1962 07 31– 2018 08 22
Keistas jausmas kalbėti apie Tave, be Tavęs… Tūkstančiai prisiminimų braunasi sielon, tarsi kažkas būtų pastatęs daugybę kino projektorių, rodančių vis kitokį filmą su Tavimi… apie Tave…
Štai matau Tave einantį gatve, skubantį į mokyklą, vaikštantį seniūnijos koridoriais, besižvalgantį po Šaulių stovyklą… Girdžiu, kaip juokiesi, jaučiu Tavo švelnaus baritono virpesius, pamenu, koks jausmas, kai Tavo didelė ranka spaudžia manąjį delną…
Stveriuosi prisiminimų, tarsi paskutinio šiaudo… Aš noriu pasakoti pasauliui apie tas akimirkas, apie spalvas, kvapus, garsus, apie vaikus ir žmones, apie darbus ir pasiaukojimą, apie širdį kurioje tilpo visas pasaulis, ir sielą, kurios užteko visam pasauliui…
Aš galėčiau tai kartoti šimtą, milijoną kartų, vien tam, kad dar nors dieną, nors valandą, nors akimirką dar galėčiau pabūt šalia…
Suvokimas, kiek daug liko nepasakyta, nepaklausta, nepadaryta tylaus priekaišto smiltimis byra tarp pirštų ir atsimušęs į kapo duobės kraštą, sugrįžta švininiu gumulu gerklės apačioje…
Pameni, Tu vis pasakodavai apie raudonų plytų Kurpalaukio kaimo pradžios mokyklą, kurioje prabėgo visa Tavo vaikystė. Apie tai, kaip mama rytais, paruošusi pusryčius, eidavo į greta esančią klasę vesti pamokų. Tu girdėdamas vien balsus galėjai neklysdamas pasakyti, kas atsakinėja prie lentos, kas neparuošė namų darbų ar pavėlavo į pamoką. Tavo mamos rankos kvepėjo kreida, rašalu ir aplink mokyklą laukuose augusiomis rugiagėlėmis…
Tie, kas Tave gerai pažinojo, greičiausiai nė kiek nenustebo, kad iš karto po Saločių vidurinės mokyklos ėmei dirbti Žilpamūšio devynmetės pradinių klasių mokytoju. Vėliau bus Norgėlai, Joniškėlis – trys dešimtmečiai atiduoti vaikams.
Būtent – atiduoti. Paprastai, natūraliai, be falšo ir apsimetinėjimo. Tu tiesiog gyvenai vaikais ir vaikams. Tokia buvo Tavo mama, toks buvai ir Tu – kitaip nemokėjai.
Stebino kita – dviejų metrų pradinių klasių mokytojas ir pulkas palei žemę riedančių jo mokinių… Juokinga, bet, kita vertus, labai praktiška – toks mokytojas niekuomet nepasimes minioje, o už jo plačių pečių mažieji galėjo jaustis kaip už tvirtovės sienų.
Jie taip ir jausdavosi. Tai buvo Tavo kompanija, Tavo neišskiriama chebra, kurios gyvenimus, tėvus, mažus ir didelius rūpesčius žinojai kaip savuosius. Tie, kurie ir prabėgus daugeliui metų niekada nenusisukdavo gatvėje ir visuomet drąsiai ištiesdavo ranką.
Ir greičiausiai todėl Tu šimtams mokinių amžinai likai tuo, kuris ne tik išmokė rašyti pirmąją raidę, bet suteikė tūkstantį kartų vertingesnes žmogiškumo pamokas.
Buvai nuolat apsuptas jaunų žmonių. Mokėjai juos prikalbinti, papirkti nesumeluotu nuoširdumu ir tikėjimu, kad net didžiausiame chuligane gyvena doro, pareigingo ir patikimo žmogaus siela. Niekad neskirstei žmonių į gerus ar blogus ir tai buvo viena didžiausių Tavo stiprybių.
Pameni tą kartą, kai kartu dalyvavome jaunųjų turistų stovykloje. Vakare, kai jau visi ėjo miegoti, Tave, didžiulei mano nuostabai, „ištrėmė“ į mažą ir nepatogų sandėliuką kitame mokyklos, kurioje nakvojome, gale. Nustebęs vieno iš vadovų paklausiau, už ką Tau tokia bausmė? Vyras šyptelėjo ir pasakė, jog netrukus pats viską suprasiu. Tas netrukus prasidėjo maždaug už penkiolikos minučių, kai mokyklos skliautai ėmė drebėti nuo reaktyvinio variklio kaukimą primenančio garso. Tai buvo Tavo knarkimas (turėjai tokią nuodėmę). Mačiau, kad tai daugeliui trukdo miegoti. Paklausus, ar nevertėtų ką nors daryti, juk ilsėtis norisi visiems, vienas moksleivis pagarbiai tarstelėjo „viskas gerai – čia juk miega Tas Sigitas“. Anuomet nesusimąsčiau, kiek daug telpa tame „tas“.
Buvai tas, kuris niekad nesakydavo ne. Ar savaitgalis, ar atostogos – veždavai vaikus į stovyklas, sąskrydžius, varžybas. Neduoda autobusiuko – ne bėda, yra nuosavas automobilis. Rūpinaisi uniformomis, kelialapiais, nuolaidomis. Ir visuomet ieškojai tų „prastesnių“, „nurašytų“, „niekam tinkamų“. Norėjai jiems parodyti, kad gyvenimas gali būti kitoks, kad yra ne tik pilka ir balta spalvos. Ar už tai visuomet padėkodavo? Ar gaudavai adekvatų atliktiems darbams atlygį? Tebūnie tai tų žmonių, nuo kurių visa tai priklausė sąžinės reikalas…
Buvai Lietuvos šaulių sąjungos Panevėžio 5-osios šaulių rinktinės Pasvalio 7-osios kuopos vadas… Jie Tau taip ir nesugebėjo surasti tinkamo dydžio uniformos… Buvai per daug didelio kūno, per daug milžiniškos širdies, per daug bekraštės sielos…Kita vertus, nėra pasaulyje tokios uniformos, tokių antpečių ar medalių, kurie būtų reikšmingesni už žinojimą, kad ne vienas tavo auklėtinis tapo kariškiu, ar tiesiog savo kraštą beatodairiškai mylinčiu patriotu. Vieni jų dar tik pradeda savo gyvenimo kelią, kiti jau gali pasigirti ir aukščiausiais valstybės apdovanojimais. Tačiau kiekvienas iš jų visuomet pasididžiuodamas taria – savo kelią pradėjau nuo Ilgučio Šaulių…
Žinai, gal ne visi tai pastebėdavo, bet šalia niekuomet nesibaigiančios visuomeninės veiklos, šalia mokytojo, turizmo vadovo, Šaulių vado, seniūno darbų ir pareigų buvo dar kai kas. Šeima. Tavo mažoji žmona Rita, su kuria laimėje, varge, sveikatoje ir ligoje – vienas šalia kito… Vienas kitam…
Mačiau kaip auga Tavo dukros Ieva ir Indrė. Jau tikriausiai net nesuskaičiuosiu, kiek kartų girdėjau jas džiaugsmingai ir su pasididžiavimu tariančias – „čė mūsų tete“… Rūpinaisi jomis, nerimavai ir visuomet mylėjai…
Laukei rugsėjį gimsiančio pirmojo anūko… Nespėjai…
Bet žinai, nenusimink – aš pažįstu šimtus žmonių, kurie išgirdę Tavo anūko senelio vardą ir pavardę, galės jam papasakoti begales istorijų apie didelį milžiniškos širdies ir bekraštės sielos žmogų…
Pasiilgsime Tavęs…
Tavo kolegų, draugų, pažįstamų, Tave mylėjusių ir gerbusių, be Tavęs savo gyvenimo neįsivaizdavusių vardu Viktoras STANISLOVAITIS
Velionis pašarvotas Joniškėlio parapijos namuose (Vytauto g. 2)
Laidotuvės šeštadienį, rugpjūčio 25 d.
Šv. Mišios 12 val. po to velionis bus palydėtas į Žilvitynės kapus.
Be First to Comment