Laimingas žmogus, dukart per metus švenčiantis gimtadienį. Miškininko ir 1990– 1995 m. Pasvalio rajono savivaldybės Tarybos pirmininko Juozo Bagdono 85-oji sukaktis pagal dokumentus – vasario 1-ąją, tačiau tikrasis gimtadienis jau buvo lapkričio 20 dieną.
Savo sodyboje ant laiptelių sutikęs ir paprašęs jaustis kaip namie, Juozas Bagdonas tuoj prisiminė šviesaus atminimo buvusį Joniškėlio bandymų stoties direktorių Juozą Zabarauską, sulaukusį daugiau nei šimto metų.
Kitas Juozas taip pat nenusiteikęs nusileisti. Rytą keliasi ketvirtą valandą, mankštinasi, apie 180 judesių, gydytojų rekomenduotų ir paties sugalvotų, matuojasi kraujospūdį ir visus rodmenis tvarkingai užrašo storame sąsiuvinyje. Oi, kiek čia skaičiukų, kartais prie jų dar ir kokia pastabėlė.
Po to Juozas verda kavą, penktą valandą klausosi žinių, kuria pečių, beje, vasarą trūksta šio ritualo:
– Rytą esu dešimt metų jaunesnis, o vakare – tiek pat senesnis. Miegoti einu apie aštuntą valandą…
Sodybos kieme Juozas jau baigia tvarkyti praėjusių metų pačiame gale nuo elektros užsidegusių dirbtuvių gaisravietę. Sudegė visos staliaus staklės, mediena. Laimė, kad liepsna nespėjo įsimesti į šalia esančius pastatus.
1995 metais pasistatytos staliaus dirbtuvės buvo savotiška užuovėja nuo politikos skersvėjų. O ir namą reikėjo užbaigti.
Ir, žinoma, didžioji atgaiva – miškas, penki hektarai Austakynėje.
– Paprašiau kontrolierių, kad atvažiuotų pažiūrėti. Sako, oi koks švarus miškas! Valksmai, daigynas, išpikiuoti ąžuoliukai… Po patikrinimo užrašiau, kad mano sveikata ir savijauta kaip jauno žmogaus. Štai ką reiškia gera nuotaika ir teigiamos emocijos, – įsitikino Juozas ir atskleidė, kad šiemet turi pasodinti apie 180 platanalapių klevų, išaugintų iš Kėdainių miškų sėklų.
Senasis miškininkas sodyboje rodo savo medelyną, kur auga klevai, magnolijos, hibridinės drebulės, geltonžiedžiai tulpmedžiai, pušys, kukmedžiai, stelmužiukai ąžuoliukai…
Juozas kilęs iš vaizdingo nuostabios gamtos Vilkijos krašto Kauno rajone. Iš savo gimtojo kaimo į mokyklą Vilkijoje keliaudavo pusšešto kilometro, o tamsoje pasišviesdavo liktarne. Todėl jį vadino jonvabaliu su liktarne.
Tapti miškininku Juozas apsisprendė gal aštuntoje ar devintoje klasėje:
– Eigulys paprašė padaryti ugdomuosius kirtimus, o girininkas juos įvertino.
Tiesa, dar traukė architektūra, sekėsi braižyba.
– Vien dėl piešimo negaliu būti architektas, – Juozas šmaikščiai prisimena gavęs iš šio dalyko vienintelį penketą, anuomet aukščiausią įvertinimą, už po ąžuolu nupieštą kiaulę…
Trejus metus Juozas tarnavo sovietų armijoje Sovetske, buvusioje Tilžėje:
– Išėjo Chruščiovo įsakas išleisti laikyti stojamųjų egzaminų. Kaune stoju į Žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą. Armijoje laukiu iškvietimo į stojamuosius, o mane siunčia į mokymus. Medicinos punkto vadovas Kolia Aksionovas paguldė į ligoninę, atseit, aštrus pleuritas. Meluoti nemoku, bet tai buvo tyras melas.
1961-ųjų rugpjūtį Juozas išlaikė keturis stojamuosius egzaminus – lietuvių kalbos rašinį, fizikos, vokiečių ir matematikos:
– Kaip mičiurininkas 1955-aisiais dar mokinys Maskvoje buvau dalyvavęs visasąjunginėje žemės ūkio parodoje. Todėl Akademijoje mandatinė komisija pasiūlė mane pervesti į agronomiją. Pasakiau, kad tuomet į miškininkystę stosiu kitąmet.
Tačiau Juozas Bagdonas dar tais pačiais metais rado savo pavardę miškininkų sąrašuose ir pradėjo studijuoti miškų ūkio inžineriją. O už diplominį darbą apie landšafto architektūrą gavo aukščiausią įvertinimą. Beje, Juozas užsisakydavo specialybės žurnalų ir vokiečių kalba.
Kaip atsidūrė Pasvalio krašte?
– Antrame kurse susipažinau su Biržų krašto mergaite. Valerija mokėsi Agronomijos fakultete. Šeštame kurse susituokėme. Žmona pagal paskyrimą Joniškėlio bandymų stotyje buvo mokslinė bendradarbė. Aš pas Miškų ūkio direktorių Vytautą Kazakevičių atlikau septynių mėnesių praktiką, – Juozas vaizdingai parodo, kaip į Pasvalio molį pradžioje įklimpsta kojos, vėliau atsiremia rankom, galiausiai prilimpa ir kakta.
Jeigu ne beveik kaimynystėje įsikūrusi dukra Rūta, Joniškėlio apylinkių seniūno pavaduotoja, tai gal Bagdonai šiandien gyventų kur nors Raudondvaryje.
– Vaikystėje tetukas man buvo vyro idealas, – prisipažįsta Rūta.
Kita Bagdonų dukra Jūratė gyvena Kauno rajono Akademijos miestelyje, ji – Jono Basanavičiaus gimnazijos socialinė pedagogė.
Be to, Bagdonai – penkių anūkų seneliai. Viktorija dirba Pasvalio krašto muziejuje. O senelis Juozas prisiminė, kaip Nepriklausomybės pradžioje, būdamas rajono vadovas, nesutiko atiduoti pasvaliečių sukauptų eksponatų jų prašantiems biržiečiams. Tikėjo, kad ir mūsų rajonas turės savo muziejų…
Bagdonų kieme stovi dar vienas senelis – 1974 metų laidos traktorius, Atgimimo laikais iš ūkio įsigytas mainais už metalo laužą.
– Perdažytas, remontuotas, bet man jis geresnis ir už mersedesą, – Juozas atskleidžia, kad legendiniam traktoriui vardinį numerį „Senelis“ padovanojo dukra Jūratė.
Be First to Comment