Juan Martinez Brazauskas, kolegių šiltai vadinamas Jonu, kiek daugiau nei metus gyvena Joniškėlyje. O jau porą mėnesių – dirba tatuiruočių meistru Ronetos grožio studijoje. Kaip jaunas karšto kraujo ispanas atsidūrė viename mažiausių Lietuvos miestų? Susitikome su Juan Joniškėlio centre įsikūrusiame grožio salone ir leidomės į nekasdienį pokalbį…
Iš saulėtos Mursijos – į mamos tėviškę Lietuvoje
Juan – vyriausias joniškėlietės ir ispano sūnus. Iš vienos pusės – temperamentinga Martinezų giminė, iš kitos – mažiau pažinti artimieji šiaurėje, Brazauskai. Svarstydamas, kokiu gyvenimo keliu pasukti, Juanas ryžosi išvykti į gimtąją mamos žemę ir kartu – siekti savo svajonės. Piešti ant kūno…
Joniškėlyje gimė Juano mama Reda Brazauskaitė. Tiesa, čia gimė ir pirmasis sūnus, tačiau Lietuvoje paaugo tik kelis mėnesius. (Nors, sakoma, šis laikas – labai svarbus…) Sukūrusi šeimą Ispanijoje, Reda turbūt nė nesvajojo, kad vyresnėlis vieną dieną apsigyvens su močiute Rita jos gimtajame krašte, Lietuvos šiaurėje…
Juanas užaugo pietryčių Ispanijoje – Mursijos regione esančioje kiek didesnėje už Pasvalį Seučio savivaldybėje, kurią vadina tiesiog kaimu. Čia liko mama, tėtis Juanas (pirmąjį sūnų pakrikštijo tėčio garbei), dar du broliai ir sesuo: aštuonolikmetis Romas, šešerių Loira ir trejų Bruno.
Jonas pamėgo ramų Joniškėlį
Juano tėvai buvo laimingi, kad sūnus ryžosi pažinti kitą šeimos pusę. Tik, žinoma, jau pasiilgo… Namų nematė jau pusę metų. Ten liko ir draugai. O ir bilietai šiuo metu neįprastai pabrango – dažnai neprivažinėsi. Vaikinas pripažįsta, kad į Lietuvą vyko nenusistatęs laiko limito – pabus, padirbės, o jei nepatiks – grįš atgal. Tačiau kažkas čia, atšiauriame, bet gražiame Pasvalio rajone, patraukė…
Dvidešimt dvejų vaikinas pripažįsta, kad Joniškėlyje jam gera: „Kaime man patinka. Čia ramiau, mažiau garso.“ Nors mieste yra viskas, ko reikia, ten nesijaučia šimtu procentų ramus.
Įsivažiuoja darbas grožio salone. Beje, vienodomis simboliškomis tatuiruotėmis Jonas papuošė ir koleges – tris seseris! Laisvu laiku piešia, susitinka su joniškėliečiu draugu, padeda močiutei Ritai. Kolegės pasveikino su Joninėmis, tradiciškai užkabindamos ąžuolų lapų vainiką. Važinėja golfuku. Retas pasakytų, kad šviesiaplaukis Jonas – netikras joniškėlietis. Na, tik akys išduoda, kad augo po karšta pietų saule…
Lietuvių kalba – įdomus iššūkis
Jono mama ispaniškai kalba taip pat puikiai, kaip gimtąja lietuvių. O sūnus išsikėlė iššūkį išmokti lietuviškai. Pripažįsta, kad mūsų kalba – kietas riešutėlis… Apie skaitymą ir rašymą dar negalvoja. O kalbėti mokosi žingsnis po žingsnio. Kasdien girdi tarmišką šneką, tad supranta jau beveik viską. Tik kartais paprašo kalbėti lėčiau. Įpratusiems prie greitakalbės, tenka akimirkai stabtelėti ir pergalvoti, ką norėjo pasakyti, bet tai – tik į naudą. Ekstra atvejais gelbsti ir „Google“ vertėjas. O pats Juanas lietuviškus žodžius, nors sunkiai, bet labai kantriai renka – ir kasdienybėje puikiai susikalba!
Jonas dėkingas savo dėdei – dirbdamas Ispanijoje, jis pramokęs kalbos. Tad sūnėnui galėdavo pagelbėti susikalbėti lietuviškai, pavertėjauti, padėti mokytis.
Juano piešinius nešioja ir mama, tėtis, brolis
Tatuiruotė – kaip kokie aštrūs prieskoniai – arba pamėgsti, arba ne. Kaip pats Jonas susidomėjo archajišku ir dabar sparčiai populiarėjančiu piešimo ant kūno menu?
Būdamas maždaug dvylikos, su klasės draugu mėgdavo piešti sau ant rankų. Ir pasvajodavo – vieną dieną atidarys savo saloną. Ši mintis Juaną užhipnotizavo. Ispanijoje baigė kursus, nuolat tobulina tatuiravimo įgūdžius. Rado ir savo stilių – mėgsta realizmą, japoniškąjį ir juodas / pilkas tatuiruotes. Pamažu eina svajonės link…
Jonas – tarsi gyvas paveikslas. Kiek pats turi tatuiruočių, jau nebeskaičiuoja… Parodė pirmąją – ją visada prisimeni. Tai romėniškas skaičius – XIII. Jį virš alkūnės padarė draugas, kai Jonui tebuvo penkiolika ar šešiolika. Prisimena, kaip nervinosi. O trylika – laimingas Juano skaičius, kaip ir jo mamos…
Ant viso kūno – ir paties Juano kurti piešiniai. „Išsitatuiruoti savo kūrinį – tai turėti save, įamžinti save, savo meną – visam gyvenimui“, – kalbėjo vaikinas.
Klausite, kaip šeima reaguoja į išskirtinį Jono pomėgį ir išvaizdą? Brolis Romas tatuiruotės jau išprašė. Štai tėtis iš pradžių kūno piešinius laikė juokais. Bet galiausiai, matydamas sūnaus aistrą, ir pats susidomėjo. Ir net leido Juanui „ištapyti“ paties odą – nuo šiol su savimi visada „nešiojasi“ legendinės grupės „Queen“ vokalisto Fredžio Merkurio atvaizdą. Beje, proceso metu pajuto, kad pasidaryti tatuiruotę – visai ne juokai! Tačiau šiek tiek skausmo atperka jausmas, kad įamžinai save.
Gražu, kad Jonas – ir mamos tatuiruočių autorius. Visus jos kūno piešinius realizavo sūnus. Be to, mama labai palaiko Juaną jo pasirinktame kelyje.
Na, o kaip į tokias navatnybes žiūri močiutė Rita? Jonas šypsosi – nors senelė garbaus amžiaus, jos požiūris – visai ne senoviškas… Nors tatuiruočių reiškinys jai ir ne prie širdies, džiaugiasi, kad Jonas rado savo aistrą ir vis papildomo kūno paveikslo nesmerkia.
Tatuiruotos – ir Joniškėlio močiutės
Joniškėlis, būkim biedni, bet teisingi, – ne Vilnius. Tačiau tai visai nereiškia, kad čia niekam nereikia naujų, intriguojančių, netradicinių dalykų… Juano klientai – paties įvairiausio amžiaus. Apsilanko ir jaunuoliai, ir močiutės! Joms labiausiai patinka gėles vaizduojantys kūno piešiniai.
Klientų srautas kinta. Vieną savaitę daugiau, kitą – mažiau. O Juano darbus kasdien galima apžiūrėti jo socialiniuose tinkluose (instagrame jo darbų pavyzdžių rasite paskyroje @zauskink). Pasvajoti, išsirinkti, sukurti savo idėją. O atėjus – pabendrauti ir rasti tą vienintelę.
Be First to Comment