Automobilių ralyje – pašėlusi brolio ir sesers komanda

„Darbo“ korespondentų radare sužibo dar viena kraštietė, išpildžiusi svajonę dalyvauti automobilių ralyje! Tai – Ingrida Skačkauskaitė, kilusi iš Stačiūnų kaimo. Drauge su broliu Richardu jie „svilina“ padangas pigių automobilių lentynėse ir renka prizus. Veržli mergina pasidalino įspūdžiais apie „aštrias“ emocijas, didžiausią gyvenimo hobį bei nutrūktgalvišką brolio ir sesers ryšį…

Kraštietei šįmet antras lenktynių sezonas. Į šią azartišką veiklą ji įsitraukė praėjusiais metais – visai netikėtai. 

– Bet su mašinomis ir visokia technika „draugauju“ nuo vaikystės. Man tai visada buvo įdomu, artima. Buvau tas blogas vaikas, kuris sėda į tetės mašiną ir važiuoja pas močiutę… – su šypsena prisimena ji, – Kolegė juokiasi, kad man tik duok kokią transporto priemonę – tikrai sugalvosiu, ką su ja nuveikti! O lenktynės buvo mano svajonė, apie kurią niekada nekalbėdavau, tačiau ji glūdėjo kažkur giliausiame širdies kampelyje. Ir netikėtai išsprūdo… Atsiradus galimybei ją išpildyti, tuo nepasinaudoti man buvo tiesiog neįmanoma.

Adrenalinu pulsuojantys savaitgaliai 

Viskas prasidėjo, kai draugai Gražvydas ir Edvinas sugalvojo dalyvauti komandinėse automobilių lenktynėse. Tačiau privaloma sąlyga – joje turi būti bent viena mergina. Tad praėjusį sezoną prie vaikinų prisijungė Ingrida. Nariai keitėsi ir netrukus prie jų prisidėjo Richardas Skačkauskas – Ingridos brolis. 

Pirmosiose varžybose mergina vairavo trečią golfą. Juokiasi, jog tą dieną, deja, jį užlenkė. Ir jau metai, kai komanda lenktyniauja „Hyundai Coupe“. Draugai pasivadino „Žaibas Racing Team“ (liet. Žaibo lenktynių komanda) bei žaismingai papuošė savąjį „Hyundai“. (Animacinių filmų personažas Žaibas Makvynas labai patiko ankstesnio vairuotojo sūnui.) Paglosto širdį, kai per varžybų pertraukas vaikai pribėga nusifotografuoti ir džiaugiasi gyvai išvydę savo mylimą herojų… 

Komanda dalyvauja pigių automobilių lenktynėse. Čia nereikalaujama saugos lankų, patikrintų saugos diržų ir panašiai. „Turi kelis šimtus eurų, mašiną – ir varai“, – sako ralistė. O geras savaitgalis su kompanija – garantuotas. 

Tereikia susimokėti starto mokestį, įsigyti vairuotojo licenziją (yra vienkartinės ir ilgalaikės), gyvybės draudimą (su specialiuoju prierašu), turėti šalmus. O kiek dar reikės lėšų, priklauso nuo to, kiek sulaužysi automobilį. („Žaibas Racing Team“ džiaugiasi, kad jau rado rėmėjų – tai „Akmens fabrikas“ ir „Azauta“. Pirmojoje įmonėje dirba Edvinas, o antrojoje lenktynininkai perka mašinos dalis.) Svarbu, kad automobiliui netrūktų galios, nebūtų važiuoklės problemų, galėtų važiuoti esant didelėms apsukoms, kad nekaistų variklis. 

Pirmieji kartai, prisimena, buvo išties nutrūktgalviški. Nors trūko praktikos, įgūdžių, buvo labai smagu ir įdomu. O šiemet jie jau džiaugiasi gerais rezultatais. Su komanda dalyvavo „F-Race 200“ lenktynėse, kur varžosi aistruoliai, vairuodami vos 200 eurų vertės automobilius. „Jos vyko aerodrome ant asfalto, o mes atvažiavom su žieminėm padangom. Konkurentai įdomiai į mus pažiūrėjo, bet laimėjom trečią vietą! Noras ir įgūdžiai duoda rezultatą, – džiaugiasi Ingrida, – o kai sekasi, kai „pravažiuoji“ kvalifikaciją, atsiranda užsidegimas ir nori dar.“ 

Didžiausias greitis lenktynių metu siekia iki 100 km/h (trasos – trumpos, erdvės – uždaros). Tačiau adrenalino tikrai pakanka… O ir trasa – su kliūtimis. Jei „perspausi“, tikimybė apsiversti – labai didelė. „Per praėjusias varžybas įvariau tėvams šoką – vos neapsiverčiau prie jų akių“, – pripažįsta mergina.

Lenktynės – didžiausia kraštiečių aistra 

Ingridos ir Richardo mama Laima kilusi iš Pakruojo rajono, Šikšnių kaimo. Bet didelę dalį savo vaikystės ir jaunystės jie praleido Joniškėlyje, Stačiūnuose, kur užaugo tėtis Vidmantas. Būdama maža, Ingrida ir brolio mašinytėmis žaisdavo, ir „tankus“ abu stumdydavo. „Vienas slepiasi už krosnies, kitas – kur nors kampe, ir „šaudom“ abu, kariaujam“, – besišypsodama gyvenimo pradžią prisimena mergina. 

Abu baigė Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnaziją. Vėliau brolis įgijo ne vieną specialybę Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykloje, o sesuo Panevėžyje studijavo floristiką ir apskaitą. 

Ingridos pagrindinė veikla su lenktynėmis visai nesusijusi. Šiuo metu dirba prekių priėmimo, logistikos sferoje vienoje Panevėžio įmonėje. Richardas gyvena tėviškėje Stačiūnuose, dirba statybų srityje. Ir nuo pat vaikystės domisi technika, automobiliais. 

Brolio didžioji aistra – driftas (liet. šonaslydis), džipai, bekelės rungtys. „O aš visada buvau ta mažoji sesė-prielipa (juokiasi), prašydavau važiuoti kartu. Kartu – ir žiemą ant sniego, ir ant asfalto. Visko brolis mane primokino – ir „burnout`ų“ (liet. perdegimas. Vaizdelis toks: mašina stovi vietoje, sukasi tik galiniai ratai, svyla padangos, kyla dūmai… – aut. past.), ir po balas pasitaškyti. Bet, matyt, esu imli. Sėdžiu šalia ir jaučiu, kaip automobilį reikia išvairuoti.“ 

– Visada svajojau lenktynėse dalyvauti kartu su broliu. Nes būtent iš jo ir išmokau vairavimo subtilybių bei vingrybių, sulaukiau vertingų patarimų. Jis – mano autoritetas, – švelniai pripažįsta sesuo. 

Dalyvavimas automobilių lenktynėse – neįprastas, bet labai stiprus brolio ir sesers ryšio įprasminimas. Tokia „aštri“ patirtis išties suartina: „Kai jis važiuoja trasoje, man neramu labiau nei kai ten esu pati. Tikiuosi, kad viskas bus gerai ir neįvyks jokių avarijų… Labai dėl jo jaudinuosi.“

Traumų, dėkui Dievui, nebuvo. Tik yra įvykusi viena rimta avarija. Vairuotojai važiavo vora, dideliu greičiu, posūkyje… Automobiliai atsitrenkė vienas į kitą. Varžybos buvo baigtos. „Na, ir mano „pasiskraidymai“ atitvarais, vos ne ant šono… Bet viskas buvo gerai – užbaigėme varžybas ir laimėjome kvalifikacijos pirmą vietą“, – apie dinamišką laisvalaikį ir pergalę „Weekend Grand Race“ trečiajame lenktynių serijos etape pasakoja Ingrida. 

Tėvai kaskart, žinoma, bijo ir nervinasi. Mama vėliau pripažįsta, jog neramia širdim visas varžybas laukia, kada jos vaikai sveiki pasirodys iš už posūkio… 

Tačiau tėvai, nors ir nerimauja daugiausia, yra ir pati didžiausia palaikymo komanda. „Serga“, stovi prie trasos. Iš pradžių bijojo labai, bet paskui įprato, kad kitaip nebus…“ – nusišypso lenktynininkė. O pirmą kartą pamatę dukrą prie vairo, negalėjo patikėti: „Ar čia tikrai mūsų vaikas važiuoja?..“ 

Mergina, kuriai patinka vairuoti 

Žinoma, vairuodama ir išvargsti. Būna, po varžybų prie vairo negali sėsti kelias dienas – taip išsunkia. Be to, lenktynės vyksta šiltuoju sezonu, tad automobilyje išties karšta, o kur dar rūbai iki alkūnių ir gurnelių. „Oro nėra, esi visa šlapia, bet jausmas, kai važiuoji – kažkas tokio. Nepakartojama“, – šypsosi Ingrida. 

Klausiu merginos, kas „veža“ labiausiai – greitis, pasiekimai?

– Pats važiavimas. Emocija, kai važiuoji. Aš net nemoku to nupasakoti… Kai važiavau pirmą kartą (kvietimą buvau gavusi vos kelios dienos prieš tai), buvau ta, kuri pradeda lenktynes (iš pradžių važiuoja merginos, tik paskui vairą perima vaikinai). Sėdžiu ir galvoju: „Aš čia nieko nemoku, nieko nežinau, kaip važiuoti… Atrodo, kad esu čia viena, pati kvailiausia (juokiasi). Bet kai įvažiavau į trasą, visa tai pradingo. Pirmas, antras, trečias ratas… Pajutau azartą. Stengiausi, bandžiau lenkti… Ir išėjo visai gerai. Tiesiog važiavau! 

Kaskart prieš startą jaudinuosi. Bet emocijos, kurios manyje gyvena, kai važiuoju, viską atperka, – įprasta, kad moterims „gaudytis“ eisme ir suprasti, kaip veikia automobilis, yra sunkiau nei vyrams. Tačiau tai, regis, Ingridos prigimtyje. 

„Išsidūkus“ trasoje, kelyje norisi ramybės 

Ingrida sako, jog dabar kasdienybėje ji – rami vairuotoja. „Kadangi turiu galimybę „išsikrauti“ ir pakvailioti, šiaip kelyje stengiuosi vairuoti ramiai. Aišku, mieste būna lenktynių nuo žalio šviesoforo, bet proto ribose, – kad negaučiau baudų. Na, o anksčiau visko būdavo, ko gal net tėvai nežino. Bet už greičio viršijimą turiu tik porą baudų, o vairuoju beveik dešimt metų!“ 

Kaip seksis važiuoti trasoje, ypač priklauso ir nuo emocinės būklės. Varžybų diena – sunki, jai reikia ir psichologinio pasiruošimo. Lenktynininkė sako, jog prieš didžiąją dieną reikia atlikti „namų darbus“: suimti save į rankas, nusiteikti ramiai ir pasiruošti tiesiog linksmintis bei mėgautis. 

Mergina pritaria posakiui: „Geriau vieną dieną pabūsiu lenktynininku nei visą gyvenimą žiūrovu“. Ir sako, jog jaunimui, kuris laksto gatvėmis, mėgsta automobilius, varžybos yra gera proga „išsikrauti“. „Susimesti“ su draugais, nulėkti į tikrą ralį, pasiutiškai gerai praleisti savaitgalį… Apie kurį ateityje tikrai pasakosi savo vaikams. Taip pajusi tikrą azartą, tikrų lenktynių atmosferą. Svarbiausia, jog visa tai – įmanoma ir prieinama (beje, būna net konkursų, kuriuose galima laimėti automobilį), tereikia noro ir užsispyrimo. 

Visąlaik bėginėja šiurpuliukai. Niekada nežinai, kuo viskas baigsis. Esi toli už savo komforto zonos. Bet – neri stačia galva į šią azartišką avantiūrą.

www.darbs.lt