Ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas – vienas kruviniausių bei žiauriausių mūsų tautos istorijos puslapių. Nors kovos baigėsi daugiau nei prieš šešiasdešimt metų, jų aidas ir vėl pasiekia mus.
Bene kruviniausias ir liudininkų sąmonei visam gyvenimui įsirėžęs jų momentas – laisvės kovotojų kūnų niekinimas Lietuvos miestų bei miestelių aikštėse. Tokių vietų apstu ir mūsų rajone. Ne išimtis ir Joniškėlio centras. Vieta, kurioje dabar puikuojasi paminklas Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, kažkada žmonėms kėlė panišką baimę bei siaubą.
Pasak liudininkų, žuvusiųjų partizanų kūnus stribai arba sovietų kariai atveždavo ir numesdavo Joniškėlio aikštėje. Kartais juos sukabindavo ant centre buvusios medinės tvorelės, o kartais sustatydavo arba suguldydavo įvairiausiomis paniekinančiomis pozomis… Vienmarškiniai arba nuogi, nupjaustytomis galūnėmis, išbadytomis akimis, neatpažįstamai sumuštais veidais… Nei ginklų, nei atpažinimo ženklų, kad kuo mažiau būtų panašūs į laisvės kovotojus… Kad būtų galima atsainiai ranka mostelėjus pasakyti – „banditas“…
Ir visa tai miestelėnų, vaikų akivaizdoje… Oficialiai tai buvo vadinama „atpažinimo procedūra“, kuria buvo siekiama nustatyti ne tik žuvusių partizanų, bet ir jų artimųjų tapatybes. Tačiau svarbiausias tokių „demonstracijų“ tikslas – įbauginti vietos gyventojus. Parodyti nevaržomą naujosios valdžios jėgą ir nebaudžiamumą.
Pasibaigus kartais net kelias savaites trukusiam „atpažinimo procesui“, kūnai būdavo paslapčia užkasami atokiose vietose, sumetami į pelkes, žvyro karjerus, nenaudojamus šulinius, lauko tualetus ir pan. Taip iš artimųjų būdavo atimama galimybė palaidoti žuvusįjį „žmoniškai“, taip pat buvo užkertamas kelias partizanų žuvimo ir palaidojimo vietoms tapti šventomis erdvėmis.
Po to sovietai penkiasdešimt metų darys viską, kad tik būtų paslėpti visi šio makabriško žvėriškumo pėdsakai. Į galvas bus „kalamos“ nesąmonės apie „klasių kovą“, apie „pilietinį karą“, apie „humaniškus“ liaudies gynėjus ir vos ne kūdikių kraują geriančius „nedamuštus fašistus“…
Tik okupantai truputį apsiskaičiavo. Tai, kas turėjo amžiams atgrasyti nuo laisvės, tapo jos simboliu ir įkvėpimo šaltiniu, pakėlusiu tautą Dainuojančiai revoliucijai.
Tiesa, kraujas Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse net ir prabėgus pusei amžiaus dar nebuvo išdžiuvęs. Ir kai prieš daugiau nei ketvirtį amžiaus šviesaus atminimo Joniškėlio klebonas Benediktas Urbonas miestelio centre statė paminklą Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, dalis senųjų miestelėnų tyliai kalbėjo, kad tai ne pati geriausia vieta garsiosios kraštietės įamžinimui.
Istorinė atmintis buvo atgaivinta liepos šeštą dieną, kai Joniškėlio miesto centre buvo atidengta atminimo plokštė, skirta įamžinti čia išniekintų žmonių atminimą.
– Pastatyti šią plokštę paskatino kunigas, Sąjūdžio Pasvalio krašte vienas iš pradininkų Benediktas Urbonas. Statydamas paminklą Gabrielei Petkevičaitei-Bitei, jis žinojo šios aikštės istoriją, deja, nebespėjo jos deramai įamžinti, – atidengimo ceremonijoje kalbėjo Joniškėlio krašto bendruomenių asociacijos prezidentas Steponas Rimkus.
Atminimo plokštė, ant kurios iškalti žodžiai „Šioje aikštėje komunistiniai budeliai niekindavo partizanų kūnus“ pastatyta Joniškėlio krašto bendruomenių asociacijos iniciatyva bei lėšomis. Darbus taip pat parėmė vietos verslininkai bei pavieniai asmenys.
Be First to Comment