Press "Enter" to skip to content

„Privalome būti kaip vienas kumštis“

Pasvalio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje dirbančio Fausto Norvaišos šeimoje – penki ugniagesiai. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Tiesą pasakius, Pasvalio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos ugniagesį gelbėtoją Faustą Norvaišą pažįstu dar nuo darbo mokykloje. Anuomet jis buvo linksmų plaučių, su lengva ironija ir visko neigimu į pasaulį žiūrintis jaunuolis. Dabar, prabėgus vos penkeriems metams, prieš mane sėdi solidus, kiekvieną žodį pasveriantis, savo vertę žinantis ir kartu santūrus vyras. 

Mūsų skaitytojai Faustą jau pažįsta – prieš dvi savaites apie jo iš ledinio upės vandens išgelbėtą šuniuką kalbėjo visa Lietuva. 

Vakar ugniagesiui gelbėtojui sukako 22 metai. Gimimo dienos išvakarėse su Meškalaukyje gyvenančiu vaikinu kalbėjomės anaiptol ne apie žygdarbius, o veikiau apie jauno žmogaus pasirinkimus ir iš pirmo žvilgsnio romantišką, tačiau kartu pavojingą bei nelengvą profesiją, kurią dėl sunkiai suvokiamų valdžios veiksmų kasmet renkasi vis mažiau ir mažiau žmonių. 

– Dar nuo sovietmečio gajus stereotipas, jog ugniagesiai kiaurą parą miega… 

– Dar pridėkite, kad vartoja alkoholį ir gaisrų gesinti važiuoja be vandens… Pradėkime nuo to, kad esame sukarinta priešgaisrinė tarnyba, kur galioja sava griežta tvarka. Turime griežtą dienotvarkę, kuri prasideda pusę aštuonių ryto rikiuote. Tada perimam techniką, tikrinam įrangą. Po to visą dieną, jei nereikia vykti į iškvietimą, vyksta teoriniai bei praktiniai užsiėmimai. Nuo 22 vakaro iki 6 valandos ryto numatytas poilsis. Ilsimės su uniforma, kad gavę iškvietimą galėtume operatyviai sureaguoti. Tam mums skiriama minutė: 45 sekundės apsivilkti ugniagesio gelbėtojo kostiumą ir 15 sekundžių įlipti į automobilį. 

Autocisterna į gaisrą vežamasi 3000 litrų vandens. Esmė tame, jog mūsų siurbliai tokie galingi, jog tokį kiekį galima išpumpuoti vos per minutę. Žinoma, maksimalaus spaudimo nesukeliame, todėl vandens turime maždaug 5–10 minučių. Laikas priklauso ir nuo to, kiek vandens švirkštų prijungta. Todėl gaisrą gesina bent 2–3 mašinos. Viena purškia vandenį, o kitos tuo vandeniu aprūpina. 

O dėl išgėrinėjimo… Esu girdėjęs pasakojimų, jog ankstesniais laikais būdavo visko. Dabar tai neįmanoma – esame nuolat tikrinami. Be to, keičiasi ir darbuotojų sąmoningumas. Suprantame, kad negalima teršti pareigūno vardo ir turime būti pavyzdžiu visuomenei. 

– Kodėl pasirinkai šį darbą? 

– Baigęs Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnaziją galvojau apie tolesnius pasirinkimus. Norėjosi ko nors vyriško, to, kas susiję arba su automobiliais, arba su tarnavimu Tėvynei. Pasirinkimą iš dalies nulėmė ir mano aplinka. Tėtis jau penkiolika metų dirba Joniškėlio ugniagesių komandoje – vairuoja automobilį. Kartu su juo dirba du tėčio ir vienas mamos pusbrolis. Sesers vyras ugniagesiu dirba Pasvalyje, tad mane nuolat supa uniformuoti vyrai. Mama dar vaiką mane atveždavo į Joniškėlio ugniagesių komandą. Būdavo įdomu įlipti į raudonai dažytus automobilius, pasimatuoti aprangą… 

– Tačiau tuoj po gimnazijos į ugniagesių mokyklą nestojai… 

– Tiesiog nebespėjau. Kol apsisprendžiau, ką noriu veikti, praėjo dokumentų pridavimo terminas. Kad laikas nenueitų veltui, pradėjau dirbti Joniškėlio ugniagesių komandoje. Kai atėjo metas, pirmiausia praėjau CMEK (Centrinė medicinos ekspertizės komisija). Ten vyksta toks griežtas patikrinimas, kad kartais atrodo, jog renkamas personalas skrydžiui į kosmosą. Kai kurie patikrinimai neįprasti. Žmogus yra pasodinamas ant specialios kėdės ir tris minutes sukamas į vieną, po to tris minutes į kitą pusę. Kai sukimas baigiasi, reikia nueiti į medikų nurodytą vietą. Jei žmogaus nesupykina ir jis atlieka nurodytą užduotį – išbandymas praeitas. CMEK praeina tik maždaug trečdalis stojančiųjų. Vėliau – tikrinama žmogaus reputacija, ar nėra teistas, ar nepadaręs kokių nusižengimų. Po to laukia fiziniai normatyvai ir tik juos įveikęs gauni pakvietimą į greta Vilniaus, Valčiūnų kaime, įsikūrusią ugniagesių gelbėtojų mokyklą. Mokslai čia trunka devynis mėnesius. Priimama 30 žmonių. Tiesa, anksčiau į vieną vietą pretenduodavo po kelis jaunuolius, dabar ne visuomet surenka ir tuos trisdešimt. Kodėl? Ugniagesiai gauna vieną mažiausių iš visų statutinių pareigūnų atlyginimą. Labai keista, kad ta tarnyba, kuria visuomenė pasitiki labiausiai, valdžiai rūpi mažiausiai… 

– Ar sunkūs buvo mokslai? 

– Sunkiausios buvo dvi trys pirmosios savaitės. Teko priprasti prie disciplinos, tam tikro psichologinio spaudimo. Apie kai kurių dėstytojų griežtumą buvau girdėjęs dar tuomet, kai nesimokiau. Jie iš tiesų yra reiklūs. Anuomet jų bijojau, o dabar dėkingas už viską, ką esu iš jų gavęs. 

– Koks baigiamasis ugniagesių gelbėtojų egzaminas? 

– Pirmiausia individualūs normatyvai. Per tam tikrą laiką apsivilkti aprangą, užsidėti kvėpavimo aparatą, surišti gelbėjimo mazgą ir pan. Po to grupiniai užsiėmimai – nutiesti vandens tiekimo liniją, prijungti hidrantą ir t. t. Mokykloje yra specialiai paruoštas daugiabutis, į kurį prileidžiama dūmų, sukuriamos artimos gaisrui sąlygos ir mokyklos absolventai veikia kaip realiame įvykyje: ieško ir evakuoja nukentėjusiuosius, gesina ugnį ir pan. 

–Ar pameni savo pirmąjį iškvietimą, pradėjus dirbti Pasvalyje? 

– Taip. Nuo kelio buvo nulėkę du vilkikai. Važiavome rinkti išsiliejusių tepalų. 

– Bet tavo darbas toks, kad tenka rinkti ne tik tepalus… 

– Taip. Kolegoms yra tekę rinkti ir atskiras kūno dalis… Aš dar per trumpai dirbu ir, ačiū Dievui, nieko panašaus neteko patirti ir labai tikiuosi, kad neteks… Kaip tokioms situacijoms pasiruošti? Šiek tiek ruošiama ugniagesių mokykloje, tačiau mūsų darbe būna tokių atvejų ir vaizdų, kuriems iš anksto niekaip nepasiruoši. Reikia būti stipriam… 

– Iš šalies žiūrint, tavo profesija labai romantiška. Važiuoji su įjungtomis kaukiančiomis sirenomis, visi traukiasi į šalį, tu bėgi į degantį namą, gelbėji žmones… Adrenalinas… 

– Užpernai, prieš pat Naujuosius metus, Pušalote degė sena mokykla. Liepsnos pašvaistė matėsi iš labai toli. Įeini į vidų. Užgesini priešais tave esančią ugnį, atsisuki atgal, o už tavęs – ugnies siena. Niekur negali išeiti, ant tavęs krenta nuodėguliai… Tokiomis akimirkomis jauti tik adrenaliną… Negalvoji apie romantiką, o dirbi savo darbą… Kartu labai aiškiai suvoki, jog tai ne mokymai. Nėra šalia dėstytojo, kuris gali viską sustabdyti ir pasakyti, ką darau blogai. Esu atsakingas ne tik už save, bet ir už šalia dirbančius komandos draugus. Jausmams tokiomis akimirkomis nėra vietos. Taip pat reikėtų turėti omenyje, kad mūsų kovinė apranga, su kuria einam į gaisrus, sveria apie 15 kg. Dar toks pat kvėpavimo aparato svoris. Tai išties sunkus darbas… 

Draugė Eva, nors ir labai jaudinasi dėl gyvybei pavojingo Fausto
darbo, jį visokeriopai palaiko.

– Ugniagesiai turi baimės jausmą? 

– Kaip ir visi žmonės. Baimės, savisaugos jausmas yra privalomas. Štai, pavyzdžiui, kai tenka lipti į 30 metrų aukštį iškeltas kopėčias… Mokykloje mus saugojo saugos diržai, darbe gali pasikliauti tik savimi. Čia ir baimė, ir adrenalinas, ir savisaugos jausmas susimaišo į viena… 

– Nors dirbi tik dvejus metus, ar teko sulaukti padėkų iš tų žmonių, kuriems esate padėję? 

– Per praeitų metų Velykas gavome iškvietimą, kad reikia padėti greitosios pagalbos medikams. Ligonis gyveno atokioje sodyboje, o privažiavimas iki namo buvo suartas. Tądien labai smarkiai lijo, tai su kolegomis per šlapią molį nešėme ligonį iki greitosios pagalbos automobilio. Vėliau sulaukėme gražios padėkos. 

– Ar ugniagesio darbas pakeitė tave? 

– Ne kiek mane, bet mano supratimą apie aplinką. Neįsivaizdavau, kokių nepravažiuojamų kelių yra. Anksčiau tiesiog nekreipdavau dėmesio į asocialiai gyvenančias šeimas, o dabar dažniausiai tenka pas juos važiuoti gesinti gaisrų. Stebina, kaip nesaugiai, neatsakingai ir netvarkingai jie gyvena. Štai užgesinus gaisrą, iš namų reikia išmesti visus smilkstančius daiktus. Būna vietų, kur tenka „bristi“ per iki kelių užverstais neplautais rūbais kambarius… 

– Esi jaunas pareigūnas, kokie tavo santykiai su vyresniais kolegomis? 

– Puikūs. Visus juos gerbiu. Gaunu daugybę gyvenimiškų ir profesinių pamokų. Esame komanda, kurioje kiekvienas žino savo darbą ir pareigas. Esame kaip vienas kumštis. Tokiame darbe kitaip ir negali būti. 

– Žinau, kad egzistuoja naujų ugniagesių įšventinimo tradicija. Ar teko tai išgyventi? 

– Naujų darbuotojų krikštynos vyksta pirmame rimtesniame gaisre, kur naudojamas vanduo. Ten naujasis kolega yra išmaudomas. Aš tai patyriau, kai netoli Pasvalio ligoninės gesinome degusį ūkinį pastatą. Gavau nurodymą patikrinti, ar niekas nesmilksta garaže. Iš garažo kito išėjimo nėra. Kai tai suvokiau, pajutau į mano nugarą nukreiptą vandens srovę… Man dar pasisekė, kitiems vandens švirkštas užkišamas už kaklo ar kelnių… 

– Esi ne tik ugniagesys gelbėtojas, bet ir plaukikas. 

– Po maždaug pusmečio darbo Pasvalyje buvau išsiųstas į dviejų savaičių plaukikų kursus. Ten mokėmės, kaip gelbėti žmones vandenyje ar ant ledo. Tai savo specifiką turintis darbas. Reikia būti prisirišus, kad srovė neįtrauktų po vandeniu, naudoti specifinę įrangą ir dirbti taip, kad ne tik išgelbėtum žmogų, bet ir nenukentėtum pats. Skęstantis žmogus dažnai praranda savitvardą ir gelbėdamasis griebiasi paskutinio šiaudo, tokioje situacijoje realus pavojus kyla ir gelbėtojui. 

Šokti į ledinį vandenį – Fausto kasdienybė.

– Kaip kilo mintis filmuoti savo darbą? 

– Žiūrint kaip tai daro Jungtinių Amerikos Valstijų ugniagesiai. Nusipirkau vandeniui ir ugniai atsparią vaizdo kamerą ir įamžinu įdomesnius tarnybos momentus, kuriais vėliau dalinuosi su artimaisiais ir kolegomis. 

– Kam skiri savo laisvalaikį? 

– Esu aistringas žvejys. Tiesa, žvejoju tik atviruose vandens telkiniuose. Žūklė ant ledo manęs netraukia. Taip pat labai mėgstu žaisti krepšinį. Sergu už Kauno „Žalgirį“. Nors, jei kauniečiai žaidžia su „Pieno žvaigždėmis“, savo palaikymą skiriu pasvaliečiams. 

– Dar po dvejų metų būsi atleistas nuo įsipareigojimo atidirbti už nemokamai gautą mokslą. Ar nėra minčių mesti šį darbą ir susirasti geriau mokamą užsiėmimą? 

– Minčių yra visokių. Norisi šeimos, nuosavo būsto. Man ši profesija labai patinka. Nepaprastai geras jausmas padėti žmonėms. Aš noriu tikėti, kad valdžios požiūris į ugniagesius pasikeis, bus mokami didesni atlyginimai ir aš galėsiu dirbti mėgstamą darbą. 

Komentuoti su „Facebook “

One Comment

  1. Vaiva Vaiva 29 birželio, 2022

    Žavi ir mane ta profesija, nors į moteris ko gero nelabai teigiamai žiūrima tokioje srityje ir jos tampa dispečerėmis, o ne realiomis gelbėtojomis. Savo namuose, kieme sustyguoju viską, kad nekiltų gaisras. Nors ir kūrename kietu kuru, malkinės bei katilo saugumu taip pat rūpinamės profilaktiškai.

Komentuoti: Vaiva Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.