„Aš gyvenu čia…“

Tam, kad susižavėtume Joniškėlio šv. Trejybės parapijos kunigu Ričardu Baniu, pakanka bent kartą išgirsti jo pamokslą. Dvasininkas turi nepaprastą sugebėjimą paprastai ir kartu labai įtikinamai kalbėti apie visiems rūpimus dalykus. Šis kunigas sugeba rasti kelią į bet kurią širdį ir niekada žmonių neskirsto į nuodėmingus ir šventuosius.

Svajonėse – aktoriaus karjera

Ričardo tėviškė – Anykščių rajone esantis Savičiūnų kaimas. Daujočiai, Krašteliai, Kunigiškiai – mūsų ausiai neįprastus vietovardžius jis taria su ypatinga pagarba ir švelnumu. Vaižganto ir kalvų kraštas, kurį mūsų herojus vadina Šambala, neatrastu rojumi, vieta, kurioje nurimsta mintys ir siela.

Čia pačių brangiausių pasaulyje žmonių Alberto ir Bronės Banių šeimoje ir gimė būsimasis Joniškėlio klebonas.

– Mamytę vadino „miesčionka“, nes ji buvo tikra svėdasietė, o tėtukas kilimo iš Savičiūnų. Abu dirbo kolūkyje. Tėtukas dirbo traktorininku. Mamytė buvo pardavėja, o kai įstojo į kolūkį, taip pat penkerius metus vairavo traktorių, kurį mes vadinome „pupsiku“. Ji su drauge buvo bene vienintelės moterys traktorininkės rajone. Tikros to meto „žvaigždės“, – prisimena Ričardas Banys.

Ankstyvoji berniuko vaikystė prabėgo Savičiūnų dvare. Čia buvo kolūkio kultūros namai. Kadangi mama tuo metu buvo jų direktorė, šeimai buvo skirti du kambariai.

Nors kaime buvo gal tik dešimt trobų, kultūros namuose veikė liaudies teatras. Net nereikia abejoti, jog pagrindinis jo veikėjas buvo mažasis Ričardas. Būdamas vos ketverių, jis jau mokėjo visų artistų tekstus ir kaip lygus kartu su suaugusiais vaidino epizodinius vaidmenis.

Būsimam kunigui įspūdį ir susižavėjimą kėlė indų kino filmai, kuriuos reguliariai rodydavo kolūkio kultūros namuose. O tuomet populiarias „vakaruškas“ prisimena su šypsena.

– Nuo penkerių metų eidavau į šokius. Prisirinkdavo jaunų melžėjų, kurios griebdavo mane, pasikišdavo po pažastimi ir sukdavo…

1974 metais Ričardas pradeda lankyti Svėdasų pirmąją mokyklos klasę. Čia pas mamos tėvus persikelia gyventi ir visa šeima.

Nuo pirmos klasės berniukas pasineria į dainavimą ir vaidybą. Garsėja kaip gabus aktorius. Nors dėl jo talento mokykla gauna ne vieną apdovanojimą, jaunasis Banys iš administracijos nesulaukia jokios padėkos. Priežastis viena – jis lanko bažnyčią. Apie tai nuolat primena auklėtoja, priekaištauja mokyklos vadovybė, 10–11 klasėje ima kabinėtis sovietinis saugumas.

Ričardą ne kartą grasino išmesti iš komjaunuolių, bet gelbėja tai, kad gabus moksleivis nuolat garsina mokyklą.

Baigęs vidurinę, svarsto galimybę stoti į Vilniaus konservatorijos aktorinio meistriškumo katedrą. Tačiau pritrūksta ryžto ir vaikinas pasirenka tuo metu paklausią virėjo specialybę.

Mokslų nespėja baigti – pašaukiamas į tarnybą sovietinėje armijoje.

– Iš pradžių prigąsdino, kad man bus „šakės“ ir tarnausiu povandeniniame laive. Sužinojusi mama su dviem bulvių maišais ir lašinių paltimi važiuoja į karinį komisariatą. Komisaras dovanas priėmė ir vietoj povandeninio laivo man „užfundijo“ tarnybą tankų pulke Kinijos pasienyje…

Lūžio momentas

Ričardas tarnavo Kazachstane. Ir nors buvo už kelių tūkstančių kilometrų nuo tėvynės, apie jo gyvenimą vadai žinojo viską. Kunigystę iš galvos išmušti bandė labai savotiškai – lietuvis buvo paskirtas… komjaunimo sekretoriumi. Kadangi kaip tik buvo prasidėjusi Gorbačiovo „perestroika“, kariuomenėje reikėjo viską kritikuoti. Ričardas tai darė taip uoliai, kad pasidarė „nepatogus“ vadams, kurie nesugalvojo nieko geresnio, kaip pasiūlyti tapti partijos nariu.

– Jei būčiau sutikęs, kunigystę būčiau matęs kaip savo ausis. Pasakiau, kad man partija yra tokia didinga ir nepakartojama, jog esu jos nevertas, – kvatoja mūsų pašnekovas.

Nors apie trisdešimties metų senumo įvykius kalba su šypsena, būtent armijoje įvyko lūžis, nulėmęs visą tolesnę šio žmogaus biografiją.

– Armijoje buvo baisios sąlygos. Teko ir badauti, ir šalti. Nors „diedovščinos“ neteko patirti, bet mačiau, kas tai yra. Kareivių psichika buvo labai paveikta, moralės buvo nedaug. Be to, tai buvo didelių Sovietų sąjungos sukrėtimų metas: Černobylio avarija, vokiečio Mathiaso Rusto nusileidimas Raudonojoje aikštėje Maskvoje. Tuo metu Almatoje kilo sukilimas, kurį išprovokavo vietinio vadovo nušalinimas. Mums buvo duotas įsakymas pasiruošti tankais važiuoti prieš sukilėlius… Laimei, to neprireikė. Tokiomis akimirkomis gelbėjo malda. Iš siūlų ir degtukų buvau pasidaręs rožančių (aplinkiniai nesuprato ir galvojo, kad čia kažkoks žaidimas), duonos gabalėlis man atstojo komuniją, o medalioną visu tarnybos metu slėpiau apatiniuose.

Krikščioniškų anarchistų slaptoji draugija

Į Lietuvą Ričardas grįžo pačiame Sąjūdžio įkarštyje. Grįžo į mokslus, tačiau kai aplinkui buvo kuriama istorija, labiau rūpėjo būti jos epicentre, o ne mokyklos suole.

Kartu su bendraminčiais vaikinas subūrė kompaniją, kurią dabar juokais vadina Krikščioniškų anarchistų slaptąja draugija.

– Buvome visur, kur tik reikėjo. Rinkome Sąjudžiui parašus, nešiojome vandenį badaujančiam Cizikui, o kai buvo laisva minutė, bėgdavome į Mikalojaus bažnyčią patarnauti Mišioms. Sukūrėme Sąjudžio rė- mimo grupę – „Aidijos“ klubą. Bendradarbiaudami su profesionaliais aktoriais, statėme įvairius spektaklius. Rengėme paramos vakarus. Tuo metu teko susipažinti su daugybe garsių to meto žmonių: Landsbergiais, Sigitu Geda, Veronika Povilioniene, Juozu Šalkausku, Aldona Vėdaraite, Vytautu Babravičiumi ir daugeliu kitų. Ne tik bendrauti, ir kartu vaidinti, – prisimena Ričardas.

Iš seminarijos pašalino už… karikatūrą

Nors mokslus baigė su „raudonu“ diplomu ir turėjo gerų perspektyvų įsidarbinti anuomet populiariuose „Dainavos“ ar „Neringos“ restoranuose, Ričardas pasirinko kitą kelią.

Dvasinis pašaukimas buvo stipresnis už tuo metu jau gerokai priblėsusį norą būti aktoriumi, tad 1989 metais, palaimintas Vilniaus vyskupo Juozo Tunaičio, įstojo į Kauno kunigų seminariją.

– Tai buvo įdomūs, bet skausmingi laikai. Mane pašalino. Nebijau to pripažinti, nors iki šiol net ir mano formatoriai gūžčioja pečiais dėl priežasties, kodėl tai buvo padaryta. Mane pašalino už rektoriaus sūnėno karikatūrą… Bet, mano nuomone, priežastis buvo ne ta. Tai buvo kažkieno noras galutinai mane pribaigti. Galbūt net be saugumo įsikišimo. Dėl to iki šiol į Kauno seminariją žiūriu be didelių simpatijų. Mūsų buvo 45 Sąjūdžio laikų klierikai. Tie, kurie anuomet labai siekė šventumo, šiandien kunigais nebedirba. O „neklaužados“ – geriausi kaimų ir miestų klebonai.

Vyskupas Juozas Preikšas Ričardui Baniui duoda sutikimą dėstyti tikybą Antano Baranausko mokykloje Anykš- čiuose. Ten jis jaučiasi kaip ant sparnų, o štai gimtieji Svėdasai pasmerkia.

– Miestelis mažas, apkalbų tiek, kad pas tėvus galiu grįžti tik naktimis.

Ričardas išlaiko išbandymą. Juolab kad tikinčių juo ir palaikančių – ne vienas.

Mėnuo, virtęs vienuolika metų

Po metų sulaukia pasiūlymo prisijungti prie vienuolių seleziečių, kurie Kaune planuoja atkurti prieškaryje buvusią vienuoliją.

Nieko nenujausdamas mėnesiui išvyksta į Italiją, kur planuoja plačiau susipažinti su vienuolių seleziečių veikla. Mėnuo virsta vienuolika metų.

Po pirmų metų duoda pirmus vienuoliškus įžadus. Tada praktika Šiaurės Italijoje Borgo San Martino miestelyje, kur dirba vaikų auklėtoju. Šį laikotarpį Ričardas vadina nuostabia patirtimi, kurios metu labai sustiprėja jo vienuoliškas pašaukimas.

Po praktikos – intensyvios metų studijos Švento Tomo institute Mesinoje. Toliau – dveji metai praktikos. Po jų – teologijos studijos Turine. Čia apsigina bakalauro laipsnį, o Turino katedroje bazilikoje įšventinamas į diakonus. Po savaitės gyvenimo Kaliksto katakombose priima amžinuosius vienuoliškus įžadus.

Dar po dvejų metų Ričardas Banys apsigina licenciatą. 2001 metais Vilniuje vyskupas Juozas Tunaitis įšventina į kunigus.

– Pasiilgstu Italijos, ten gyvenančių žmonių nuoširdumo, atvirumo. Ši šalis suformavo mano nelietuvišką mentalitetą.

Ričiardas šiltų žodžių negaili italų porai Esterino ir Anai. Tai žmonės, kurie mokėjo už jo mokslus ir kuriuos jis vadina savo antraisiais tėvais.

Asmenybė, kurioje telpa daugybė visatų

2002 metais Ričardas grįžta į Lietuvą. Dirba vikaru seleziečių vienuolyne. Arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus pakviestas penkis metus Kauno medicinos universitete dėsto dvasingumo pagrindus.

– Kažkuriuo momentu imu galvoti apie savo šeimą. Tėvai sensta. Mamytė – antros grupės invalidė, sunkiai vaikšto. Niekas be manęs jais nepasirūpins. Todėl prašau vyskupo, kad mane perkeltų į Panevėžio vyskupiją, – teigia kunigas.

Metus dirba gimtuosiuose Svėdasuose, o paskui paskiriamas į Joniškėlį.

Aprašyti kunigo Ričardo gyvenimą neužtektų nė trijų laikraščių. Tai – išsilavinęs ir gerą skonį turintis žmogus. Asmenybė, kuriai būdingas multikultūriškumas ir pagarba kitokiai nuomonei, kultūrai, gyvenimo būdui.

Jau daugiau nei dvidešimt metų jis yra vegetaras. Maistą gaminasi pats, kiek sugeba tvarko rūbus, namus. Sau yra pasakęs, kol turės rankas, kojas ir galvą – šeimininkės jam nereikės.

Nuo jaunystės Ričardas apdovanotas ir kūrybine gyslele. Nors dabar dažniausiai apsiriboja trumpų esė-pamąstymų rašymų „Facebok“ socialiniame tinkle, tačiau yra parašęs ne vieną eilėraštį ir net du nemenkus romanus, kurių vis nesiryžta publikuoti.

Šis žmogus žavisi Rytų kultūromis, moka pagrindinius indiškų šokių žingsnelius, o studijuodamas Italijoje su draugais yra net sušokęs „Tėve mūsų“ maldą indišku stiliumi. Kunigas svajoja, jei spės Joniškėlyje, jei nespės – ten, kur nublokš likimas, suburti liaudies teatrą ir suvaidinti jame nedidelį vaidmenį. Pastatyti komediją, kad visi galėtų pasijuokti, nebežiūrėtų televizoriaus, o patys būtų „televizija“.

Kai pavargsta po dienos darbų, poilsio ieško ramybėje, muzikoje ir maldoje.

– Aš nesimeldžiu taip, kaip turi melstis klasikinis kunigas, nesu maldos, aukos žmogus. Aš su Dievu bendrauju taip, kaip su vyresnio amžiaus žmogumi, kurio nebijau, bet kurį myliu ir gerbiu. Malda negali būti gili, jei tu nesi įsimylėjęs Kristaus. Kaip galima mylėti nematoma? Per ilgesį. Yra daugybė dalykų, kurių nematome, bet ilgimės. Ir rožinį tik su žmonėmis aš kalbu tradiciškai, o pats vietoj „Sveika Marija“ ar „Tėve mūsų“ aš naudoju Martyno Liuterio maldelę „Jėzau, aš tavo – gelbėk mane“. Ja pasakyta viskas. Tai visiškas pasitikėjimas Dievu, prašymas padėti. To mokau ir žmones.

Provincijoje kunigui Ričardui nėra ankšta.

– Dabar aš mieste numirčiau. Taip sakau ne todėl, kad iš prigimties esu kaimo žmogus. Man teko dirbti dideliuose miestuose ir aš labai gerai žinau, ką tai reiškia. Kartais pajuokauju, kad ten jautiesi kaip sakramentinės industrijos vadybininkas, kuriam per vieną sekmadienį reikia išlaikyti šešias Mišias… Joniškėlis yra mano pirma parapija, kurioje jaučiuosi turintis ramybę. Ar jaučiuosi laimingas? Aš nežinau, kas yra laimė. Esu laimingas, kai nei aš, nei aplinkiniai neišgyvena tam tikros kančios formos. Tačiau tai labai greitai gali pasibaigti. Užtenka atsistoti prie laidotuvių karsto ir pamatyti verkiančius žmones. Neprivalau būti bukas, sausas pareigų ir apeigų atlikėjas. Aš išgyvenu kartu su savo parapijiečiais. Matau save tuose žmonėse.