Press "Enter" to skip to content

Skoningos sodybos šeimininkė nemėgsta kičo

– Augalai traukia labiau nei bitės, – prisipažįsta meškalaukietė Asta Želvienė, kurios skoningai išpuoselėta sodyba viena gražiausių Joniškėlio krašte.

O apie bites prašnekome neatsitiktinai – Asta baigusi bitininkystės mokslus. Kilusi iš Kėdainių krašto, iš Krakių. Mokydamasi susipažino dabar jau su buvusiu vyru. Abu dirbo Ėriškėse. Tačiau prieš 25 metus atsikraustė į vyro senelio Jono Škultino sodybą Meškalaukyje. Pusę namo paveldėjo, kitą pusę išsipirko.

Dešimt metų ši sodyba stovėjo negyvenama. Kur dabar veja, tvenkinys ir gėlynai, plytėjo senas apleistas sodas.

Kol pametinukai Mantas ir Ieva buvo visai mažiukai, Asta neturėjo laiko rimčiau tvarkytis. Bet vos vaikai paaugo, ėmėsi veiklos, norėjo kažkaip kūrybiškai išsilieti. Sodyboje aplinką tvarkė pamažu – po lopinėlį, po gabaliuką.

Pirmiausia išpjovė gudobelių gyvatvorę. Ataugo nauja. Vyras pasodino kukmedį, kuris suvešėjęs iki šiol gražiai geltonuoja.

Buvo išrauta sena kriaušė ir jos vietoje iškastas tvenkinukas. Jame žydi lelijos, ant kurių įsitaisęs pats tikriausias žaltys. Astos sodyboje viskas tikra.

– Labai nemėgstu kičo – dirbtinių gulbių, erelių, nykštukų, nemėgstu naudoti jokių padangų, jokio plastiko. Nors kartais žmonės įsivaizduoja, kad tai gražu. Todėl pagalvoju, jog ir sodybų apžiūros nuostatus gal reikėtų keisti, supaprastinti, kad konkurse galėtų dalyvauti ir dirbtines puošmenas naudojantys šeimininkai, – pasvarsto Asta Želvienė, dirbanti Joniškėlio apylinkių seniūnijoje apželdintoja.

Tačiau sodybų šeimininkai paprastai sako, kad tvarkosi taip, jog jiems patiems būtų gražu ir smagu, o ne dėl komisijų ir konkursų.

– Vis dėlto tie žmonės jaučiasi neįvertinti, nors kiekvienas savo erdvėje tvarkosi pagal savo skonį. Mes, Meškalaukio bendruomenė, vertinam ir šias sodybas. Svarbiausia, kad būtų tvarkinga. Ypač močiutės, o ir jauni žmonės patenkinti tokiu įvertinimu, – pastebi Asta.

Bet oficialiai galioja tarsi nerašyta taisyklė vertinti sodybas be kičo. Atrodo, už cementinę gulbę kiek žmogus augaliukų prisipirktų. Kičiniu ir vadinamas visai neskoningas, pretenzingas, nemeniškas kūrinys…

Sodyboje Asta viską komponuoja pagal savo nuojautą – kur kokios spalvos ar formos trūksta, tokį augalą ir sodina.

– Čia visiškai mano kūryba. Nors pastaruoju metu sudomino anglų sodai. Kodėl būtent anglų? Nes man labai gražios tos plaukiančios pievos su natūraliais augalais. Prieš porą metų susižavėjau viksvomis, kurios suteikia natūralumo, – per viksvas švelniai perbraukia Asta.

Jos sodyboje natūralumo suteikia ir kurpelės arba vadinamieji čebatėliai gerai pažįstami iš močiutės darželio, ir vienadienės…

– Aš ir bulvių auginu, ir net kiaulę. Turiu keturis katinus ir šunį Demo, kurį rado ir atvežė seniūnijos darbininkai, – šypsosi Asta.

Anksčiau dviejuose šiltnamiuose gėles augino, keturis arus braškių, pusę tūkstančio kelmų juodųjų serbentų, už kaimo daržą turėjo. Daug kuo vertėsi, nes reikėjo pinigų.

– Skindavom uogas ir pardavinėjom Joniškėlio turguje. Kokius ketverius metus tuo užsiėmėm. Kai pamatėm, kad neapsimoka, juodiesiems serbentams leidom išbyrėti, o paskui išarėm. Gėles, jų daigelius auginti apsimokėtų. Vėl nusipirkau šimtą braškių daigų, noriu atgaivinti braškyną, – sako Asta.

Sodyboje yra 25 arai žemės, tad viskam užtenka. Tik planuoja vidinį kiemą atsitverti kažkokiais augalais nuo ūkinių pastatų.

– Bet dar tik plaukioja galvoje tokia mintis, – šypteli Asta.

Iš tiesų medžiai saugo ir prisiminimus. Štai trys liepos ir dvi obelys sodintos senelio Škultino, o kaštonui – dvidešimt metų, nes jį pasodino vyriausias sūnus Mantas, kuris tuomet buvo šešiametis.

Dabar abu vyresnieji vaikai gyvena Anglijoje ir mama dėl to netrykšta džiaugsmu:

– Dukra Ieva baigė dailės ir dizaino studijas Šiaulių universitete, tačiau dirba Anglijoje prie vištienos. Nereikalingi pas mus jauni žmonės, gal dar Vilniuje. Ir sūnus Mantas ten pat dirba, be to, mokosi santechnikos. Prieš tai Šiauliuose metus pasimokė inžinerijos ir išvyko į Angliją. Kartu su manimi likęs jaunėlis Dominykas, kuris šiemet Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje baigė dešimtą klasę.

Taigi sodyboje turi pagalbininką, nors Asta daugumą darbų linkusi atlikti pati:

– Dominykui tenka nebent sunkesnių darbų – tarkim, nuvežti žoles į kompostą. Veją pjaunam kas savaitę, kas penkias dienas. Beje, veją suformuoti sekėsi sunkiai – žemę perkasiau, purenau, taip krapščiausi ilgai. Pati ir obelis geniu, viskuo pati rūpinuosi. Tik tvenkinį padėjo iškasti, akmenis sukelti, takelį išgrįsti.

Į sodybą atskrenda gandras ir nusklendęs ant stulpo stebi, kas gi čia kieme vyksta.

– Bet jis gyvena ant vandentiekio bokšto, pas mus tik atskrenda, – sako Asta.

Dauguma jos darželiuose vešiančių gėlių – daugiametės. Paaiškina paprastai – taip mažiau problemų:

– Žiemą augalų nedengiu. Kurie išsilaiko, tie ir toliau auga. Žmonės per daug aplink juos šokinėja. Tręšti nenaudoju jokios chemijos. Vienintelė trąša – vonioje užmerktos ir porą savaičių raugintos dilgėlės. Jomis per sezoną augalus laistau tris keturis kartus. Liepos viduryje – paskutinis laistymas. Daržovėms auginti naudoju kompostą.

Chemiją Asta panaudoja nebent kenkėjams naikinti:

– Pasitaiko, kad augalas sunyksta dėl ligų ar iššąla. Tiesiog ramiai atsisveikinu. Gėlynai tankiai susodinti, tad ir ravėti dažnai nereikia. Nieko tokio, jeigu po lapu žolytė paaugs. Augalus perku, leidžiu ir patiems prisisėti.

Prie tvenkinio raminančiai čiurlena vanduo, grožimės dekoratyviniu šermukšniu, klevu, beržu, pušimis, kadagiu…

– Čia tokie garbanoti riešutmedžiai. Jie tikrai neserga, – šypsodamasi paaiškina Asta, kai seniūnas Sigitas Ilgutis kažkaip įtariai apžiūri šiuos susigarbanavusius krūmus.

Auga ne tik žalias, bet ir violetinis riešutmedis.

Asta Želvienė aštuntus metus dirba apželdintoja Joniškėlio apylinkių seniūnijoje. Rūpinasi parkų, kapinių, kurių seniūnijoje 27-erios, Dienos centrų, sporto aikš- telių, bendruomenių plotų tvarkymu bei priežiūra.

– Susidaro apie penkiolika hektarų. Darbo daug. Pavargstu ne tiek fiziškai, kiek psichologiškai bendraudama su viešuosius darbus atliekančiais darbininkais, – prisipažįsta Asta.

Augalai, aplinkos tvarkymas, priežiūra – ir namuose, ir darbe. Ar nepabosta visur ta pati veikla? Ar nesinori jos pakeisti bent per atostogas, kurios turbūt žiemą?

– Man toks darbas su augaliukais – kaip poilsis. Jis niekada nepabosta. Tiesa, pradžioje verkdavau, kai, tarkim, gamtosaugininkai priekaištaudavo dėl kokio šiukšlyno. Dabar nebeverkiu, o tik ramiai išsiaiškinam. Atostogos žiemą. Savaitę pasiimu vasarą, kad namuose pasidaryčiau nebespėjamus darbus, – išsitaria Asta.

Ir bitininkavimo nepasiilgsta?

– Bičių – ne, ne! Jau nenoriu grįžti prie bitininkystės. Dar du avilius laikydavau, bet porą metų nebeturiu, ir nė kiek nepasigendu, – Astai augalų pomėgis pamažu virto ir darbu.

Asta BITINAITĖ

Vido DULKĖS nuotrauka.

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

2 Comments

  1. Rimanta Rimanta 28 lapkričio, 2021

    Tikrai, kam naudoti sintetiką, kai grožį galima sukurti natūraliai. Mes ir bandome tvarkytis sodybą, nors dar labai daug darbo reikia įdėti, mat ne naują įsigijome. Manau ir fasadų plovimas tikrai praverstų, kad ne tik aplinka, bet viskas atrodytų išpuoselėta

  2. Pijus Pijus 3 spalio, 2021

    Aš irgi nemėgstu kičo ir visko, kas per daug ir neskoningai. Skonis draugų neturi, bet modernūs ir minimalistiniai dizainai visuomet trauks akį.

Komentuoti: Pijus Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.