– Moksle reikia ir tikslumo, ir kūrybiškumo, – svarbiausias mokslininko savybes atskleidžia Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Joniškėlio bandymų stoties vyresnioji mokslo darbuotoja, agronomijos daktarė Aušra Arlauskienė, neseniai šventusi šešiasdešimtąjį jubiliejų, kaip pašmaikštaujame, peržengusi karantino rizikos slenkstį.
Beje, karantinas pristabdė aktyvias veiklas, o Aušrai tai puiki proga susikaupti prie gilesnių mokslinių straipsnių.
Dr. Aušros Arlauskienės mokslinių tyrimų kryptys – pupiniai augalai bei augalų įvairovės didinimas, žaliųjų trąšų panaudojimo technologijos, augalų masės skaidymosi dėsningumai, tręšimo ir ekologinės žemdirbystės sistemų tyrimai.
– Mes ir patys su vyru daugiau nei dešimt metų turim trisdešimties hektarų ekologinį ūkį. Auginame avižas, kviečius, žirnius. Įsitikinome, kad galima užauginti be trąšų ir pesticidų. Taigi ekologinis ūkis finansiškai apsimoka, nors yra įvairių ekonominių lyginimų, – pripažįsta Aušra. – Ekologinių ūkių labai griežta kontrolė, jie nuolat tikrinami…
Aušra ir Arvydas Arlauskai – abu žemaičiai, abu agronomai, kurso draugai, susituokę dar būdami studentai, bet jau baigdami Lietuvos žemės ūkio akademiją.
– Vyro šeima į šį kraštą buvo anksčiau persikrausčiusi. Jis atėjo į Joniškėlio vidurinės septintą klasę. O man šis Lietuvos kampas buvo visiškai nežinomas. Augau tarp Telšių miesto mūrų, baigiau Telšių 5-ąją vidurinę mokyklą, – pasakoja Aušra.
Tad kaip miesto vaikui kilo mintis pasirinkti agronomijos studijas?
– Mano tėvai iš kaimo, iš Luokės apylinkių. Taigi ir seneliai gyveno kaime. Ir šieną teko grėbti, ir burokus ravėti, net rugių pėdas rišti. Mano mama buvo buhalterė, dabar jai 83 metai, kieta žemaitė, tvirtai laikiusi visus namų kampus. Tėvelis jau miręs. Jis buvo iš kūrybiškesnių žmonių, mėgstantis bendrauti, pasakoti, nors pagal profesiją zootechnikas ir dirbo paukštyno valdytoju, – Aušros manymu, jų šeima nuo kaimo ir nebuvo nutolusi. – Ir šiandien man keisti aiškinimai, kad vaikai nežino, iš kur pienas atsiranda. Juk Lietuva tokia maža ir karvės ganosi šalia miesto.
Aušrai mokslas sekėsi ir ji daug ką galėjo studijuoti:
– Buvau ne humanitarė, o tiksliukė, patiko gamtos mokslai, chemija. Pavydėjau draugams, kurie tikrai žinojo, ko nori toliau mokytis.
Užaugusiai tarp daugiabučių namų mūrų, Aušrai vis dėlto reikėjo ko nors erdvesnio, platesnio:
– Galėjau studijuoti biologiją. Bet kas aš būsiu? Mokytoja. O agronomiją siejau su didesne pasirinkimo laisve. Mama, auklėtoja, mokytojai nesuprato, kodėl renkuosi agronomiją. Bet aš iki šiol dėl to nesigailiu.
Tiesa, trečiame kurse Aušra parašė mamai laišką apie ketinimą mesti studijas:
– Man patiko gilesni moksliniai dalykai – genetika, chemija, botanika, tačiau nepatiko praktika.
Ir išsitars, kad neviliojo ūkyje kovoti su girtais mechanizatoriais. Gal anuomet agronomo profesija todėl ir buvo laikoma vyriška.
O mama studijų mesti neleido, irgi parašė Aušrai laišką: vaikeli, rinkis protą, pabaik pradėtą mokslą, tada matysim…
1983 metais Aušra Arlauskienė baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą ir įgijo mokslinio agronomo kvalifikacinį laipsnį:
– Į Joniškėlio technikumą atvažiavau pagal vyrą. Jau Žemės ūkio akademijos dėstytojai mums sakė, kad pakliūti į derlingas Pasvalio krašto žemes – kiekvieno agronomo svajonė. Ir mums pasisekė. Tokių gražių laukų, kur javai stovi kaip mūras, iki tol neteko regėti.
Nors Aušra nelabai norėjo būti mokytoja, bet Joniškėlio technikume įgyta patirtis tikrai vertinga:
– Išmokau kalbėti prieš auditoriją, raiškiai, sklandžiai ir nuosekliai dėstyti mintis, daryti ir pateikti išvadas. Mano pagrindinis dėstomas dalykas buvo agrochemija. Negaliu pasakyti, kad nesisekė, tačiau mano vyrui užtenka atsistoti, jis labai gerai valdo auditoriją. O aš turėjau daugiau darbo įdėti ruošdamasi paskaitoms, kad jos būtų įdomesnės ir suteiktų žinių.
Aušra džiaugėsi protingais ir kūrybingais moksleiviais, bet Lietuvos nepriklausomybės pradžioje klasės ėmė tuštėti, staiga mokslas tarsi prarado vertę, nes prekiauti turguose nepalyginamai pelningiau:
– Ir kaimas tuomet nebuvo patrauklus. Mokykloje darbo mažėjo ir man, ir vyrui. O toliau – savotiškas kvalifikacijos kėlimas Švedijoje, kur dvi vasaras teko uždarbiauti ir kartu pasižmonėti. 1991 ir 1992 metais mums tai buvo pirmas užsienis. Glėbius rožių turėjau susukti į tinklelius. Gyvenime nebuvau laikiusi tiek rožių. O vyras atvažiavo vėliau ir dirbo prie šiltnamių.
Nors Arlauskus kvietė pasilikti Švedijoje, tačiau jie vis tiek norėjo grįžti į Lietuvą. Kaip Aušra pašmaikštauja, ir vėl teko muštis dėl pamokų…
Aušra Arlauskienė vis daugiau pasvarstydavo apie gilinimąsi į agronomijos mokslą, apie mokslinį darbą, vis dažniau akį užmesdavo į bandymų laukelius:
– Kol Pasvalyje sutikau Joniškėlio bandymų stoties direktorę Stanislavą Maikštėnienę, kuri pakvietė pasikalbėti. Pradžioje buvau priimta pusę etato technine darbuotoja. Kaip pagalbininkė per dvejus metus susipažinau su Bandymų stoties darbu ir veikla.
O vėliau – doktorantūra. 1996–2000 metais Aušra buvo Lietuvos žemdirbystės instituto doktorantė. Jos disertacijos tema „Ankštinių priešsėlių žieminiams kviečiams biologinė vertė ir įtaka velėninio karbonatinio sunkaus priemolio dirvožemio savybėms“. Darbo vadovė – Stanislava Maikštėnienė.
– Tema susijusi su augalų mityba, – Aušra prisipažįsta esanti neprasta ekologinės žemdirbystės specialistė, kuri orientuojasi į aplinkosaugą, į mažesnį trąšų ir pesticidų naudojimą. – Ankštiniai augalai – azoto šaltinis, ekologinės žemdirbystės pagrindas. Tai pasitikriname ir įrodome savo ūkyje. Bet neužtenka vienų ar dvejų metų, šis tyrimų procesas nesibaigiantis.
Dr. Aušra Arlauskienė priklauso Tarptautinei ankštinių augalų draugijai ir prieš kelerius metus dalyvavo Portugalijoje vykusiame didžiuliame kongrese.
Aušra taip pat yra Lietuvos dirvožemininkų bei herbologų (piktžolių ir augalų apsaugos nuo piktžolių tyrinėtojų mokslinė organizacija) draugijų narė, priklauso Šiaurės šalių žemės ūkio mokslininkų asociacijai ir Jungtinei tyrimų metodinei komisijai.
Taigi ši mokslininkė tiesiog pasinėrusi į profesinę veiklą. Dalyvavo konferencijose ir skaitė pranešimus užsienyje – Portugalijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Bulgarijoje, Latvijoje, Estijoje…
O kur dar paskaitos ir susitikimai su mūsų ūkininkais, žemės ūkio specialistais, firmų atstovais.
– Darbas įdomus, nors ir sunkus. Galva visada užimta. Paskaitoje sėdi keturiasdešimties vyrų auditorija. Rimtai įvaldę ir besigilinantys į ūkininkavimo subtilumus. Į paskaitą skaitantį vyrą žvelgia paprasčiau. O iš moterų daugiau reikalaujama. Tu turi kalbėti emociškai įtikinamai. Dabar į žemdirbystę tiek daug visko integruota – ir ekonomika, ir ekologija, – pastebi Aušra. – Ūkininkai supranta daug sričių…
Joniškėlio bandymų stotis, įsteigta 1927 metais, gražiai ir patogiai įsikūrusi Karpių dvaro rūmuose.
– Labai būtų gaila, jei mūsų Bandymų stotis sunyktų. Nežinau, kodėl jauni žmonės nenori imtis žemės ūkio mokslinio darbo. Juk ne tik mokama stipendija doktorantams, bet smalsiems žmonėms atsiveria be galo įdomus mokslo pasaulis, galimybė išvažiuoti ir dalyvauti mokslinėje veikloje užsienyje, – Aušra atskleidžia, kiek daug ji keliauja, pavyzdžiui, su Lietuvos dirvožemininkų draugija. – Gal jaunimas mano, kad gilintis į žemės ūkio mokslą jau žemesnis lygis.
Tiesa, Aušra turi doktorančių – viena disertaciją apgynė anksčiau, kitos darbui dabar vadovauja, Ir išsitars, kad žemės ūkio mokslui labai reikia vyrų.
– Dvi kolegės išėjo motinystės atostogų ir tuojau pajutom trūkumą, – Aušra Arlauskienė sako, kad iš seniau dirbančių vyresnės kartos mokslininkų Joniškėlio bandymų stotyje likę su Aleksandru Velykiu ir Antanu Satkumi.
Aušra prisipažįsta, jog darbe su kolegomis, mokslininkais ir techniniais darbuotojais, prabėga gal daugiau laiko, nei su šeima.
Arlauskų sūnus Žilvinas Panevėžio profesinio rengimo centre dėsto informatiką.
Pati mokslininkė iš Narteikių į darbą Joniškėlyje važinėja dviračiu, nors turi vairuotojo pažymėjimą. Prie Karpių dvaro rūmų rikiuojasi ir kitų kolegų dviračiai.
– Narteikiuose puiki integracija – miesto patogumai ir kaimo erdvės, grožis. Pykstu, kad pas mus kaimas neįvertintas, laikomas žemesniu. Bet ir čia gyvena kūrybingų, protingų, išmintingų žmonių, – įsitikinusi Aušra.
Ji neslepia kaip žemaitė ir mokslininkė atrodanti rimta, gal net griežta, tačiau kartu norinti ir lengvumo. Aušros kabineto sienas pagyvina dovanoti tapybos paveikslai, dailininko Stasio Eidrigevičiaus iliustruotas kalendorius…
Aušra apie bėgančius savo metus mėgsta ir pašmaikštauti:
– Kai porą sykių lygioje vietoje visu ūgiu išsitiesiau, supratau, kad fizinis kūnas nebeatitinka veržlios vidinės energijos…
Aidos Garastaitės ir asmeninio albumo nuotraukos
Be First to Comment