Press "Enter" to skip to content

Augina trečią pacientų kartą

Bendruomenės slaugytoja Emilija Montrimavičienė daugeliui nakiškiečių yra ne tik jų meilę ir pagarbą pelniusi medikė, bet ir visų bėdų bei džiaugsmų patikėtinė, guodėja, patarėja, rūpintoja, dažnam į namus atnešanti ne tik vaistų, bet ir maisto. Emilija gražiai sutaria su seniūnijos socialiniais darbuotojais, ne vienam jų globojamam žmogui padeda menkas pajamas išdėlioti taip, kad pinigėlių užtektų visą mėnesį. Savo daktaryte sodiečiai labai pasitiki ir jos klauso. Socialinės darbuotojos kasdien jų lankyti negali, o bendruomenės slaugytoja – visada šalia. Neseniai Emilija iš savo atlyginimo sumokėjo vieno paciento skolą už elektrą, nes grėsė, kad dėl įsiskolinimų energijos tiekimą į jo namus atjungs. „Kaipgi gyventų žmogus be elektros? Už prijungimą tektų sumokėti dar daugiau. Kai gaus pašalpą – atiduos“, – moteris žmonėmis irgi pasitiki ir sako, jog nusivilti tenka tik retkarčiais. Kitam pacientui yra pirkusi malkų, o maisto produktų – dažnam.

Ir pėsčiomis, ir dviračiu

Šiemet, kovo 4 dieną, sueis 43-eji metai, kai Emilija Montrimavičienė pirmąkart pravėrė Nakiškių medicinos punkto duris. Iki šiol – tai vienintelė jos darbovietė. – Tuomet buvo labai neramu ir nedrąsu. Nieko čia nepažinojau – nei žmonių, nei vietų. Būdavo, einu į vieną kaimą, nuklystu į kitą. Vėl klampoju atgal. O dabar kiekvienas takelis išvaikščiotas, kiekvienas sodietis – tarsi giminė, o jo bėdos ir rūpesčiai – tarsi savi.

Pati gimiau ir užaugau Pasvalyje, ten gyvenu ir šiandien, bet nakiškiečius pažįstu daug geriau negu savo kaimynus miesto daugiabutyje. Juk didžioji dalis mano gyvenimo prabėgo Nakiškiuose, tiesiog suaugau su šio kaimo bendruomene, – kitokio gyvenimo nė nebeįsivaizduoja mūsų pašnekovė.

Emilija (antra iš dešinės) ir jos bičiuliai iš Nakiškių krašto bendruomenės – Aldutė, Vytautas ir Stasytė.

Iš Pasvalio į Nakiškius ji kasdien atvažiuoja autobusu, o namo grįžta pačiais įvairiausiais būdais: savo paslaugas pasiūlo į rajono centrą su reikalais važiuojantys sodiečiai, jei tokių neatsiranda – stabdo pakeleivingas mašinas. Emilija prasitaria, jog šiek tiek gailisi savo laiku nesimokiusi vairuoti automobilio, nes dabar jau nebesiryžta. Pas pacientus į namus įprato vaikščioti pėsčiomis, į atokesnius kaimus nuvažiuoja dviračiu, kartais pavėžėja lankomų žmonių artimieji.

– Šiandien keliai daug geresni, negu buvo pirmaisiais mano darbo metais. Išlipdavau stotelėje iš autobuso, vietoj batukų apsimaudavau aulinius, atbrisdavau iki punkto durų ir vėl persiaudavau, – šypsosi bendruomenės slaugytoja. – Be aulinių niekaip neišsiversdavau ir lankydama pacientus. Neretai juos tenka autis ir dabar.

Paprašyta palyginti šiandienį savo darbą ir prieš keturiasdešimtį metų buvusias felčerės funkcijas, Emilija susimąsto:

– Anksčiau mes vadinomės felčerėmis-akušerėmis, o pareigų patikėdavo gerokai daugiau. Pačios skiepijome vaikus, stebėdavom nėščių moterų sveikatą. Dabar tėvelius tik paraginame, kad savo atžalas laiku nuvežtų paskiepyti, būsimas mamas – kad lankytųsi pas gydytoją. Bet žmonių sveikata ir jų bėdos rūpi nė kiek ne mažiau – tai mūsų darbo kasdienybė ir ji nesikeičia. Juk jei žmonės serga ir jiems skauda, tiesiog širdis padiktuoja, ką turi daryti.

Emilija Montrimavičienė augina jau trečią savo pacientų kartą. Būsimos mamos, kurios pas kaimo daktarytę lankydavosi prieš keturis dešimtmečius, savo atžalas jau užaugino, ne viena sulaukė ir anūkų.

– Vakarais atsigulusi dažnai bandau suskaičiuoti, kiek per visą mano darbo laiką Nakiškių krašte gimė vaikų, kiek sodiečių išėjo amžinybėn. Pasimetu tarp tų skaičių. Vis pagalvoju, jog prieš išeidama į pensiją į savo sąsiuvinį persirašysiu visų pacientų vardus ir pavardes, kad vartydama jį galėčiau prisiminti kartu praleistus metus, gražias bendravimo akimirkas, – bendruomenės slaugytoja neslepia gero jaudulio, kuris jaučiasi jai kalbant apie kiekvieną žmogų. Emilija niekaip negali pamiršti tų sunkių momentų, kai tekdavo uždegti žvakę prie mirštančio žmogaus, širdgėlos, kad niekuo nebegali jam padėti. Įsiminė ir džiaugsmas, tarkim, kai iš mirties nagų pavyko išplėšti atokiame vienkiemyje gyvenusią insulto ištiktą moterį, pas kurią naktį skubiai atmynė dviračiu. Po to dar kelis dešimtmečius kas antrą dieną ten lankėsi, tikrindama išgelbėtos pacientės kraujospūdį, abi tardavosi, kaip stiprinti sveikatą.

Emilijos Montrimavičienės aptarnaujamoje apylinkėje šiandien gyvena 410 žmonių, auga 87 vaikai. Pernai metai buvo turtingi – Emilijos pacientų būrį papildė keturi naujagimiai. Be Nakiškių, bendruomenės slaugytoja rūpinasi ir Katkūnų, Kapčiūnų, Vildūnų kaimų sodiečių sveikata. Kaimai, kaip ir visur kitur, bėgant metams tuštėja – pradėjusi dirbti felčerė turėjo per 600 pacientų.

 

Skaudi netektis nepalaužė

Jaunėlė Dovilė savo mamos namuose –labai dažna viešnia.

Emilija Montrimavičienė savo pacientų bėdas, jų širdies skausmą puikiai supranta ir todėl, kad pati yra patyrusi itin skaudžią netektį. Prieš 23-ejus metus tragiškai žuvo jos mylimas vyras, dviejų dukrelių tėtis Vytautas. Šeima savo rankomis buvo bebaigianti statyti namą Pasvalyje. Vytautą užgriuvo žemės kieme iškastame griovyje. Jauna moteris liko našlė, o aštuonerių ir trylikos metų dukros neteko tėvelio. Netekties širdgėla Emilijos neapleidžia ir šiandien, amžinybėn išėjusį mylimą žmogų ji dažnai sapnuoja naktimis.

– Gal kokius penkerius metus niekaip nesiryžau parduoti namo, kuris atrodė neįkainojamas. Juk jį statėme abu su Vytautu, jame planavome gražią šeimos ateitį. Apsisprendžiau tik tada, kai vyresnioji dukra pradėjo studijuoti. Išleisti į mokslus ją, o vėliau – ir jaunylę, reikėjo pinigų. Be to, apsigyventi vietoje, kur sudužo tiek daug gražių vilčių, tiesiog neturėjau dvasinių jėgų, – atsidūsta mūsų pašnekovė.

Tragedija tvirtos moters nepalaužė – ji viena užaugino dvi nuostabias dukras. 37-erių metų Miglė, baigusi prancūzų kalbos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, magistro darbą apgynė Londone, o dabar gyvena ir dirba Vokietijoje, turi ten vertėjų biurą. 32-iejų Dovilė Mykolo Romerio universitete įgijo teisininkės specialybę ir darbuojasi viename Kauno noratų biure. Ji mamai padovanojo pirmąją anūkę Danielę, kuriai greit bus dveji metukai. Abi dukros kone kasdien skambina mamai, dažnai atvažiuoja į svečius ir visada aplanko tėvelio kapą.

Emilija Montrimavičienė-Nainytė, Pasvalio krašte žinomo siuvėjo ir bitininko Nainio dukra. Jos brolis – taip pat garsus bitininkas Jonas Nainys, o jo sūnus, žinomas radijo ir televizijos laidų vedėjas Jonas arba kitaip – populiarusis didžėjus Jovani yra Emilijos krikštasūnis.

– Turiu dar ir seserį, kuri taip pat gyvena Pasvalyje. Visi labai gražiai sutariame, su broliene Laima esam geriausios draugės. Nors visi susitinkam beveik kiekvieną dieną, bet niekada nesam susipykę ar susibarę. Mūsų atžalos irgi labai gražiai draugauja, – tvirtais giminystės ryšiais didžiuojasi Emilija.

 

Vietinė „greitoji pagalba“

Tokių pat gerų žodžių ji negaili ir Nakiškių krašto žmonėms:

Su dukromis Migle ir Dovile per jaunylės Pirmąją Komuniją (1995 m.).

– Nakiškiuose praleidau gražiausius jaunystės metus, čia dirbdama sulaukiau ir dabartinių 63-ejų savo metų. Kurį laiką šiame kaime gyvenau, o kai ištekėjau, vyras gavo butą Pasvalyje. Įsikūrėm jame, bet pamėgto darbo ir žmonių, kuriuos nuoširdžiai pamilau, nenorėjau palikti. Tad taip iki šiol kasdien ir kursuoju: iš Pasvalio į Nakiškius ir vėl atgal. Labai skauda širdį, kai matau, kad žmogus nesaugo savo sveikatos. Vieni ją paprasčiausiai prageria, kiti nė kiek netausoja savęs, nuo ryto iki nakties sunkiai dirbdami. Įtikinėju, prašau, baru, kartais net apsiverkiu. Nuoširdžiai draugauju su Joniškėlio apylinkių seniūnijos socialinėmis darbuotojomis. Jei pastebim, kad kurioje nors šeimoje yra bėdų, skambiname viena kitai, tariamės, kaip pagelbėti. Turėdama tokių šaunių bendraminčių ir aš jaučiuosi daug stipresnė. Kai pradėjau dirbti, jokių socialinių darbuotojų dar nebuvo, tekdavo vienai eiti į apsileidusių, girtaujančių šeimų namus, pasirūpinti jose augančių vaikų saugumu. Kiek įmanoma stengdavausi, kad tokie tėvai keistų savo gyvenimo būdą, kad vaikai liktų šeimose. Laimei, per visą mano darbo praktiką neteko išvežti vaikų į globos namus, atskirti juos nuo tėvų. Kažkaip susitardavom, kad susitvarkytų. Šiandien Nakiškiuose turim stiprią krašto bendruomenę, sugebančią sutelkti žmones geriems darbams, veiklų daugiafunkcį dienos centrą, kur vaikai gali leisti savo laisvalaikį.

Per daugiau kaip keturiasdešimtį bendruomenės slaugytojos darbo metų medicinos punktas tris kartus kėlėsi iš vienų patalpų į kitas. Iš pradžių buvo įsikūręs dviejuose mažuose daugiabučio namo kambarėliuose, po to persikėlė į kiek erdvesnį butą. O dabar jau dešimtį metų gyvuoja įsikūręs buvusios mokyklos pastate, po tuo pačiu stogu su daugiafunkciu dienos centru, bendruomenės namais.

Emilija iš ryto pacientų laukia medicinos punkte, vėliau lanko juos namuose. Leidžia ir lašina vaistus, matuoja kraujospūdį, atneša vaistų ir visa kita, ko žmogus paprašo. Nuošaliame kaime ar vienkiemiuose gyvenantiems žmonėms bendruomenės slaugytoja visomis prasmėmis yra „vietinė greitoji pagalba“.

Būna, kad radusi šaltus namus, prineša malkų, užkuria krosnį, išverda valgyti, nes širdis neleidžia palikti sušąlusio ar alkano žmogaus. Dažnas sodietis Emilijos prašo pabūti ilgiau, nes daugiau neturi su kuo pasikalbėti, kam pasiguosti. Dabar, perkopusi šešiasdešimtmetį, kaimo daktarytė vis dažniau išgirsta „Būk gera, neskubėk palikti Nakiškių, ką mes be tavęs darysime“.

Dovanos žibuokles

Emilija irgi neįsivaizduoja savo gyvenimo be nakiškiečių. Ji sako, jog įprato nuolat būti tarp žmonių, mielai su visais bendrauja, tik labai nemėgsta apkalbų.

– Aš dažnam pasakau: „Jei tau žmogus nepatinka, tu su juo nedraugauk, bet ir nesipyk. Turbūt jis ne tau skirtas“, – gyvenimo išmintimi pasidalija moteris.

Nakiškių bendruomenės žmonės 43-ejus metus jiems atidavusiai slaugytojai yra suteikę kaimo šviesuolės vardą. O „Darbo“ paskelbtuose Pasvalio krašto „deimančiukų“ rinkimuose nakiškiečiai siūlo Emiliją Montrimavičienę nominuoti „Metų medikės“ titulu.

Emilija Montrimavičienė su savo mylimais sūnėnais – Modestu ir krikštasūniu Jonu-Jovani.

Pasmalsavus apie Emilijos pomėgius, ji prisipažįsta „serganti“ nepagydoma grybavimo ir uogavimo aistra. Savo daugiabučio kambariuose retai kada sėdi. Jei yra laisvo laiko, skuba į brolio Jono sodybą ir ten lepina kiemą puošiančius augalus, gėles. Artimuosius, šeimos svečius ir net nepažįstamus žmones mielai vaišina savo keptomis naminėmis bandelėmis, nepaprastai gardžiu obuolių pyragu. O Emilijos bute visos palangės apstatytos vazonėliais, kuriuose žiedus jau krauna kambarinės žibuoklės. Įšaknydinusi lapelius, moteris užaugino ir dabar puoselėja net tris dešimtis šių pavasarį pranašaujančių gėlių. Kai jos pražys, išdalins žmonėms, kuriuos myli. Šalia geraširdės Emilijos tokių žmonių visada buvo ir yra labai daug.

Vido DULKĖS nuotrauka ir fotokopijos

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.