tik darželyje, bet ir bulvių laukuose buvo prisodinta didžiųjų spalvingų aguonų, kurių žiedai nuostabūs. Stovėdavau ant tilto ir tiesiog svaigdavau nuo rytmetinio grožio, kai tekanti saulutė negailėdavo spindulių.
Visų krypčių traukiniai sustodavo Joniškėlio stotyje. Keleiviniai traukiniai stovėdavo trumpai, o prekiniai kiek ilgiau, nes reikėjo perkrauti krovinius. Vežė viską, ką reikėjo. Daug produkcijos ir žaliavos reikėjo veikiančiai Joniškėlio statybinių medžiagų gamyklai – plytinei, kurioj dirbo daug žmonių. Vežė jiems malkas, plytas, cementą, maisto produktus, trąšas ir kt. Joniškėlio geležinkelio stotis buvo labai reikalinga, garsi ir graži. Ja nepaprastai rūpindavosi šviesaus atminimo stoties viršininkas Jonas Kaškelis. Nuo miesto stotis buvo aptverta 2 m aukščio tvora, buvo trys įvažiavimai, kurie naktį uždaromi pakeliamuoju užtvaru. Taip pat buvo prižiūrima ir jos aplinka: labai tvarkingai atskirų krypčių bėgių atšakos, peronas, rožynas, augo daugybė gėlių, nuošaliau buvo rūpestingai prižiūrima gyvatvorė ir pasodinti medžiai. Buvo pastatyta suoliukų, kur žmonės susėdę laukdavo atvažiuojančio traukinio.
Joniškėlis, kai buvo rajono centras, turėjo daug įstaigų, tad buvo daug žmonių. Pilnas peronas. Gražu buvo žiūrėti, kaip ilgametis viršininkas Jonas Kaškelis išlydi keleivinius traukinius, palinkėdamas jiems gero kelio. Prisimenu ir geležinkelio budėtojus bei eismininkus, kai jie uniformuoti ir pasitempę pasitikdavo perone ar ties pervaža. Visų gerai neprisimenu, bet vieną puikiai pažinojau. Tai J. Tinteris, 30 metų pradirbęs geležinkelyje. Vadovaujant ilgamečiui direktoriui Kaškeliui, jo darbas buvo įvertintas. Joniškėlio stotis buvo pripažinta pavyzdingiausia ir gražiausiai tvarkoma ne tik Lietuvoje, bet ir visam Pabaltijy.
Mums besimokant Joniškėlio gimnazijos vyresnėse klasėse, Joniškėlio stotis buvo susitikimų vieta. Visa klasė (22 mokiniai) labai gerai sugyvenom, buvom iš aplinkinių kaimų. Tad susitardavom švenčių dienomis susitikti geležinkelio stotyje. Vieni kitų laukdavome, o po to nutardavome, ką veiksime.
Man brangi ir įsimintina geležinkelio stotis iki šiol. Mylėjau siauruką – vienintelę to meto susisiekimo priemonę. Prisimenu, man daug skausmo sukėlė siaurukas, kai juo išvažiavo Šiaulių kryptim mūsų klasės seniūnas, geriausias klasės mokinys, mokytis į Kijevo karo akademiją. Tai buvo 1950 metų rugpjūčio mėnuo. Ta proga parašiau eilėraštį:
Kas beliko tik dūmų juostelė,
Bet ir ją vėjas greit išsklaidys.
Jo, gi, laukia nežinomas kelias
– Greit už miško pradings traukinys
–
Kam gi verkti, raudoti, nereikia,
Nors širdis, rodos, plyš – taip sunku.
Mėlynųjų tavo akių žvilgesį
Aš pro vagono langą seku.
–
Ir matau ilgai ranką man mojančią
Ne tik man, bet gimtinei savai.
Čia tiek dirbta, svajota, mylėta
Kur nuveš traukinys – nežinai.
–
Dūmų juosta ir ta išsisklaidė,
Dar klausaus – gal sušvilps
garvežys
Kas beliko! Tik skausmas širdyje.
Atsisėdau ant suoliuko.Rodos, nieko neliko. Pakilau ir išpėdinau geležinkelio pabėgiais 5 km namo.
Prasidėjo ir mano naujas gyvenimas. Siaurukas toliau užėmė svarbią vietą. Iki pat uždarymo juo naudojausi. Patyriau daug džiausmingų valandų, malonių kelionių – kaip buvo gera, patogu ir saugu važiuoti siauruku. Juk jokios kitos susisiekimo priemonės tuomet nebuvo. Sunkvežimiai, vėliau lengvosios mašinos pakeitė siauruką, tačiau nostalgija siaurukui jaučiu ir šiandien. Kai pamatau apleistą stoties aplinką, nenupjautą žolę, apaugusius bėgius ar jų likučius – skaudu daros. Juk tai paveldas. Prisiminimai turi išlikti ateinančioms kartoms. Labai ačiū, kad buvęs seniūnas Steponas Rimkus įamžino garvežiuką ne stoties aplinkoj, o lyg važiuojantį toliau geležinkeliu. Tai mato žmonės, keliaudami link Karpių dvaro.
Joniškėlietės Vandos Malčiauskienės pasakojimą užrašė Paulius BUKELIS
Be First to Comment