Vargu ar mūsų skaitytojams reikia pristatyti Joniškėlyje gyvenančią, penkis vaikus auginančią Giedraičių šeimą. Šiandien mes vėl užsukome į jų namus, tik šį kartą kalbėsimės ne su išskirtiniu balsu daugelį žavinčia mama Jolanta, o su vyresnėle jos dukra Paulina – Dailės akademijos absolvente, ką tik pasirinkusia keramikos magistro studijas.
Šešiolikos metų – į Vilnių
Giedraičiai – muzikali, meniška šeima, ir tai neabejotinai Jolantos Giedraitienės nuopelnas. Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos muzikos mokytoja, vargonininkė, moterų vokalinio ansamblio „Kvinta“ įkūrėja bei siela yra tas žmogus, kuris namuose „įplieskia“ kūrybinę ugnį.
Natūralu būtų manyti, kad ir kuris nors iš penkių vaikų turėtų žengti tėvų pėdomis. Taip ir atsitiko. Tik tas takelis, vedantis link savęs atradimo, nebuvo toks tiesus, kokio galbūt norėjo tėvai.
Paulina lankė Pasvalio muzikos mokyklą. Ten buvo ir keramikos pamokos, bet, kaip prisipažįsta mergina, anuomet jos „neužkabino“.
– Kažkada mama nusivežė mane į baletą. Ten ant sienos pamačiau užrašą, kuris skambėjo maždaug taip – „Vieta tobulumui“. Ir jau tada pagalvojau, kad labai norėčiau priklausyti tai vietai, kur gimsta tobuli dalykai. Nuo mažų dienų giedojau bažnyčioje. Ir vis dažniau sulaukdavau pagyrų dėl savo balso. Baigusi devynias Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos klases, įstojau į Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnaziją. O po savaitės – į Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, klasikinio dainavimo klasę, – prisimena Paulina.
Į sostinę paauglė važiavo neramia širdimi – ar pavyks pritapti, kaip seksis gyventi bendrabutyje su nepažįstamais žmonėmis, ar nepasiklys didžiuliame mieste?
– Iš pradžių buvo nedrąsu ir visas mano Vilniaus pažinimas – kelias nuo Naujosios Vilnios (ten buvo bendrabutis) iki šalia rotušės buvusios mokyklos. Vėliau pamažu ėmiau ieškoti įvairių garsių, įdomių istorinių objektų, su muzika susijusių vietų (buvo labai įdomu surasti garsios dainininkės kraštietės Salomėjos Vaidžiūnaitės kapą). Taip pamažu pažinau miestą.
Įtemptas dienos ritmas (Paulina į mokyklą keldavosi 6 valandą ryto, o namo grįždavo apie 22 val.), pamokos, repeticijos, savarankiškas mokymasis iš jauno žmogaus reikalauja daug disciplinos ir savikontrolės. Ar nebuvo sunku? Ar nebuvo noro geriau su draugėmis pasėdėti kavinėje ir smagiai leisti laiką, juk vis tiek niekas nekontroliuoja?
– Iš pradžių, kai atvažiavau, aš jaučiau labai didelę atsakomybę. Mama mane išleido, pasitikėjo – negaliu jos nuvilti. O vėliau… buvo ir kavos su draugėmis (kvatojasi). O jei rimtai, tai visus tuos trejus metus konservatorijoje buvau labai sąžininga.
Nuo Muzikos akademijos iki… Airijos fabriko
Baigusi Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją Paulina įstoja į Muzikos akademiją studijuoti muzikologijos.
– Ten buvo įdomu, bet… ne man. Tad po pusės metų išėjau ir… išvažiavau dirbti į Airiją.
Buvimas toli nuo namų, psichologinis diskomfortas nekompensavo ten uždirbamų pinigų, todėl Paulina grįžo į Lietuvą.
– Dar būnant ten draugės iš tėviškės rašė, kaip jos studijuoja, kaip vyksta sesijos, ir aš supratau, jog noriu mokytis. Tik – nežinau kur. Grįžusi bandžiau stoti į Muzikos akademiją, į dainavimą – nepavyko. Tuomet viena pažįstama sako – stok į profkę – blogiau nebus. Ėmiau ieškoti, kas būtų susiję su menu. Vilniaus technologijų mokymo centras siūlė studijuoti dailiąją keramiką, tad šias studijas ir pasirinkau.
Molio magija
Mergina prisipažįsta, jog į pirmas paskaitas Vilniaus technologijų mokymo centre ėjo su nerimu.
– Nuostata, kad profesinė mokykla bus žemesnio lygio, tarsi skirta „prastesniems“ žmonėms, mano galvoje buvo labai gaji. Tačiau buvo įdomu. Nors mus mokė elementaraus amato – kaip pagaminti dubenį, kaip paruošti glazūrą ir t. t. – mane tai įtraukė. Ten, ko gero, suvokiau, kad molis ne tik kūrybinė, bet ir puiki terapinė medžiaga. Liesdama, minkydama jį nusiraminu… Pagavo azartas ir nė pati nebežinau, kuriuo momentu ėmiau galvoti, jog tai galėtų būti mano gyvenimas.
Studijos profesinėje mokykloje truko metus. Po jų, padedama Pasvalio muzikos mokyklos mokytojų, Paulina pasiruošė ir įstojo į Dailės akademiją, keramikos specialybę. Baigusi pasirinko tos pačios krypties magistro studijas.
Nesenai Vilniuje, „Beatričės namuose“, buvo atidaryta paroda, kurioje eksponuojamas Paulinos Giedraitytės bakalauro darbas – keramikos kūriniai, kuriuose įamžintos garsios Lietuvos moterys.
– Bandžiau per savo kūrybą atskleisti moteriškumo idėją. Bus labai smagu matyti, kaip mano darbus įvertins ne tik dėstytojai, bet ir paprasti žmonės.
Provokuoju Pauliną – gal geriau (pelningiau) būti ne menininke, o amatininke?
– Man atrodo, kad visi menininkai keramikai yra kažkiek ir amatininkai. Kitaip, ko gero, neišgyventų (juokiasi). Tačiau save pirmiausia įsivaizduoju kaip menininkę. Žinau, kad toje bendruomenėje nėra lengva įsitvirtinti, bet aš save ten regiu. Svajoju gyventi ir išgyventi iš keramikos.
O tėviškė? Joniškėlis? Ar panirus į sostinės bohemos pasaulį dar liks vietos gimtajam kraštui?
– Man kaip menininkei labai svarbi gamta. Neseniai namuose nustebau pastebėjusi, kiek daug paukščių čiulbėjimo Joniškėlyje… Vilnius, žinoma, atveria visiškai kitas galimybes ir tobulėjimo erdves. Tačiau Joniškėlis, čia gyvenantys man brangūs žmonės visuomet bus svarbi mano gyvenimo dalis.
Be First to Comment