– Dabar tik prisiminimais gyvenu. Jėgų nebeturiu, bet proto dar nepraradau, – šypteli joniškėlietė Aldona Čingaitė-Rapkevičienė, agrarinių mokslų daktarė, buvusi Joniškėlio bandymų stoties mokslininkė ir ilgametė etnografinio ansamblio „Abrūsėlis“ vadovė, kurios bute žydi 90-mečio proga dovanotos gėlės, o pasibuvimą su savo artimiausiais giminaičiais, „Abrūsėlio“ šokėjais, buvusiais kolegomis nukėlė į šiltesnius laikus.
Devyniasdešimtmetė primena Lietuvos valstybės himno žodžius „Iš praeities Tavo sūnūs te stiprybę semia“, įsitikinusi, kad svarbiausia mūsų vertybė – lietuviškumas, lietuvių kalba, istorija, tradicijos.
Tarsi savaime šneka pakrypsta nuo senos fotografijos, kur mažoji Aldutė sėdi ant kelių savo seneliui Simonui Barvainiui:
– Jis kaip Lietuvos kariuomenės savanoris Stasiukuose, prie Lepšynės miško, gavo trylika hektarų žemės, kur statėsi trobas. Buvau pirmoji mamytės tėvų anūkė, numylėtinė. Senelis pririnkęs žemuogėlių man atnešdavo. Mano mamytė buvo labai gera gaspadinė, yra tarnavusi ir pas kleboną, ir pas daktarą, ir Narteikiuose pas ūkininką Valašiną, kur susipažino su mano tėveliu Antanu Činga ir 1928 metais susituokė. 1932-aisiais gimiau aš, o po penkerių metų – brolis Vytautas. Abu pasaulį išvydome Joniškėlio ligoninėje. Teko brolį daboti, sakau, dabar esi man skolingas…
Senelių Čingų Aldutė nematė:
– Jie mirė, kai tėveliui buvo aštuoniolika metų. Keturi jo broliai išvykę į Argentiną. Atsiuntė šipkartę ir mano tėveliui, kuris šeimoje buvo jauniausias, bet močiutė neišleido.
Aldona prisimena, kad tėvelis buvęs ir dainininkas, ir šokėjas:
– Jei baliuje nėra dainų ir šokių, tai jam ne balius. Tėvelis buvo taikus, dūšios žmogus. Mama griežtesnė, bet irgi dainininkė. Prisiminusi tuoj mane šaukdavo: „Aldone, aš dar vieną punktą atsiminiau“…
Ilgaamžė joniškėlietė vaikystėje pergyveno ir karo baisumus:
– Viskas įstrigo – ir vežimai, ir belaisviai, ir žydų šaudymai… Per karą 1944-ųjų vasarą buvo labai baisu, lėkėm į griovį slėptis. Iškastame bunkeryje, sako, pavojinga. Matėm kariuomenę, matėm rusus, buvo daug baimės.
Ne mažiau baimės ir po karo.
– Mano vaikystė prabėgo Narteikiuose. Pamenu, kaip mama prikepdavo gardžių kaimiškų bandelių, o aš jas greitai išturgavodavau Joniškėlio geležinkelio stotyje, – pasakoja Aldona Rapkevičienė. – Tėveliai labai norėjo, kad abu su broliu baigtume mokslus. Jie nestojo į kolchozą, nes manė, jog tuomet neleis vaikams studijuoti. Persikėlėme į Joniškėlį, gyvenome bute centriniame dvaro pastate. Tėvelis mokyklai padovanojo savo ūkio arklį, tačiau pats su juo ir dirbo – priveždavo malkų, atveždavo bandelių… Mokykloje dirbo ir mamytė – prie skambučio, pakūrendavo krosnį, virdavo arbatą…
Aldona prisipažįsta ketinusi studijuoti pedagoginiame ir dirbti biologijos mokytoja:
– Bet Kaunas arčiau ir man žinomesnis miestas. Galvojau paskui persikelti į Vilnių. Tačiau ištekėjau, pasilikau ir Lietuvos žemės ūkio akademijoje baigiau agronomiją.
Nors turėjo pasiūlymų pasirinkti vyriausiosios agronomės darbą, tačiau jauna specialistė neišdrįso imtis tokios atsakomybės. Po studijų Aldona Rapkevičienė tapo Linkuvos mašinų ir traktorių stoties agrochemijos laboratorijos vedėja:
– O 1959-aisiais atėjau į Dotnuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio filialą. Po metų pradėjo dirbti direktorius Juozas Zabarauskas, kuris kovo mėnesį minėjo šimtąjį jubiliejų. Jis labai palaikė ne tik mokslinį darbą, bet ir kultūrą.
Į šias abi veiklas pasinėrė ir Aldona:
– „Abrūsėlis“, tiesa, taip pavadintas gerokai vėliau, prasidėjo 1960-aisiais nuo keturių porų šokėjų. Susiėjo beveik visi kaimynai – Valė Noreikienė, Anelė Kanapinskienė, Emilija Paliulienė, Jadvyga Didžiulienė, Juozas Krikščiūnas, Mykolas Vaišvila, Vaclovas Kanapinskas ir mano tėvelis Antanas Činga. Jis šoko kone iki mirties 1972-aisiais. Jau sirgdamas liepdavo atidaryti duris, kad matytų repeticijas.
Tuo metu Aldona rašė disertaciją apie piktžolių naikinimą ganykloje:
– Užsikabinau už chemikalų. Beje, jau Joniškėlio vidurinėje chemijos mokė reikli ir griežta mokytoja Kadziauskienė, kuri po šokių užsiėmimų pas vadovę Vaitaitytę būtinai paklaus atsakinėti. Nesvarbu, kad šoku, bet ir chemiją privalau mokėti…Taigi rašau disertaciją, slaugau tėvelį, mamytė padeda prižiūrėti dukras Laimutę ir Almutę. Kai nuo rašymo plyšta galva, einu į repeticijas, kur prasiblaškau.
Aldonos Rapkevičienės disertacijos temos vadovė buvo profesorė Jadvyga Monstvilaitė, Žemdirbystės instituto Vokės filialo Herbicidų laboratorijos vedėja:
– Atvažiavusi ji apsistojo mūsų namuose. Profesorė buvo labai paprasta, sako, sėskim čia pat, virtuvėje, ir pavalgykim. Paskui išėjom į laukus ir ji įklimpo į molį tikrąja šio žodžio prasme. Beje, profesorės Monstvilaitės dukra – žinoma dainininkė Giedrė Kaukaitė…
Devyniasdešimtmetei joniškėlietei per ilgą gyvenimą teko sutikti daug įvairiausių žmonių:
– Mūsų etnografinis kolektyvas aštuoniasdešimtmečio proga sveikino kraštietį profesorių Petrą Vasinauską, kuriam labai patiko „Abrūsėlis“. Be to, su gera bičiule režisiere Aurelija Kutkauskiene pakvietė į savo įkurtą Arklio muziejų Niūronyse. Ketinom paruošti bendrą programą. Pravažiavom su arkliu, sėdėjom vežime, keravojo pats Vasinauskas, Aurelija deklamavo… Bet vėliau Profesorius pasiligojo ir mūsų idėja liko neįgyvendinta…
Etnografinis kolektyvas „Abrūsėlis“ daug koncertavo, daug keliavo, paruošė daugybę programų, jo vadovė Aldona Rapkevičienė įvertinta ir apdovanota. O su vaikais išradingai atskleidė grūdelio kelią, į kurį sudėjo visą agrotechniką. Tuomečiam rajono vadovui taip patikę, kad Aldonai pasakęs, ką norės, tą ir gaus:
– Jau turėjau išsilaikiusi ir gavusi vairuotojo pažymėjimą, tad paprašiau mašinos. Man buvo labai gražu vairuojanti moteris.
Šiandien jaunimui sunku įsivaizduoti, kiek reikėjo laukti paskyros automobiliui nusipirkti, o vairuojančių moterų buvo labai mažai. Taigi Aldona vienų tradicijų laikosi, kitas – laužo.
– Pagal senovę laikausi tradicijos, kad vaikai turi tėvelius nužiūrėti. Mano mamytė mirė 92 metų. Ir aš nenoriu į valdiškus namus. Turės vaikai nužiūrėti, – šyptelėjusi sako su dukra Alma gyvenanti buvusi ilgametė „Abrūsėlio“ vadovė Aldona Rapkevičienė, sulaukusi keturių anūkų ir keturių proanūkių.
Be First to Comment