Kovo pradžioje ilgamečiam Žemdirbystės instituto Joniškėlio filialo direktoriui Juozui Zabarauskui sukako šimtas metų.
Tokiomis progomis įprasta ieškoti ilgametystės recepto, bandyti perprasti priežastis ir veiksnius, padėjusius sulaukti tokio garbaus amžiaus. Bet šią paslaptį išdavė pats jubiliatas, „Sigutės koldūninėje“ į šventinius pietus susirinkusiesiems svečiams pasakęs: „Jūsų buvimas šalia ilgina mano gyvenimą.“
Dėdė Zabarauskas
Gyventi žmonėms ir šalia žmonių – tokia dėdės Zabarausko šimto metų paslaptis.
Kodėl „dėdė Zabarauskas“? Ogi todėl, kad augdamas kaimynystėje kiekvieną vakarą jį sutikdavau grįžtantį iš darbo tamsiu žiguliuku.
Pirmiausia jis prieidavo prie kaimynų, kalbėdavo apie darbus, prikultus centnerius, esamus ir būsimus orus. Po to būtinai pakalbindavo čia pat lakstančius vaikus. Pasisveikindavo, paklausdavo, kaip sekasi, jei žaisdavom kokį naują žaidimą – būtinai pasidomėdavo.
Šalia jų garažo, prie pat kelio, augo aronijos. Mes, vaikai, kai niekas nematydavo, nusiskindavome kekę kitą gardžių juodų uogų.
Kartą besmaguriaudamas nepastebėjau, jog iš nugaros priėjo dėdė Zabarauskas. Susigaudžius, kad per vėlu nešti kudašių, nuleidau galvą ir pasiruošiau neišvengiamai bausmei. Ir kokia buvo mano nuostaba, kai, užuot baręs, kaimynas nusišypsojo ir pasakė „Užeik iš kitos pusės, ten saulės atokaita – uogos saldesnės.“
Jis niekuomet nekėlė balso, niekuomet nesu matęs jo supykusio ar blogai nusiteikusio. Kita vertus, jame buvo kažkas neapčiuopiamo, vaiko protui nesuvokiamo, bet verčiančio gerbti šį žmogų.
Jau daug vėliau sužinosiu apie nepaprastai atkaklų berniuką iš Kučgalio kaimo Biržų rajone, augusį 15 hektarų dydžio nederlingos žemės ūkyje, savo kailiu patyrusį nepriteklių ir badą bei labai anksti suvokusį mokslo ir žinių vertę. Pažinsiu žmogų, užauginusį dvi dukras, sulaukusį keturių anūkų ir penkių proanūkių, trisdešimt metų ir septynis mėnesius vadovavusį Joniškėlio bandymų stočiai, savarankiškai išmokusį vokiečių kalbą ir iki 98 metų vairavusį automobilį.
Bet visa tai atsitiks po daugybės metų. O tada, vaikystėje, mums, kaimynų vaikams, jis buvo tiesiog gerasis dėdė Zabarauskas.
Dalino save visiems
– Mama mums visuomet liepdavo daug dirbti, o tėtis gindavo ir padėdavo. Mes gyvenome Joniškėlio centre, anuomet Melnikaitės vardu vadintos gatvės septintajame name. Priešais, kitoje gatvės pusėje, buvo bandymų stoties kontora. Vos tik prisireikus, bėgdavome basomis pas tėtį. Prie jo durų sėdinti sekretorė gena mus lauk: „Dabar negalima – susirinkimas!“ Aš piktai į ją pažiūriu ir išpyškinu „Negalima pas tėtį?!“ ir žengiu į vidų. Kabinetas pilnas žmonių, o aš lyg niekur nieko „Tėtukai, man reikia dešimt kapeikų!“ – prisimena Zabarausko dukra Danguolė. – Ištikus bėdai ar iškrėtus kokią šunybę, bėgdavome pas tėtį. Jis ir visas problemas išspręsdavo, ir nuo mamos barimo apsaugodavo. Jo švelnumas ir gerumas mus lydėjo visą vaikystę. Būdavo, atsisėdame žiūrėti televizoriaus ar ruošti pamokų – jis visada šalia. Glosto galvą, ramina, kad viskas bus gerai… Kaip dabar pasakytų specialistai – praktinis psichologinis vyksmas. Tą rūpestį, švelnumą tebejaučiame iki šiol, – tikina kita Juozo dukra Lina.
– Ir tas gerumas ne tik mūsų atžvilgiu. Mama ribodavo jam pinigus, nes būdamas geros širdies jis juos tiesiog išdalindavo. Pas jį eidavo visi miestelio pijokai ir jis niekam nemokėjo atsakyti, – šypsosi Danguolė.
Prašo parodyti laukus
– Jis ir dabar tiksliai gali pasakyti, kiek pasaulyje gyventojų ir kiek Lietuvoje šimtamečių. Ir jei mes paklausti ko nors nežinome, tuoj sulaukiame priekaištų, kad niekuo nesidomime. Manau, jo ilgaamžiškumo priežastis – mokymasis visą gyvenimą. Augęs ant 15 hektarų smėlio, suplyšusiomis kelnėmis ir kiaurais batais, jis kabinosi į mokslą kaip į visiškai kitokio gyvenimo galimybę, – įsitikinusi Lina.
– Norėjau studijuoti biologiją, labai gerais pažymiais baigiau vidurinę mokyklą. Kai stojau mokytis, tėtis pasakė – ar baigsi biologiją, ar Akademiją – tu būsi Joniškėlio technikumo dėstytoja. Nuvežus dokumentus paaiškėjo, kad į biologijos specialybę – didžiulis konkursas – septyni pretendentai į vieną vietą. Išsigandau ir nuvažiavau į Akademiją. Į ją nesunkiai įstojau ir lengvai baigiau. O baigus atsitiko taip, kaip ir sakė tėtis – tapau Joniškėlio technikumo dėstytoja. Narteikiuose praleidau savo auksinius metus. Ar tėtis buvo reiklus man, kaip kolegei? Kartą esu sulaukusi vieno jo priekaišto. Aš mokiau selekciją, augalų fiziologiją ir genetiką. Jis man yra sakęs – nekiškite vaikams visokių aukštų frazių, suteikite daugiau praktinių žinių, nes jie per egzaminą net šieno kupetos tūrio nemoka apskaičiuoti, – prisimena tėvo pėdomis žengusi Danguolė.
Danguolė žavisi ne tik šviesiu šimtamečio protu, bet ir iki šiol išlikusiu domėjimusi profesija, kuriai atidavė visą savo gyvenimą.
– Kai atvažiuoju iš Vilniaus, jis visuomet klausia – kokie laukai. Ar viskas pasėta, ar gerai užaugo, ar nuimtas derlius. Esu ne kartą sodinusi jį į automobilį ir vežusi apžiūrėti buvusio eksperimentinio ūkio laukų.
Nepamirštamos gyvenimo pamokos
– Niekuomet nesu mačiusi senelio susiraukusio ar pikto. Jis visada buvo labai geras ir nuo mažens nepaprastai lepino anūkus. Aš visas vasaras praleisdavau su juo. Galėdavau daryti ką panorėjus, veždavo mus maudytis… Greta to visuomet buvo mokslas. Mes visi žinojome, kad yra tam tikras laikas, kai senelis eidavo skaityti, mokytis, rašyti. Kiek tik save pamenu, jis visą laiką mokėsi vokiečių kalbos. Ir dabar norėtų tai daryti, tik jau neprimato. Senelis nuo mažų dienų mūsų klausė, ko noriu išmokti, kuo noriu būti suaugusi. Visada akcentavo mokslo svarbą. Nuolat skiepijo, kaip svarbu domėtis pasauliu, būti savarankiškai. Greta to jis su močiute buvo pats geriausias pavyzdys, kaip reikia gyventi ir sugyventi šeimoje. Močiutė visada buvo smarkaus būdo, bet senelis mokėjo su ja sutarti ir tai leido jiems kartu nugyventi gražų gyvenimą, – džiaugiasi anūkė Jarūnė.
– Senelio kieme augo milžiniškas žilvitis. Vasarą, kai atvažiuodavau pas jį atostogų, mes susėsdavome po juo. Aš seneliui padavinėdavau pavasarį nugenėtų obelų šakas, jis jas pjaustydavo, rišdavo į ryšulius ir mes kalbėdavomės – apie pasaulį, istoriją, gamtą. Jis žinojo atsakymus į visus klausimus. Ir tos žinios – apie mišką, medžius, sodo genėjimą. Viską detaliai rodė ir pasakojo. Iki tokių smulkmenų, kad mums net buvo draudžiama išmesti konservų dėžutes. Kodėl? Senelis jas veždavo į sodą ir dėdavo po obelimis. Aiškino, kad kai dėžutė suirs, geležis pateks į dirvą, o per ją pateks į medžius… Visa tai, ko gero, nulėmė ir mano studijų kryptį – baigiau miškininkystę. Ir mokslai po senelių pamokų buvo visiškai nesudėtingi. Ir man, ir visai giminei senelis Juozas yra autoritetas. Siektinas pavyzdys, kaip visą gyvenimą eiti užsibrėžtu keliu. Žinau daugybę jį pažįstančių žmonių ir niekas nėra pasakęs nė vieno blogo žodžio apie senelį. Manau, taip yra todėl, kad jis niekuomet nebijojo jokio darbo. Vienas pavyzdys: jau šiais laikais, kai buvo laisvai įperkami benzininiai pjūklai, senelis ir močiutė važiuodavo į mišką ir dvitraukiu pjūklu pasigamindavo malkų visam sezonui… – senelio pamokas prisimena anūkas Edgaras.
– Nežinau, ko jis nemokėjo. Ir blynų iškepdavo, ir ant kelių pasisodinęs pasaką paskaitydavo, ir paglostydavo. Visur ir visada šalia. Mes visi jo turėjome pakankamai – niekam nei daugiau, nei mažiau… – šypsosi anūkė Arina. – Tokių kaip jis – pasaulyje vienetai. Man tai didžiausias pavyzdys, koks vyras gali būti šeimoje. Niekada nėra įžeidęs moters, niekada nepakėlęs balso, visuomet jautęs pagarbą žmonai, domėjęsis savo vaikais, anūkais, proanūkiais. Tai stiprybės šaltinis. Net jei neturi jėgų, visuomet atsikels, visada apkabins ir paglostys.
Be First to Comment