Vieną lietingą vakarą Vilniuje susitikau su dviem joniškėlietėmis – Popiežiaus Pranciškaus vizito Lietuvoje savanorėmis. Pasikalbėti susitarėm „Elska Coffee“ kavinėje, kur kava ne tik kvepia, bet ir skanaujasi lyg tokią rojuj angelai gertų. Vis čia užsukdama matau pažįstamas baristas – studentes iš Pasvalio. Mūsiškiai, regis, uodžia, kas gardu ir gera. Kas gera, jaučia ir šiandienos pašnekovės Akvilė Kergytė bei Zita Pakštaitytė. Kalbėjomės galbūt ne visai apie dalykus, kurie po vizito sklandė viešojoje erdvėje, – apie savanorystę, patirtį, jausmus, apie tikėjimą, gyvenimą jame – apie ką dabar kalbėti dažnai net nejauku, baugu.
Apie Akvilę ir Zitą
Merginos pasvaliečiams bei „Darbo“ skaitytojams jau turbūt pažįstamos, abi jos mokėsi Joniškėlio Petkevičaitės-Bitės tuometėje vidurinėje mokykloje. Paklausta apie gimtinę, Zita gražiai atsiduso:
– Aš apie Joniškėlį kalbėčiau, kalbėčiau, tarmiškai… Tuo metu jaučiausi esanti geroje draugijoje, buvo aktyvi Bažnyčios jaunimo grupelė. Ir mano klasė labai šauni, gerai jautiesi būdamas tarp bendraminčių. Ir dabar bendraujam, nemažai jų keliauja, daug visko veikia. Tai – priežastys, dėl kurių galėjau studijuoti tai, ką studijuoju.
Minėtoje jaunimo grupelėje buvo ir Akvilė. Merginos tada buvo jauniausios. Tarp žmonių, jau daugiau išgyvenusių, galbūt supratusių, įdomu suktis – jų patirtys bei mintys ir tave skatina eiti tolyn.
Akvilė penkiolikos išvyko Vilniun, į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, kur baigė vargonų specialybę.
– Baigusi mokyklą, ne kaip visi normalūs žmonės – niekur nestojau. Nusprendžiau, kad noriu ką nors įdomaus nuveikti gyvenime, ir dvejiems metams išvažiavau į Prancūziją – į tarptautinę evangelizacinę mokyklą „Jeunesse Lumière“. Grįžusi metus dirbau Pasvalyje vargonininke.
Dabar Akvilė pirmus metus studijuoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje muzikos atlikimą vargonais.
Zita kremta šiuolaikinės politikos magistrantūros studijas Vilniaus universitete. Porą kartų ji pasinaudojo „Erasmus“ mainų programa – studijavo Helsinkio, vėliau – Bolonijos universitete.
– Kartais jauti, kad per ilgai esi vienoje vietoje ir pasidaro nebeįdomu. Imi galvoti: „Ar tai yra viskas?“ Ir tada nori kažką daryti kitaip, kažkur kitur. Čia gal tokia eskapizmo forma?
Apie savanorystę
Savanorystės kelią merginos rado per Lietuvos jaunimo dienas. Zita prisimena ir Pasvalio dekanato jaunimo dienas, veikla jose buvo įžanga į vėlesnį savanoriavimą. Jei kas vyksta tavo aplinkoje, juk natūraliai ten dalyvauji. Akvilė kalbėjo, kad vos pamačiusi, jog renkami savanoriai Popiežiaus vizitui Lietuvoje, iškart užpildė anketą. Greitis, matyt, buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl merginos be vargo pateko į Popiežiaus savanorių gretas (iš 1500 užsiregistravusių atrinkta 1000 savanorių).
Merginos pasakojo, kad ši patirtis buvo visai kitokia nei Lietuvos jaunimo dienose. Savanoriavo ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Gali būti savanoris, kuriam ir septyniasdešimt metų! Kaip tai yra gražu. Žaviuosi senukais, randančiais jėgų keliauti, eiti į teatrą, kiną… Ir tikinčiais ne vien kaip įprasta matyti – rūsčiais, rodos, niekad nesidžiaugiančiais veidais, įsispitrijusiais į maldaknygę. Senatvė juk neturi būti ėjimas pabaigos link, gyvenimo galas. Tai kaip tik – kulminacija – visas gyvenimas joje atsispindi.
„Savanorystė dažnai atrodo jaunų žmonių dalykas, – sakė Zita – bet be galo unikalu, kaip kiekvienas ten rado savo vietą.“
Popiežiaus vizito savanoriai buvo atsakingi už skirtingas veiklas. Akvilė priklausė Aušros Vartų grupelei, kur Popiežius susitiko su šeimomis, globojančiomis ar įvaikinusiomis vaikus, siekiančiomis įsivaikinti. Ten ji užsiėmė su vaikais, laukiančiais susitikimo. Bažnyčios erdvėje savanoriai su vaikais žaidė, kalbėjosi, vaidino… Jau vien tai nuotykis – juk įprastai bažnyčioje niekas nežaidžia. O šįkart kiekvienam jos kampe – sėdmaišis, kažkas ir kortom pliekia. Iš anksto nebuvo žinoma, kiek ir kokio amžiaus vaikų ateis, tad teko improvizuoti. Padėjo ir keli teatro atstovai.
– Kas man buvo gražiausia – tie vaikai labai atviri. Atvirai su jais kalbėti neteko, bet pamačiau, kad jie drąsūs – eina, klausia, domisi. Prieina ir klausia: „Ar eisi su manim pažaist?“ Iš tikrųjų gera, atrodo, kad nieko nesugebu, bet vis tiek džiaugiuosi, kad galiu dalyvauti.
Zita pasakojo, kad jos veikla buvo labiau techniška nei kūrybiška. Ji su grupe tikrino, ar įeinantys į sektorių žmonės turi bilietą, uždėjo apyrankes ir panašiai.
– Bet mano grupei labai pasisekė – mūsų sektorius buvo labai arti scenos, viskas labai gerai matėsi. Ir, pasirodo, gretimam sektoriuj, taip pat arti scenos, buvo paskirti kiti joniškėliečiai! Žiūriu – ir mūsų mokytoja Janina Petraitienė, kuri visad lydi jaunimą į panašius renginius. Nuostabu, kaip jai rūpi, nors galėtų ir nerūpėti, bet ji nenuleidžia rankų. Svarbu, kad kažkam rūpi, nes, manau, kas lemia tai, kad miesteliuose nebėra taip įdomu – tai, kad mažiau žmonių, kuriems rūpi įtraukti vaikus, kad jie veiktų ką nors daugiau.
Paklaustos, ar pajuto asmeninį santykį, ryšį su Popiežiumi, merginos paminėjo jo tėviškumą, kuris šalia būnant jautėsi. Kas taip pat yra gražu – važiuojant pro minią, jo žvilgsnis neprasklendžia virš žmonių, bet ieško veidų, žmonių, su kuriais galėtų susitikti, ieško kiekvieno atskirai.
Zita prisiminė itin jautrų susitikimą – važiuodamas į Katedros aikštę, Popiežius aplankė pal. kun. Mykolo Sapočkos hospiso ligonius, laimino juos.
– Tai namai jau paskutinei žmonių kelionei, dauguma jų jau prie slenkčio pas Abraomą. Ir jie taip pat laukė, kalbėjo rožinį. Popiežius eina, palaimina kiekvieną mirštantį žmogų… Tada aš jau verkiau. Seni žmonės man visada kelia labai stiprius jausmus. O Katedros aikštėj jau kyla įtampa, fone skamba tranki giesmė, visi pasiruošę telefonus. Ir tada matai vieną gailesčio aktą žmogui, kuris galbūt jau nebesupranta… Juolab kad Lietuva – senstanti valstybė. Nors dažnai ir sunku su senu žmogum kalbėtis, ne tik jaunas nemoka prieiti, bet ir senas nenori jauno prisileisti, vis tiek esam kviečiami atsigręžti į kiekvieną. Jis išsirenka tuos, kuriuos mes norėtume nurašyt, iškelia juos, padaro matomus.
– Atrodo, kad jis geriausias tavo draugas. Pažvelgia į tave ir, atrodo, žinai viską apie jį. Jauti, kad jis yra tėvas. Ir kai gauni jo palaiminimą – regis, jis eilinis, bet išspaudžia ašarą, – pasakojo Akvilė.
Ji yra buvusi Vatikane, Popiežiaus aikštėje, pasakojo apie skirtumą čia ir ten su juo susitikti:
– Didžiulis skirtumas. Ten esi daugybės tautybių minioje, vienas iš daugelio, svečias. O Lietuvoje esi apsuptas žmonių, kalbančių ta pačia kalba, tos pačios tautybės. Jis pas tave atvažiavo, į namus, susitikimas asmeninis.
Pirmąją susitikimo dieną Popiežius kalbėjosi su Prezidente. Šis pokalbis nebuvo garsinamas, tad negirdėjome, apie ką jie kalbėjosi. Prezidentė turėjusi pasakyti Popiežiui, kas dabar svarbu mūsų šaliai, kas sunku. Paklausiau merginų, jei jos būtų galėjusios ką nors jam pasakyti, o per jį – pasauliui ir gal net Dievui – ką būtų pasakiusios?
– Ir jis pats apie tai kalbėjo – kaip yra svarbu nepasiduoti individualizmui, bet atrasti bendruomenes, artumą su kitais žmonėm. Nes dabar tai yra tęsinys sovietmečio, kai žmonės pradėjo vieni kitais labai nepasitikėti, prasidėjo izoliacija, kai nežinai, galbūt kaimynas tave įskųs, o pasakytas anekdotas galbūt lems mirtį gulage, gyvenam nepasitikėjime. Išties, bijom kitam žmogui atsiverti, nusišypsoti. Nesakau, kad šypsena kiekvienas duris atidaro, bet nėra blogai kitam būti geram. Tai net nėra sunku. Manau, kas slegia Lietuvą, tai gailestingumo kitam, noro suprasti, nuolatinio pastebėjimo ir noro padėti trūkumas. Žmonės gali būti netikintys, tai nėra problema, bet yra svarbu turėti tvirtą moralę, būti geram, – savo mintimis dalinosi Zita.
– Visada stengiuosi įžvelgti gerąją pusę ir, nepaisant šio nepasitikėjimo, kitų dalykų, yra viltis. Kas man yra labai gražu – praeityje, kai buvo sunku, žmonės gyveno viltimi. Buvo šimtą kartų blogiau, bet jie ja gyveno, nes daugiau nieko neturėjo. Ir dabar negalime sakyti, kad yra taip blogai, kad netektume vilties. Yra daug kenčiančių, sergančių, ieškančių, liūdnų žmonių, daug vienišų, pasiklydusių sielų. Pagalvojau apie Lietuvą, Pasvalį, visus žmones – reikia užsidegimo, meilės, vilties. Nes kur džiaugsmas, kur jo ieškot? – kalbėjo Akvilė.
Kalbėdamos apie šį savanorystės savaitgalį, merginos vis prisimindavo ir praktinę jo dalį – buvo daug darbo, nuovargio, mažai miego, šalta… Bet jų veidai visgi švyti. Sekmadienį jos su kitais savanoriais važiavo ir į Kauną, į šv. Mišias su Pranciškumi. Po to, išvargę, nemiegoję ir sušalę savanoriai dar susirinko į padėkos vakarą. Čia iš kažkur atsiranda jėgų – kartu dar ir šokta, giedota… Daug kas kandžiai merginų klausė, ar šios savanoriaujančios, kad Popiežių iš arčiau pamatytų? Ne, didžiausia, gražiausia bendrystė ateina ne taip, galbūt net ne tada… Labai paprasta, bet atsakymas – gera būti kartu.
Apie tikėjimą
Negalėjau nepaklausti, nors ir gali atrodyti pernelyg intymu ar dabar net savotiškas tabu apie tai kalbėti, bet – kaip merginos atėjo į tokį, tikėjimo, pasaulį. Abi jos užaugo tikinčiose šeimose ir tikėti, būti religijoje joms buvo natūralu, lyg savaime suprantama, o ir vidinio pasipriešinimo nebuvo. Akvilė kalbėjo:
– Manau, kad mano tikėjimui bręsti labai padėjo tai, kad mes niekad nebuvom verčiami tikėti, eiti į bažnyčią. Tai buvo natūraliai suvokiama nuo pat vaikystės, net nekilo klausimų, kodėl reikia eiti. Tiesiog eini, nes taip yra, taip padaryta Žemė. Ir niekad nesuprasdavau, kodėl žmonės klausia. Bet ateina laikas, kai turi pasirinkti savo asmeninį tikėjimą ir galėti pasakyti, kad aš tikiu taip, tikiu į tokį Dievą, kokį suprantu. Man šis lūžis buvo, kai mokiausi Vilniuje. Iki to dalyvaudavau veiklose, nes smagu – kažką veikiam. Galėčiau tai pavadinti Šventosios Dvasios atėjimu. Jis net ne perkeičia, bet išsprogdina širdį – supranti, kad esi tiek mylimas, jog nebegali gyvent kaip anksčiau.
– Man visi tie dalykai atėjo daug vėliau. Yra lengviau būti tikinčiu ir praktikuojančiu, jei esi iš tikinčios šeimos – esi vėžėse, kuriomis reikia eiti. Žinau, kad yra ieškančių, nes jie ne iš tokių šeimų, jiems sunkiau užmegzti santykį, kuris mums atėjo natūraliai, – Zita pasakojo, kad šį santykį ėmė suprasti vienam festivalyje, – pirmą kartą iš tiesų pagalvojau, ar aš nuoširdžiai tikiu, ir ar galiu nuoširdžiai melstis, jei nežinau, ar iš tikro tikiu. Po to supratau, kad tai nėra esminis klausimas – daug aplinkinių tuo metu šventai tikėjo, kad tiki. Bet paskui tų dalykų jiems tiesiog nebereikėjo, – mergina kalbėjo, kad, kol esi bendruomenėje, smagiai leidi laiką, su grupele važiuoji prie jūros ir giedi giesmeles, negalvoji, ar tau iš tiesų rūpi, ar tiki, – turbūt iš tiesų tai atėjo, kai įstojau į universitetą, kai nebebuvo mūsų bendruomenės ir pats turi rinktis – ar nueisi sekmadienį į bažnyčią, ar nenueisi. Ar tau rūpės, ar melsies, ar ne. Kai ateina išbandymai, esi vienas. Bet nematau nieko blogo ir tuose, kurie atitolo – Dievą skirtingai susirandame.
Ačiū Akvilei bei Zitai už gražų pokalbį ir gausybę minčių. Vietoj pabaigos pasidalinsiu dar viena patirtim iš susitikimo su Popiežium Pranciškum, o iš dalies ir su savim. Šįkart mano pačios.
Tą sekmadienį teko eiti per Vilnių pėsčiai – eismas centre vis dar buvo draudžiamas. Popiežių išgirdau pirmąją vizito dieną, tad kitur eiti nebegalvojau. Eidama namo, Gedimino prospekto link, sustojau, čia minion buvo susirinkusi nemaža dalis Vilniaus – Popiežius Pranciškus, grįždamas iš Kauno, dar užsuko į Vilnių, aplankė Okupacijų ir laisvės kovų muziejų. Paskui prie paminklo sovietinių represijų aukoms meldėsi už kalėjusiuosius ir žuvusiuosius dėl Lietuvos laisvės. Čia pasakė dar vieną kalbą, turbūt paskutinę Lietuvoje, bet ji įsirėžė labiausiai. Jis kalbėjo, jog dabar esame bandomi apsargdinti užmarštimi – kad užmirštume „savo tėvus, ir tai, kiek jie yra išgyvenę ir kentėję.“ Išties, kad nebeprisimintume, kas esame – lietuviai. Bet „galime atrasti drąsos ryžtingai įsipareigoti dabarčiai ir ateičiai“, turime „neprisitaikyti prie supaprastintų šio laiko mados šūkių ir visokių bandymų sumenkinti ir atimti iš kiekvieno asmens orumą“. Tai, rodos, akivaizdu, kaip galima šito nematyti? Pasirodo, galima. Džiaugiuosi, kad yra tų, kurie mato ir kalba – ne tik Popiežius.
Galiausiai Lukiškių aikštėje giedojome „Lietuva brangi“. Kol ašara nesurakino. Bet ji kartu ir džiugi… Giesmei dar skambant, Popiežių Pranciškų, kuris lyg dar norėjo pasilikti, išlydėjo apsauga. Akimirką buvo keista – kaip, juk mes dar giedam? Bet jo išvykimo vidury giesmės simboliškumas visa paaiškino – Popiežius išvažiuos, išvyks ir kiti svarbūs asmenys, bet mes liksim. Liksim čia ir giedosim. Kitaip niekad nebuvo.
Be First to Comment