Antanas Strigūnas
1936–2021
Kokia keista tyla. Regis, nutilo ne tik žmonės, bet ir žiemoti likę paukščiai. Dabar kažkaip pagalvojau, kad būtent iš jų – paukščių, žuvų, iš gamtos, kurios neatskiriama dalimi buvai visą gyvenimą, Tu ir išmokai tos ramybės, pakantumo, užuojautos.
Pokario vaikas, pirmaisiais sąmoningo gyvenimo metais matęs daugiau šalto, nei šilto, niekuomet nepamiršai vaikystėje patirtų pamokų.
Pamenu ne vieną Tavo pasakojimą apie tuos alkanus, šaltus, skurdžius, baisius laikus. Ir niekuomet, nė viename sakinyje nebuvo šauktukų. Nebuvo kaltinimų ar priekaištų.
Tu tik kartojai – „Buvo tokie laikai ir reikėjo išgyventi“. O Tavo išgyvenimo formulė buvo labai paprasta – darbas. Darbas nuo ryto iki vakaro. Darbas be pragmatiškų asmeninių išskaičiavimų, o vien dėl pačio elementariausio ir kartu kertinio bet kokios laimingos visuomenės principo – žmonių gerovės.
Kartą pasakojai epizodą iš vaikystė, kai vėlai vakare, sutemus, Tau teko miško keliu grįžti namo. Kažkurią akimirką pastebėjai, jog Tau iš paskos seka vilkas. Vienintelis ginklas – kišenėje buvusi degtukų dėžutė… Tu pamažu ėjai, vis atsisukdamas į iš paskos sekusį žvėrį ir uždegdamas po degtuką, kad jis matytų liepsną. Ir taip iki pat namų…
Su ta šildančia ir blogį atstumiančia liepsna savo delnuose Tu ėjai per visą gyvenimą. Jos užteko ir tūkstančiams žmonių, kuriais, būdamas ilgametis seniūnas, rūpinaisi daugybę metų, ir ištikimajai Teofilei, su kuria petys petin nugyvenote gražų amželį, ir trims sūnums, kuriuos vis tempei į mišką, prie upės tam, jog išmokytum svarbiausią gyvenimo pamoką – gamta niekuomet neišduoda.
Kartais, kaip visi tikri žvejai, primerkdavai akį ir valiūkiškai pasakodavai apie didžiules pagautas žuvis. Dabar galiu pasakyti drąsiai – didžiausias Tavo pagautas laimikis – nuoširdi daugybės tave pažinojusių žmonių pagarba.
Ačiū Tau.
Visų Tavo gyvenime pasitaikiusių žmonių vardu Viktoras Stanislovaitis
Laidotuvės penktadienį, 13 val.
Be First to Comment