Press "Enter" to skip to content

„Esu tokio pat gerumo, kaip ir visi“

Šiandien Šiaulių prekybos centre „Akropolis“ jūsų studentė Aurelija (pavardės nepasakė) apie pietus pamatė suklupusį mano tėtį, kuriam buvo prasidėjusi hipoglikeminė koma (jis serga cukriniu diabetu). Aurelija priėjo prie jo, atpažino simptomus ir sugirdė apie puslitrį kokakolos, dėl kurios padidėjo cukraus kiekis kraujyje ir tėtis atsigavo. 

Tėtis visų aplinkybių nepamena, jis tik paklausė jos vardo ir nustebo, iš kur mergina žinanti, ką reikia daryti. Gelbėtoja prisistatė paramedike Aurelija iš Šiaulių darbo rinkos mokymo centro. 

Kadangi tėtis jautėsi prastokai, nė nepamena, kur vėliau dingo mergina. Jis ir visa mūsų šeima nespėjome deramai padėkoti. O ir už kokakolą nesumokėjom… 

Labai prašau jūsų padėkoti jai. Atsiųskite man bet kokius jos kontaktus, kad galėtume atsidėkoti ir pasakyti ačiū. Galbūt sumokėti jums, kad jai įteiktumėte padėką, stipendiją ar medalį? Tiesiog esame labai laimingi, kad ruošiate nuostabius specialistus. 

Iki šiol manėme, kad paramedikai tėra GMP automobilių vairuotojai, bet dabar šios profesijos atstovai pakilo aukščiau bet kokio gydytojo. Kur tik galėsime, visa mūsų šeima visada reklamuosime jūsų mokymo įstaigą ir visada liksime skolingi nuostabiai būsimai paramedikei Aurelijai (tikiuosi, kad paramedikė vardu Aurelija yra tik viena, jei ne – tėtis ją apibūdino kaip smulkutę rudaplaukę). 

Nukentėjusiojo dukra Elena Jurkutė

Prieš kelias savaites šis Šiaulių darbo rinkos mokymo centro feisbuko puslapyje paviešintas laiškas, kaip dabar madinga sakyti, – „susprogdino“ internetą ir, kaip sako šio straipsnio herojė, – užliejo ją nepelnytos šlovės banga. 

„Smulkutė rudaplaukė“ – tai Aurelija Linkevičienė iš Šiukštonių kaimo. Nors jauna moteris visiškai nesureikšmina šio įvykio, būtent jos dėka ne vienas šiaulietis sužinojo, jog ir jų mieste yra rengiami paramedikai (beje – pirmoji laida). 

Aurelija kartu su vyru gyvena Šiauliuose. Penkeriais metais vyresnis Donatas – iš to paties Šiukštonių kaimo. Pora pernai susituokė Joniškėlio bažnyčioje. 

Aurelija kartu su vyru gyvena Šiauliuose. Penkeriais metais vyresnis Donatas – iš to paties Šiukštonių kaimo. Pora pernai susituokė Joniškėlio bažnyčioje.

Dabar abu dirba ir darbus derina su mokslais Šiaulių darbo rinkos mokymo centre. Jis studijuoja informatiką, ji – paramediko specialybę. Beje, abiem tai nebe pirmos studijos. Donatas – diplomuotas turizmo vadybininkas, Aurelija – slaugė, masažuotoja ir kineziterapeuto padėjėja. 

Svajonę nugalėjo pragmatiškumas 

23 metų moteris gimė Švobiškyje, o šeštoje klasėje tėvai persikėlė gyventi į Šiukštonius. Tėtis Ramūnas dirba statybininku, mama Jolanta – pardavėja. Jaunėlė sesutė Meda mokosi devintoje Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos klasėje. Tą pačią gimnaziją 2017 metais baigė ir Aurelija. 

– Jei reikėtų įvardinti didžiausią įtaką man padariusius mokytojus, tai būtų pavaduotoja Vanda Mockūnienė, kuri visuomet mane pastebėdavo ir motyvuodavo judėti pirmyn, bei lietuvių kalbos mokytoja Laima Vaitkevičienė. Pas ją mokytis atėjau vienuoliktoje klasėje ir iš karto buvau užrašyta į poetinį teatrą. Aš labai to nenorėjau, net nesupratau, kas tai yra, bet mokytoja pasakė – ateik bent vieną kartą – jei nepatiks, galėsi nelankyti. To vieno karto užteko, jog suprasčiau, kad tai – man. Buvimas scenoje suteikė drąsos, pasitikėjimo, kuris dabar labai praverčia, kai reikia pasirodyti prieš auditoriją, – prisipažįsta pašnekovė. 

Meilė scenai nedingo ir studijų metais – Aureliją nuolat buvo galima matyti mėgėjiškuose kolegijos teatro pastatymuose ar su renginio vedėjos mikrofonu rankose. 

Ir visgi, kai atėjo metas rinktis profesiją, scenos prioritetų sąraše nebeliko. 

– Mano svajonė – studijuoti žurnalistiką. Tiesiog „svaigau“ ta mintimi. Įsivaizdavau vedanti laidas, imanti interviu. Kalbėti ir kalbinti man patiko visuomet. Tačiau kažkuriuo momentu susvyravau – gal visa tai ne man… Tuomet pirmu numeriu įrašiau psichologiją. Tačiau ir jos neliko. Kodėl? Nugalėjo pragmatiškumas. Perskaičiau, kad slaugytojos visuomet ir visur susiras darbą. Labai norėjau kuo greičiau pradėti savarankišką gyvenimą, tad pasirinkau slaugos studijas Kauno kolegijoje. 

Iš neturėjimo ką veikti… 

– Pamenu, tais metais buvo labai šiltas ruduo… Atvažiavau mokytis ir… iš karto supratau, jog tai ne man. Troškau veiklos, kūrybiškumo, iššūkių. Nieko panašaus ten nebuvo. Ėmiau galvoti, kad galbūt reikia perstoti kur nors kitur. Bet tuomet prisiminiau visus pažįstamus, kurie besiblaškydami nuo vieno prie kito taip nieko ir nepasiekė. Tad nusprendžiau likti. 

Mokslai Aurelijai sekėsi gerai. Net per daug gerai. 

– Dar mokydamasi gimnazijoje įsivaizdavau, kad studijos yra tas dalykas, kuris įtraukia ir atima iš tavęs visą laiką. O čia viską padarydavau ir išmokdavau per pusvalandį. Nesijaučiau gerai, tad pirmame kurse papildomai įstojau į į Lietuvos sveikatos universiteto visuomenės sveikatos kursą. Mokslas vienu metu dviejose mokyklose iš esmės patenkino mano studijų poreikį (juokiasi). Tačiau kai ir to pasirodydavo mažai, eidavau į visus su specialybe susijusius kursus, konferencijas, mokymus. Aš jau tokia esu – man reikia naujų žmonių, įspūdžių, bendravimo. 

Sertifikatus ir pažymas iš įvairiausių kursų, konferencijų ir mokymų Aurelija skaičiuoja dešimtimis.

Kadangi studijos buvo neatsiejamos nuo medicininės praktikos, Aurelija dažnai, pasibaigus darbo valandoms, pasilikdavo savanoriauti. 

– Padėdavau slaugyti ligonius, prižiūrėdavau tvarką ar tiesiog tvarkydavau dokumentus. Kai kam monotoniškas darbas su dokumentais kelia didžiulį stresą, o man tai vos ne terapija, – šypsosi Aurelija. 

Karantinas „pramušė“ į Oksfordą 

Prieš metus prasidėjusi pandemija sustabdė pasaulį, bet ne Aureliją. 

– Pamačiau skelbimą, kad Oksfordo universitetas organizuoja nuotolinius masažo mokymus. Tereikia parašyti motyvacinį laišką ir gali gauti nemokamą vietą. Visuomenės sveikatos studijos buvo baigtos, o dėl paskelbto karantino laisvo laiko atsirado dar daugiau, tad pagalvojau – kodėl nepabandžius? Anglų kalba nebuvo mano stiprioji pusė, tad paprašiau, kad vyras parašytų laišką. Išsiunčiau jį į Angliją daug nieko nesitikėdama. Dalyvauju daugybėje mokymų bei kursų, tad tuo metu tai buvo vienas iš galimų variantų. Tikrai negalvojau, kad „prasimušiu“. Didelei mano nuostabai, gavau kvietimą studijuoti. Iš karto prasidėjo ir paskaitos. 

Masažo subtilybes Oksfordo universitete Aurelija studijavo per nuotolį.

A. Linkevičienė pasakoja, kad didžiąją studijų dalį sudarė žmogaus anatomijos studijos. Dalis paskaitų medžiagos buvo pateikiama vaizdo įrašais, kita dalis – tekstiniai teorijos dokumentai, trečia – tiesioginės vaizdo konferencijos. Atrodytų, anglų kalbą neužtikrintai mokančiai studentei tai turėjo būti nepakeliamas iššūkis, tačiau darbščios kraštietės užsispyrimas buvo stipresnis. 

– Valandų valandas versdavau tą medžiagą. Iš pradžių buvo sunku, labai daug ko nesupratau. Tačiau bėgant laikui viskas stojo į savo vietas. Iš pradžių mokslo žinias pritaikydavau masažuodama vyrą ir sesęrį. Ypač naudinga buvo praktika, kurią atlikau viename privačiame Šiaulių sveikatingumo centre. Ten dirbę kolegos labai daug ką parodė ir paaiškino. Oksfordo praktika sutapo su kolegijos baigiamojo darbo rašymu. Tačiau aš suspėjau visur. 

Kokia gero masažo paslaptis? 

– Svarbiausia, kad masažo metu neskaudėtų. Jei žmogus jaučia diskomfortą, vadinasi, arba prastas masažuotojas, arba kažkas negerai su masažuojamojo sveikata. 

Aurelija gyvenime neieško lengvų kelių. Greta metus trukusių Oksfordo universiteto mokymų moteris dar sugebėjo baigti ir Londono universiteto organizuotus nuotolinius kineziterapijos kursus bei įgyti kineziterapeuto padėjėjo kvalifikaciją. 

Į klausimą, kam to reikėjo, Aurelija atsako lakoniškai: 

– Tiesiog norėjau pagilinti anatomijos žinias. 

Rašo vadovėlį ir svajoja apie dėstytojos darbą 

Šiemet A. Linkevičienė Šiaulių darbo rinkos mokymo centre pradėjo mokytis paramediko specialybės. 

– Tai natūralus noras gilinti žinias. Kauno kolegijoje mokėmės slaugos, o čia jau gilinamės į mediciną. Man labai patinka. Slaugytojos profesija per daug monotoniška. Bet iš tiesų daug ko išmokau. Slaugos praktiką atlikau Joniškėlio ligoninėje, kur sutikau daug puikių žmonių. Bet toks darbas ne mano charakteriui. Visiškai kas kita – paramediko veikla. Čia daug veiksmo, reikia nuolat mąstyti ir savarankiškai priimti sprendimus. 

Baigusi mokslus Aurelija planuoja kurį laiką dirbti greitosios medicininės pagalbos brigadoje ir kartu baigti magistro studijas. Toks pasirinkimas neatsitiktinis – kraštietė puoselėja ambicingus planus. 

–Aš jau kuris laikas labai aiškiai save įsivaizduoju dėstytojos pozicijoje. Jau dabar esu prisigalvojusi įvairių veiklų ir projektų, kuriuos ruošiuosi įgyvendinti. Neseniai pradėjau rašyti paramedikams skirtą vadovėlį. Tokio kol kas nebuvo lietuvių kalba, tad su viena dėstytoja ir kartu knygos bendraautore puoselėjame viltis ir daug dirbame, kad toks leidinys išvystų dienos šviesą. Labai viliuosi, kad šios svajonės taps realybe. 

Ar tokie moters žingsniai nėra sąmoningas ėjimas link rimtų medicinos studijų? 

– Apie tai dažnai pagalvoju. Kažkada atrodė, kad tai per sunku. Dabar, kai turiu vyrą, atrodo, kad būtų nesąžininga iš jo (ir savęs) atimti buvimą kartu. O gal jau per vėlu? Nors… Kai atlikinėjau praktiką reanimacijoje, ten buvo viena gydytoja rezidentė, kuriai buvo 50 metų. Į universitetą ji įstojo būdama 42… 

Savo poelgio nesureikšmina 

Įvykis prekybos centre jaunai moteriai atrodo nereikšmingas. 

– Pamačiau nukritusį vyrą, kuriam pagal visus požymius buvo hipoglikeminė koma. Jis dar buvo šiek tiek sąmoningas, todėl spėjo man patvirtinti, kad serga diabetu. Nubėgau į šalia buvusį kioskelį, nupirkau daug cukraus turinčio gėrimo ir sugirdžiau. Kai pamačiau, kad jam jau geriau, ir įsitikinau, jog niekas nebegresia, nuskubėjau į darbą. Tuomet atėjo to vyro dukters laiškas. Kiek žinau, panašių padėkos laiškų mokykla gauna ir daugiau. Nors nieko ypatingo nepadariau, mane trumpam užliejo visiškai nepelnytos šlovės banga… 

Pirmiausia slaugos, dabar paramediko studijos, atsitikimas prekybos centre – iš kur tas noras padėti pasauliui? 

– Oi, tikrai nesu kažkoks išskirtinai geras žmogus. Toks pat, kaip visi. Ir to gerumo tiek pat, kiek pas visus. Aš tiesiog galvoju, kad kuo dabar esu ir kokiu gyvenimo keliu renkuosi eiti nulėmė tai, jog sugebėjau rasti jėgų ir nemesti slaugos studijų. Nors ši profesija ir nepatiko, ji davė teisingą kryptį, kuria, nuolat tobulėdama, viliuosi eiti visą gyvenimą.

Komentuoti su „Facebook “

One Comment

  1. xs xs 30 birželio, 2021

    Ašarą spaudžia tokios istorijos. Dėkoju Dievui, kad yra tokių žmonių. Visokeriopos tau sėkmės ir Dievo palaimos gyvenime!

Komentuoti: xs Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.