Press "Enter" to skip to content

Du metrai mentaliteto

„Nors dabar ši vieta labiau primena seną apleistą mišką, visgi Joniškėlio Karpių dvaro parkas patenka į įspūdingiausių ir vertingiausių senųjų Lietuvos parkų dešimtuką. Tai parkas, kuriam suteiktas nacionalinės vertybės statusas…“ 

Dabar jau net negaliu pasakyti, kiek dešimčių metų šiuos žodžius kartoju tūkstančiams į Joniškėlį užklydusių keliautojų. Nors ir su krūva griūvančių pastatų, nors ir su apleistu aštuoniolikto amžiaus parku – tai buvo ir yra kelionės po Joniškėlį kulminacija. Ta neužmirštama, paslaptimi ir seniai pamiršto pasaulio šešėliais alsuojanti „razinka“, dėl kurios čia norisi kaskart grįžti. 

Ir kaip buvo keista, kai šį pavasarį, šiek tiek atleidus karantino „vadeles“ ir prasidėjus nedrąsiam turizmo sezonui, pirmiems čia užsukusiems svečiams iš jaudulio drebančiu balsu ištariau – sveiki atvykę į naujai atgimusį Karpių dvaro parką! 

Ir iš tiesų – atrodė, kad pernai įgyvendintas projektas – naujų, ilgalaikių permainų pradžia. Nutiesti takeliai, išpjauti seni, pasodinti nauji medžiai, krūmai, egzotinės gėlės, pastatyti informaciniai stendai. 

Gerą mėnesį, tarsi mažas pirmą kartą jūrą pamatęs vaikas, aš godžiai gėriau į save naujai atsivėrusias erdves, iki tol nematytus šešėlius, seniai pamirštus peizažus. Griebiau kiekvieną nepažįstamąjį, tempiau į šimtamečiais medžiais apaugusią gilumą ir garsiai šaukiau – ar mato te dirbtines terasas, šokių aikšteles, įmantrius Mažupės slėnio vingius?! 

Čia pasodintos egzotinės gėlės. Tiesa, tik akyliausias jas gali surasti…

Ir žmonės linkčiojo galvomis, aikčiojo, gėrėjosi. Savaitgaliais šalia dvaro esanti aikštė buvo jei ne sausakimša, tai tikrai beveik pilna. Pamatyti žmogaus ir gamtos sukurto stebuklo smalsuoliai važiavo iš pačių atokiausių kraštų. 

Tebevažiuoja ir dabar, tik tų aikčiojimų beveik nebesigirdi, o spindinčias iš nuostabos akis vis dažniau keičia sumišę ir nusivylę žvilgsniai. 

Apie ką aš? Prieš kelis mėnesius vienas geras žmogus manęs paklausė – ar nedings mano naktinių ekskursijų žavesys ir šiurpuliukai, kai žmonėms reikės vaikščioti šviesiu, švariu ir neapaugsiu parku? 

Dabar galiu atsakyti – nedings. Juolab kad ir ženklų, jog parkas šviesus, švarus ir neapaugęs – nelikę nė lašo… 

Neseniai renovuoto Karpių dvaro parko svečius pasitinka kone žmogaus ūgio varnalėšos.

Teritorija kokių 200–300 metrų spinduliu aplink centrinius Karpių dvaro rūmus sutvarkyta jei ne idealiai, tai beveik nepriekaištingai. Tačiau pabandykime naujai nubertais takeliais nueiti gilyn į parką. 

Paėjus vos penkiasdešimt metrų – takelio įšsišakojimas. Jo centre – „autentiškas“ žolynėlis, kurio vyraujanti kultūra – kelius siekianti amerikonka. 

Kitas sustojimas – naujoji parko puošmena – elegantiška, gulbės baltumo pavėsinė, iš kurios turi atsiverti bene unikaliausia šio komplekso vieta – kitame Mažupės upelio krante prieš kone du šimtus metų suformuotos terasos – savotiški milžiniški „laiptai“, dalinantys skardį į tris dalis. 

Šiame parke aš visą gyvenimą ir kiaurai matau visus įlinkius ir daubas. Tik štai bijau, kad tūlas prašalaitis vietoj žadėtų terasų ir unikalaus landšafto išvys tik… krūmų sąžalyną. Lygiai tokį patį, koks buvo prieš metus, dešimt, trisdešimt… 

Keliaukime toliau. Praeiname dilgėlėse paskęsti baigianti suoliuką. Netoli jo, prie pat link sodininko namo vedančio takelio, keistas beveik pusantro metro augalas. Koks miesčionis greičiausiai pagalvos, kad čia vienas iš tų kelių dešimčių retųjų augalų, augančių šiame parke, ir, tikriausiai, nusifotografuos šalia tos keistenybės. Su vietiniais bus kur kas sunkiau – kad ir ką jiems besakytum, kad ir kokias legendas bepasakotum, neapgausi – varnalėšą visi pažįsta. 

Joniškėlio parkas ypatingas dar ir tuo, kad čia gyvena nepaprasti ir labai reti vabzdžiai – niūriaspalviai auksavabaliai. Specialiai jiems palikti keli seni drevėti, nebegyvi medžiai. Viena tokia potenciali unikumo buveinė – vakarinėje parko dalyje, greta naujai nupilto takelio. Tačiau senas pūzras taip apaugęs žolėmis ir krūmais, kad ne tik žmogus, pats niūriaspalvis auksavabalis kažin ar sugebėtų jį surasti. 

Visiškai greta jo, šalia suoliukų, pasodinta gražių rausvai žydinčių gėlių. Bet jos taip apaugusios, regis, niekuomet nepjauta žole, kad tik akyliausias lankytojas galėtų jas pastebėti. 

Dar toliau – lapus galbūt nuo kaitros arba nuo „deramos priežiūros“ meta japoninis puošmedis. Ko gero, kainavęs ne vieną šimtą eurų, tiesiog įsmeigtas į sunkų dvaro priemolį ir paliktas likimo valiai. Galbūt jį reikia kažkaip ypatingai prižiūrėti, tręšti, laistyti? Niekas nežino. Niekas nesidomėjo. Nėra nieko, kas galėtų tuo pasirūpinti. 

Ir tokių žolėse skęstančių ir lėtai nykstančių naujai pasodintų medžių, gėlių krūmų – dešimtys, šimtai. Norint juos pamatyti – žolės nupjauti neišeis – reikės ją išravėti rankomis po vieną žolytę, nes kitaip viskas žus… Tik kas tai padarys? 

Beviltiška suolo ir „džiunglių“ kova

Dar skaudžiau vaikščioti kitoje Mažupės pusėje esančia parko dalimi. Dirbtinės salos, kanalai, tvenkiniai… Visa tai skęsta žolėse. Taip, kaip buvo visuomet. Nupjautas tik gal dviejų metrų ruožas šalia akmenėliais nuberto takelio. Toliau – nepraeinamos džiunglės. 

Kartais pagalvoju, kad gal geriau nepjautų nė tiek. Nes dabar tas dviejų metrų ruožas tarsi nebylus paminklas mūsų mentalitetui, kuris nesiekia toliau… dviejų metrų. 

Ir čia yra naujai pasodintų krūmų, medelių, gėlių. Tik kur jie? Ko gero, reikėtų atskiros archeologų (o gal dendrologų) ekspedicijos jiems surasti – viskas suaugę į vieną žalią sieną. 

Jei kartais praleidote pro akis, priminsiu – kalba eina apie prieš pusę metų baigtą ir ne vieną šimtą tūkstančių eurų kainavusį projektą… 

Jau matau, kaip spaudžiate kumščius. Sustokite – kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų – kaltų čia nėra.

Dvarą ir parką valdanti Agrarinių ir miškų mokslo centro Joniškėlio bandymų stotis nuo pirmos akimirkos buvo sąžiningi ir iš karto pareiškė – prižiūrėti tokio dydžio renovuoto parko jie neturi nei žmogiškų, nei finansinių išteklių. 

Dar yra Joniškėlio miesto (su kurio vardu daugeliui asocijuojasi parkas, bet, deja, nepriklauso jo teritorijai) ir Joniškėlio apylinkių seniūnijos. 

Prieš daugiau nei mėnesį vykusio susitikimo metu visos trys pusės (abi seniūnijos ir Bandymų stotis) susėdo prie stalo ir sutarė „surėmę pečius“ bandyti daryti tvarką. 

Tačiau visi žinom, kas būna, kai vienas vaikas turi tris aukles… Abi seniūnijos turi daugybę darbų, krūvą įsipareigojimų ir… nė vieno euro papildomiems darbams. 

Kai rašomos šios eilutės, greičiausiai, vyksta viena tokių epizodinių talkų, kur bandoma nors kiek sutvarkyti parką. Ir tai, kartoju, daroma atitraukus žmones nuo jų pagrindinių darbų ir tik iš geros seniūnų valios… 

Ar nuo kaitros, ar nuo „deramos priežiūros“ lapus meta japoninis puošmedis.

Tačiau tai niekur nevedantis kelias. Kiekvienas parkas – unikalus, gyvas meno kūrinys, reikalaujantis nuolatinės priežiūros ir dėmesio. Kol nebus valios tai suvokti, kol neatsiras supratimas, jog po nosimi turime nepaprastą, didžiulę pridėtinę vertę visam kraštui sukurti galintį objektą, kurio negalima tvarkyti atsitiktiniais „pečių surėmimais“ – vienas iš dešimties unikaliausių senųjų Lietuvos parkų, vieta, turinti nacionalinės vertybės statusą, bus ir toliau pasmerkta lėtai merdėti. 

– – – 

Galėčiau rašyti apie senojo parko takais kažkada vaikščiojusius Ivinskį, Višinskį, Landsbergį-Žemkalnį, Kudirką, Žemaitę, brolius Vileišius, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Bet kam dabar įdomūs chrestomatijose dūlantis herojai? 

Galėčiau pasakoti apie tas kartų kartas, gimusias, mylėjusias, gyvenusias ir mirusias šimtamečių liepų bei ąžuolų paunksnėje. Tačiau „mirusios dūšios“ rinkimuose nedalyvauja… 

O gal tuomet apie mus? Apie mūsų vaikus, tuos ir dėl kurių gyvename. Nejau jie verti tik tarp sužėlusių krūmų vingiuojančių žvyro takelių, kainavusių kelis šimtus tūkstančių eurų?.. 

– – – 

Šeštadienį Pakruojo dvare prasideda didysis vasaros sezonas. O tai reiškia, jog svečių sulauksime ir mes, joniškėliečiai. Žinau, kad tądien turėsiu beveik 200 smalsuolių iš visos Lietuvos. Gaila, bet pasakojimą apie Joniškėlio Karpių dvaro parką teks pradėti įprastais žodžiais: „Nors dabar ši vieta labiau primena seną apleistą mišką…“

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.