Apie gyvenimą, pašaukimo paieškas, nežinomus Viešpaties kelius ir naujas patirtis kalbamės su naujuoju Pasvalio dekanu Henriku Kalpoku.
Teisybės ieškantis padauža
Dabartinis Pasvalio dekanas gimė prie Nemunėlio krantų, Gačionių kaime, Biržų rajone. Kadangi mama dirbo pamaininį darbą Biržuose ir į namus grįždavo tik savaitgaliais, berniuko auklėjimu daugiausia rūpinosi senelis Jonas ir močiutė Elena.
– Pirma mintis išgirdus žodį „vaikystė“ – senelių meilė. Ir visi to meto prisiminimai – nuo šieno krovimo iki vaikiškų išdaigų – viską matau per meilės prizmę. Būta visko – ir finansinio nepritekliaus, ir darbo kolūkyje moksleiviškų atostogų metu – visa tai ugdė ir grūdino, tačiau niekada netrūko svarbiausio – artimųjų, ypač močiutės meilės, – prisimena Henrikas Kalpokas.
Būsimasis kunigas mokėsi Biržų J. Janonio internatinėje mokykloje. Su ypatinga šiluma jis prisimena pirmąją klasės auklėtoją Adą Liutkienę.
– Tai buvo labai didelės širdies žmogus, sugebėjęs kiekviename vaike matyti ne vien tik darbo objektą, bet ir žmogų – su jo vaikiškais rūpestėliais ir džiaugsmais. Jei iš manęs kažkas išėjo gyvenime, tai nemažas ponios Ados indėlis.
Nuo mažų dienų ėmė formuotis charakterio bruožas, dėl kurio Henrikui Kalpokui ne kartą teko nukentėti ir pačiam.
– Kiek save prisimenu, visada buvau labai emocionalus ir negalėjau pakęsti neteisybės. Amžinai kur nors įsiveldavau, ypač jei tekdavo ginti skriaudžiamą. Ir, žinoma, dažnai nudegdavau. Kai tai vykdavo tarp vaikų, tai atrodydavo nieko čia tokio, bet kai matydavau, kaip mokytoja tyčiojasi iš neįgalaus ar negabaus vaiko, kaip muša jį už tai, kad jis ko nors nesugebėjo išmokti – buvo tikrai skaudu. Problemos prasidėjo tada, kai po pradinių klasių pasikeitė klasės auklėtoja. Atėjusi nauja pedagogė labai aiškiai davė suprasti, kad ji padarys iš mūsų žmones. Žinoma, savais, anaiptol nepedagogiškais metodais. Aš tapau vienu iš jos „mėgstamiausių“ taikinių, tad teko keisti mokyklą ir persikelti į Rokiškio rajono Pandėlio vidurinę mokyklą.
Nors ir čia išdaigininkui ne kartą teko pas direktorių svečiuotis „ant kilimėlio“, Pandėlyje praleistus metus vyras prisimena su meile.
Pašaukimo link
– Mano šeimoje niekas neaugino kunigėlio. Gal laikai buvo tokie. Iš vaikystės nepamenu, kad kada nors būtume ėję į bažnyčią. Vienintelį kartą, kurį atmenu, kad buvome bažnyčioje – prosenelės laidotuvės. Na, o tarybinės mokyklos ideologinė formacija padarė savo. Su džiaugsmu tapau spaliuku, vėliau pionieriumi ir komjaunuoliu. Mane tikrai traukė ne Leninas, jo anūkai, ar sovietiniai didvyriai. Svarbiausia, kad buvo idėja, įdomi veikla, kad darėme daug gerų darbų. Tiesiog nuo pat mažens buvau idėjinis, nemokėjau gyventi tik šiaip sau. O tuo metu kitų alternatyvų nežinojau. Kartais manęs paklausia, ar ne gėda prisiminti tuos laikus. Visada drąsiai atsakau, kad ne. Tai buvo mano gyvenimo dalis, tai buvo mano patirtys, tai buvo tai, kuo aš tada šventai tikėjau.
Kunigas Henrikas tikina, kad su bažnyčia rimčiau susidūrė būdamas paauglys, kai žuvo dėdė. Teta, eidama pas kunigą tartis dėl laidotuvių, vedėsi ir sūnėną. Jam kunigas pasirodė būtent toks, apie kokius buvo kalbama mokykloje – juodas ir baisus. O šis, lyg atspėdamas jo mintis, paklausęs: „Tai ar nebijai kunigų?” Ir pasiūlęs ateiti patarnauti Mišioms. Nė už ką – pagalvojo sau tada. Kai po mėnesio buvo aukojamos Mišios už mirusį dėdę, bažnyčioje sustabdęs klebonas Stanislovas Krumpliauskas vėl užkalbino: „Tai ko neateini patarnauti?”
– Tuo laiku visi mano bendraamžiai jau buvo priėmę Pirmąją Komuniją, tik aš vienas „nesutvarkytas“. Aš, žinoma, buvau kategoriškai prieš, tačiau seneliai rado būdą, kaip mane palaužti. Tuo metu aš labai svajojau apie mopedą, tad buvo pasakyta, jei eisiu pirmos komunijos ir išpažinties – gausiu trokštamą transporto priemonę. Katekizmą išmokau per dvi savaites…
Tuo „bažnytiniai reikalai“ baigėsi, tačiau neilgam. Eilinį kartą kunigo S. Krumpliausko pakviestas, vaikinas nusprendė užsukti bažnyčion.
– Pasidarė smalsu, juolab kad mėgdavau naujus iššūkius, be to, kilo noras iš arčiau pažinti tai, ką mokykla pristatė kaip baisiausią dalyką. Taigi įsidrąsinęs nuėjau ir palengva pradėjau lankytis nuolat.
Sekmadienį – bažnyčioje, pirmadienį – komjaunimo komiteto posėdyje. Jaunuolis tame nematė nieko blogo. Save įtikinėjo, jog tiesiog domisi, tyrinėja sau iki šiol neatrastą sritį. Beje, mokykloje niekas nežinojo apie „užklasinę“ Henriko veiklą. Būtų rimtai kliuvę.
– Iš šiandienos pozicijų žiūrint, suprantu, jog Dievas įvairiausiais keliais ir būdais beldžiasi į žmogaus širdį. Kuo daugiau lankiausi bažnyčioje, tuo labiau bliuško buvę įsitikinimai. „Atrakcija“ virto rimtu dalyku: pradėjau gilintis, įsiklausyti, net šv. Raštą skaityti. Pradėjau suvokti, kad „Dievo reikalai“ vis labiau plečiasi mano širdyje. Tačiau, bet kokiu atveju, apie kunigystę nebuvo net mažiausios minties.
Henrikas Kalpokas mokėsi gerai. Vidurinės mokyklos atestate – aukščiausi balai iš visų dalykų, tik vienas ketvertas iš matematikos. Ateities planai ir tikslai aiškūs – Vilniaus universitetas, lietuvių kalbos ir literatūros studijos. Vaikinas lankė literatų klubą, vaidino dramos būrelyje, nepraleido nė vieno skaitovų konkurso. Literatūra buvo prie širdies ir labai gerai išlaikyti abitūros egzaminai teikė viltį, kad įstoti į universitetą nebus problemų.
– Tai buvo mano planai, o Viešpats, pasirodo, planavo visai ką kitą, – sako kunigas…
„Tą vakarą suvokiau, jog Dievas iš tiesų egzistuoja“
Vieną vėlų birželio pradžios vakarą, po maudynių su draugais Nemunėlyje, Henrikas grįžo namo.
– Einant pro bažnyčią, kilo nenumaldomas noras užeiti. Kuo labiau tolau nuo bažnyčios, tuo šis noras didėjo. Išsiskyręs su draugais nuėjau tiesiai pas bažnyčios prižiūrėtoją paprašyti raktų. Ši įtartinai sureagavusi į keistą prašymą, tik po skambučio klebonui sutiko. Neprisimenu, ar meldžiausi, nepamenu, kokios mintys galvoje tada sukosi… Sėdėjau praradęs laiko nuovoką… Iš bažnyčios išėjau po kelių valandų, jau sutemus, tvirtai žinodamas, kad mano kelias – kunigystė. Tai buvo, ko gero, pirmas kartas, kai Dievą suvokiau kaip asmenį, suvokiau, jog jis iš tiesų egzistuoja. Tada sau pasakiau: „Na, jei tu, Dieve, šito iš manęs nori, priimu šį iššūkį. Žiūrėsim, kas išeis“.
Nepraėjus savaitei apie savo apsisprendimą Henrikas praneš namiškiams. Labiausiai apsidžiaugs tik močiutė. Kai apie tai pasakys Kvetkų parapijos klebonui, šis visiškai nenustebs. Tepasakys: „Aš gi tau sakiau, kad taip ir bus.”
Kauno Kunigų seminariją Henrikas Kalpokas baigs 1996 m. Tais pačiais metais gaus ir diakonato, ir kunigystės šventimus. Tada tęs studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete ir po trejų metų įgis teologijos magistro – licenciato laipsnį.
Pirmoji meilė – Joniškėlis
Pirmoji kunigiškos tarnystės vieta – Joniškėlis. Rimtai susirgus klebonui Benediktui Urbonui, vyskupas nutarė į pagalbą jam pasiųsti jauną kunigą. Deja, karjeros pradžia nebuvo „rožėmis klota“.
– Buvau gi ką tik „iškeptas“ kunigėlis. Pilnas jaunatviško idealizmo ir noro pakeisti visą pasaulį. Žinoma, įsivaizdavau esąs labai protingas, visažinis, galintis visus pamokyti. Jauna mergiotė pučia man miglą apie neva savo dvasines problemas, aš vaikštau su ja gatve, aiškinu, guodžiu… Ir taip kone kasdien. Po kurio laiko matau, kad mane pamačiusios miestelio moterėlės jau ko tai šnabždasi, galvelėmis kraipo. Netrukus jau sėdžiu pas kleboną, kuris bara mane, ką aš sau manąs, kojų dar nesušilęs, o jau žmones piktinu. O dar vėliau sužinau, kad toji mergina susiderėjo su draugėmis, per kiek laiko mane „suvystys“… – dabar su šypsena dvidešimties metų senumo įvykius prisimena dekanas.
Santykiai su parapijos klebonu buvo įtempti ir prabėgus pusmečiui Henrikas Kalpokas paprašo vyskupo iškelti kitur.
Tačiau Joniškėlio parapijos žmonės jaunąjį kunigą pamilsta nuo pat pirmos dienos. Jo pilna visur – ir bažnyčioje, ir mokykloje, ir kaimuose. Visuomet su šypsena, geros nuotaikos, pasitempęs, mokantis ir žinantis, kaip pakalbinti bei prakalbinti kiekvieną sutiktąjį.
– Nepaisant nesutarimų, tai buvo fantastiškas laikotarpis, metas, kuomet patyriau daugybę gėrio. Išvažiavau su didžiule euforija. Joniškėlis tapo mano pirmąja meile. Ir, kai dabar sužinojau, jog esu paskirtas į Pasvalį, pirma mintis buvo – juk ten šalia Joniškėlis…
Dvasininko kelias
Iš Joniškėlio H. Kalpokas buvo perkeltas į Utenos kraštą. Po kelių mėnesių tarnystės vikaru senojoje Utenos bažnyčioje paskirtas klebonu į Vyžuonas (Utenos r.). Čia, per šešerius klebonavimo Vyžuonose metus, buvo suremontuota bažnyčia, atgaivinti vargonai.
– Klebonu tapau būdamas 25 metų. Pasijutau labai reikšmingas. Norėjosi vyskupo pasitikėjimą su kaupu pateisinti ir būti labai rimtu klebonu. Gal dėl įgimto idėjiškumo, gal dėl labai gero galvojimo apie save – į žmones žiūrėjau labai kategoriškai. Mačiau tik juoda arba balta, gera arba bloga. Atrodė, kad teisti yra labai paprasta. Bet ir čia Dievas pakeitė mane. Žmonių gyvenimo dramos, dvasinės problemos, pagaliau, asmeninės klaidos keitė mano mąstymą. Palengva išmokau matyti žmogų, kurį Dievas begaliniai myli, ir jo suklydimus, dėl kurių labai išgyvena. Supratau, ką reiškia šv. Rašto posakis: „Raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“. Pagaliau dirbdamas Vyžuonose savo kailiu patyriau, kad tikras ne tas žmogus, kuris meiliai į akis suokia, bet tas, kuris sugeba tiesiai pasakyti ir apie tavo klaidas, kad ir kaip dėl to būtų pikta.
Kita „stotelė“ – Utenos miestas. Čia buvo įsteigta nauja Dievo Apvaizdos parapija. Reikėjo naujos bažnyčios. Jos įkūrimu pradžioje rūpinosi kunigas Sigitas Sudentas. Buvo pradėta statyti bažnyčia. Dėl lėšų stygiaus statyba buvo sustabdyta. Išspręsti šią problemą vyskupas Jonas Kauneckas pasiuntė Henriką Kalpoką.
– Radau nestandartinį sprendimo būdą. „Susikooperavus“ su vienu iš didžiųjų prekybos centrų, tame žemės sklype buvo pastatyta ir bažnyčia, ir prekybos centras. Kliūčių buvo begalės. Daugeliui buvo sunku priimti tokią kaimynystę. Teko net teismuose ginčytis dėl žemės sklypo. Tačiau bažnyčia stovi ir ta kaimynystė netrukdo. Džiaugiuosi, kad žmonės tikrai supranta, kas tai yra sakrali erdvė…
Pasvalyje jaučiasi „savo vietoje“
Dekanas prisipažįsta, jog paskyrimas iš vieno vyskupijos krašto į kitą jam buvo netikėtas. Vyskupas, skirdamas dvasininką į Pasvalį, žadėjo, jog jo laukia iššūkiai. Bet ir pridūrė, jog praeis pora mėnesių ir kunigas dėkos už šį paskyrimą.
– Aš jau galiu jam dėkoti. Buvo neramu, kaip po 20 Utenoje praleistų metų aš pritapsiu, ar priims mane naujoje vietoje? Bet netikėtai buvo labai lengva. Pasvalyje aš jaučiuosi savo vietoje. Už ką dėkingas vyskupui? Už tai, kad paskyrė į vietą, kurios bendruomenė neserga „miesto liga“ (nemėgstu žodžio provincialumas). Už vietos žmonių paprastumą, atviraširdiškumą. Už tai, kad galiu prieiti gatvėje, pakalbinti ir niekas nenusuks galvos į šoną. Parapijos veikloje stengiuosi labiausiai investuoti į gyvąją bendruomenę. Viską darau ne dėl to, kad žmonės žavėtųsi kunigu, bet kad Dievas vis labiau ir labiau taptų artimas. Noriu, kad žmonės bendruomenėje būtų vieningi, draugiški. To siekiau Utenoje, tą patį darysiu ir Pasvalyje.
„Nenoriu būti tik paslaugų tiekėju…“
Šiuolaikinio pasaulio žmogus dažnai ieško alternatyvos Dievui, arba tiesiog suranda daugybę priežasčių, pateisinančių dvasinį vakuumą. Tuštėjančios senojo žemyno bažnyčios tarsi signalizuoja, kad Dievui vis sunkiau rasti kelią į žmonių širdis. Tačiau Pasvalio dekanas įsitikinęs, kad nėra tokių sienų, pro kurias negalėtų prasiveržti Aukščiausiojo meilė.
– Kaip Dievulis į mano gyvenimą atėjo netiesiogiai, taip jis gali surasti kelią ir į visų žmonių širdis. Tam reikia labai nedaug. Kartais pakanka, kad žmogus kunigo asmenyje pamatytų žmogų… Labai nenoriu būti funkcionierius. Nemalonu, kai tavyje mato tik paslaugų tiekėją… Todėl, kai vertinu save, pirmiausia matau žmogų, o tik po to – kunigą. Tik per žmogiškumą, tik per santykį su aplinkiniais tu gali kažką pakeisti. Gali būti šventas ir niekas nieko tau neprikiš. Bet jei nuo tavęs dvelks šaltis, kas iš to šventumo?
Niekada nesibaigiantis gyvenimas
Su Pasvalio dekanu kalbėjomės Visų Šventųjų ir Vėlinių išvakarėse. Rimties ir susikaupimo metas paskutiniu laiku vis labiau panašėją į komercinį „balaganą“, kuriame didieji prekybos centrai varžosi dėl to, kas parduos daugiau milijonų žvakučių…
– Man liūdna dėl tokių Vėlinių vaizdų, liūdna dėl to, kas vyksta kapinėse. Aš vis galvoju, kodėl žmonės taip daro? Kam tos begalės gėlių jūros ir ant kapų ridenami akmenys. Gal iš tiesų mūsų tikėjimas nyksta? Juk kuo mažiau yra tikėjimo amžinuoju gyvenimu, tuo daugiau kabinamės į kapą. Bet jei esi krikščionis, turi suprasti, jog gyvenimas nesibaigia kapu. Kartais pastebiu, kad kuo mažiau meilės buvo gyvam žmogui, tuo labiau ją bandoma kompensuoti po mirties, paminklais, gėlėmis, žvakėmis… Šiomis dienomis linkėčiau neišprotėti kapinių lankymo maratone. Išėjusiems anapilin ne gėlių kilimais nuklotų kapų, ne už paskutinius eurus nupirktų žiedų, ar dešimčių žvakučių reikia. Mirusiajam labiausiai reikalinga, kad jį prisimintume, kad maldos ryšiu susijungtume, kad širdimi pabūtume. Kartais pagalvoju, o gal tikrai lengviau yra prikrauti gėlių ar rusenančių stiklainių ir džiaugtis, kad pareiga atlikta ir bus nesarmata prieš kitus. O kur susitikimas? Kažkada J. Mekas džiūgavo, jog gerai, kad yra mirtis. Ji vis gelia į patį mūsų egzistencijos branduolį, priversdama krūptelėti nuo minties apie mūsų trapumą. Ne, ne tam, kad mus išgąsdintų ar nuliūdintų, bet kad primintų, jog turime Gyvenimą, kuris niekada nesibaigs.
Be First to Comment