Retas šiandien pamena Piestinės upelio vardą. O ir upeliu jį kažin ar bepavadinsi, veikiau – grioviu, netoli Švobiškio fermų… Ir visgi šis griovys kažkada buvo apgaubtas nemenka mistikos ir baimės skraiste.
Piestinė yra kairysis Mūšos intakas, prasidedantis Šiukštonių kaimo laukuose. Nors Piestinės ilgis vos keturi kilometrai, ją dar spėja „pamaitinti“ net keturi intakai. Netoli ištakų įteka Virsnis. Kiek tolėliau – bevardis upelis. Ties Švobiškiu Piestinės upelį pasiveja nuo Linkuvos kalvagūbrio atitekėjęs Molbestis. Ties upelio žiotimis prisiglaudžia Upis.
Ypatingu grožiu šis upelis tikrai negali pasigirti, tačiau paslaptingumo ir mistikos turi per akis. Ko gero, dar rastume vieną kitą senąjį švobiškietį, kuris ir dabar pasakytų, kad geriau privengti šio vandens telkinio.
Jau vien pavadinimas kelia įdomių minčių. Šis hidronimas kilęs nuo žodžio „piesta“ – ta pačia, kuria skraidydavo raganos… Be to, Lietuvos žemių vardyne yra minimas šiose
apylinkėse buvęs Piestinės kalnelis. Kas tai – šventvietė, alkakalnis? Dabar jau niekas nepasakys…
Žmones, ko gero, labiau gąsdino ne pats pavadinimas, o ypatingi pėduotieji akmenys, kurių, jei tikėtume rašytiniais šaltiniais, palei Piestinės upelį būta ne vieno. Toje vietoje, kur dabar eina kelias link Šiukštonių kaimo, kažkada buvo tiltelis. Greta jo gulėjo Velnio akmuo, kuriame matėsi įspausta suaugusio žmogaus pėda.
Tikėta, kad patiltėje gyvena velnias ir ragana, tad moterys naktį, esant tik ypač svarbiam reikalui, išdrįsdavusios juo eiti…
Žmonės kalbėjo, kad akmenį nešęs velnias, bet tas buvęs per sunkus, tad iškritęs. Velnias jį paspyręs koja, taip atsiradusi pėda. Buvo pasakojama, kad iš po to akmens žmonės girdėdavę vaitojimą, pasirodydavę pilki ožiukai…
Deja, dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą akmuo buvo suskaldytas ir įmūrytas į Švobiškio geležinkelio tiltą per Mūšą.
Upelio vidurupio slėnyje būta ir daugiau pėduotųjų akmenų, tik šie buvę paženklinti ne žmogaus, o gyvūnų pėdomis. Garsus Šiaurės Lietuvos tyrinėtojas Juozas Šliavas yra užrašęs, kad akmenyse buvo ožkos, karvės ir net arklio pėdos. Ganydami bandas piemenys niekados nepraleisdavo progos nueiti prie upelio tų pėdų pasižiūrėti.
Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą nemažai pėduotųjų akmenų išsivežė ir į savo statomo namo pamatus įmūrijo šiukštonietis Jurgis Džiūvė. Po kurio laiko jis suprato, kad geriau to būtų nedaręs. Vos tik laikrodis išmušdavo dvyliktą, kažkas imdavo papečkėje vištas vaikyti ir gyventojams
ramybės neduoti. Teko netgi kunigą kviestis, namus šventinti. J. Džiūvės sodybos jau daug metų nebėra. Pamatiniai akmenys buvo išlupti ir įmūryti į statomų ,,Tiesos“ kolūkio fermų pamatus.
Labiau už akmenis žmonės bijojo medinio per Piestinės upelį nutiesto tiltelio. Tikėta, kad patiltėje gyvena velnias ir ragana, tad moterys naktį, esant tik ypač svarbiam reikalui, išdrįsdavusios juo eiti. Ir tai visą kelią žegnodavusios… Aplinkui tiltą žmonės vis regėdavo keistus baltus šešėlius… Kažkada čia buvo rastas miręs jaunas vyras…
Be First to Comment