Press "Enter" to skip to content

Ir vazonus gamina, ir gėles augina…

– Įvairių formų vazonus iš cemento ir durpių mišinio pati gaminu. Taip pat išbandžiau cemento ir medžiagos derinį, panaudojau seną frotinį chalatą. Tik per didžiuosius karščius cementas perdega, trupa, taigi iš jo nieko negalėjau dirbti. Štai esu padariusi taurės formos vazoną, ant kojytės. O vyras paprašė baltai nudažyti, – joniškėlietė Daiva Indulė pakelia svyrančias gėles, nes šį kartą sodyboje žvilgsnis pirmiausia užkliuvo už įspūdingų formų ir dydžių vazonų.

Prieš dvejus metus Arno ir Daivos Indulių sodyba buvo pripažinta tarp gražiausių ne tik Joniškėlyje, bet ir rajone. 

Arnas Indulis – remonto ir statybos specialistas, sūnus Airidas dirba ir studijuoja statybos inžineriją. 

Daiva Indulė Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijoje dirbo mokytojo padėjėja ir turėjo floristų būrelį, bet dėl etatų mažinimo darbo neteko ir pusantrų metų užsiregistravusi Užimtumo tarnyboje. 

Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Gimnazijoje likusi be darbo Daiva liūdesio nejautė, tik gaila floristų būrelio, nes su mergaitėmis įgyvendino nemažai kūrybinių sumanymų ir pelnė nemenkų įvertinimų. 

Tačiau ir pastaraisiais metais Daivos idėjos toliau skleidžiasi savo sodyboje, Joniškėlio miesto erdvėse. Pernai prieš Žolinę puošė kultūros namų kiemelį, per rudens lygiadienį skverelyje prie Bitės paminklo išsirikiavo iš šiaudų pinti senieji baltų raštai ir ornamentai… 

Induliai išreiškia meilę savo kraštui, prie jų namų plevėsuoja Lietuvos istorinė ir Joniškėlio miesto vėliavos. 

– Nors aš kilusi iš pa Utenas, ten mano gimtinė. Bet mamytė ir brolio šeima gyvena jau Joniškėlyje. Vyras ir sūnus čia gimę ir augę, – Daiva prisimena, kad šią sodybą nusipirko prieš trylika metų. – Sūnus Airidas buvo pirmokas ir mano pasirinktoje sodyboje per šabakštynus jo nesimatė. 

O vyras namus buvo nupirkęs kitoje vietoje, tačiau Daivai nepatiko, kad penkiolikos arų ruoželis siauras ir ilgas: 

– Man vis tiek rūpėjo ši sodyba, traukė būtent ši vieta. 

Taigi Induliai įsikūrė ir centre, ir kartu jautiesi tarsi jaukiame kaime, kur erdvė išsiplėtusi iki gerų dvidešimties arų. 

Daivos pagamintas taurės formos vazonas. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Pradžioje maniau, jog užteks išpjauti šabakštyną, ir viskas, – prisipažįsta gražiosios sodybos šeimininkė. – Medinį namuką teko aptinkuoti. Ir dar kartą reikia tinkuoti, dėti spalvą ar dekorą. Abudu su vyru stogą dengėm. Jis ant stogo, aš iš apačios paduodu, sūnus prilėkdavo. 

Daiva rodo, kaip genėjo vynuoges, kaip iš nukarpytų šakelių įsišaknijo ir auga tujytės: 

– Pati dauginu augalus, gėles. Štai lanksvos. O aštuonias hortenzijas parsivežėm iš hortenzijų parko Kakūnų kaime, Panevėžio rajone. Labai norėjau aplankyti šį parką, kuriame auga gausybė įvairiausių hortenzijų… 

Indulių sodybos jaukumas ir grožis sukuriamas iš detalių. 

– Iš nuo vazonų likusios masės prilipdžiau boružių, tik dar nenudažytos, – tarsteli moteris. 

Ant vieno iš pastatų sienos sukabinti senoviniai rakandai, kurie buvo rasti šioje sodyboje. Tiesa, lempas, vadinamas liktarnas, gavo iš buvusios kolegės. 

Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Kol augo sūnus, kieme turėjome baseiną. Vėliau jis buvo užbetonuotas. Vyras sugalvojo, kad visi turime įspausti savo delnus ir prie jų – savo vardų pirmąsias raides. Savo pėdutes įspaudė net mūsų šuniukai, kurių, deja, nebėra. Dabar turime iš Kamajų parsivežę dovanotą Rubę, – Daiva atskleidžia, kaip prieš šešerius metus buvo palikti jų atspaudai ir ši savotiška atrakcija virto įdomia sodybos dekoracija. 

Šeimos įspausti delnai… Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Kiemas – žaliuojanti pievutė, truputį akmenimis grįstas. Taigi kuo daugiau natūralumo.

– Pasistatėm pirtelę, iš raudonų plytų – rūkyklą, daug kas galvoja, kad čia šulinys, – prie apvalios rūkyklos šypteli Daiva. – Dar ketiname statytis pastogę. O mano vazonų dirbtuvės tiesiog kieme. Pasistatau maišyklę ir dirbu. 

Vyras Arnas iš darbo statybose grįžta savaitgaliais. 

– Šiemet Vilniuje baigė statyti „Elmorio“ dangtelių fabriką ir gavo gražų apdovanojimą, – moteris parodo Arnui Induliui įteiktą stilingą padėką „Elmorio“ 25-mečio proga. – Šiame dangtelių fabrike lakuotoju dirba ir mano vyresnėlis sūnus Mantas… 

Kai žvilgsnis užkliūva už sumautų ąsotėlių, Daiva išduoda, kad vyro hobis – daryti tikrą gyvą tradicinį alų. 

Ąsotėliai atskleidžia, kad sodybos šeimininko hobis – daryti tradicinį naminį alų. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

O Daivos pomėgis prie gėlių ir kitų gražių dalykų – turbūt iš vaikystės, iš tėvų ir senelių: 

– Kai ant palangės augo mirtos ir pelargonijos. Pamėgau pinti iš vytelių. Pasirodo, mano senelis, tėčio tėvas, gamino baldus, gyveno Utenos rajone, Paberžės kaime. Tame krašte įsikūrę vilniečiai etnografai, kuriems prisistačiau esanti Musteikių anūkė, atskleidė radę mano senelio padarytą vaikišką lovytę. Yra išlikusių ir daugiau senelio darbų. Pas močiutės sesę naudojama graži komoda. 

Ir Daiva iš vytelių daug visko nupynusi – nuo krepšių iki įvairiausių dekoracijų: 

– Vyras taip pat buvo įsitraukęs į pynimus iš vytelių. Tačiau vis sunkiau rasti šios medžiagos, nes pakelės išpjaunamos, sutvarkomos. 

Be to, verdant vyteles nuo stipraus kvapo ir garų Daiva pastebėjo alergines reakcijas. 

Vazas iš cemento ir durpių mišinio gamina irgi gana seniai. 

– Visada po ranka turiu dovaną, – šypteli joniškėlietė, neskirstanti veiklų ir darbų į vyriškus ir moteriškus… 

Kaip Daiva Indulė vertina, kad šiemet rajone atsisakoma gražiausių sodybų rinkimo? 

– Tos idėjos gal nereikėtų atsisakyti. Gerai, kad žmonės patys laisvanoriškai registruojasi, kaip, tarkim, Joniškėlyje. Prizai galėtų būti augalai. Ir kelionė į Botanikos sodą buvo įdomi ir naudinga, – mano gražiosios sodybos šeimininkė.

Joniškėlietė Daiva Indulė gamina ir įspūdingo dydžio vazonus. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

www.darbs.lt

Komentuoti su „Facebook “

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.