Meškalaukiečiui agrarinių mokslų daktarui Aleksandrui Velykiui neseniai suteiktas Lietuvai nusipelniusio agronomo vardas, o praėjusį gruodį jis šventė 70-ąjį jubiliejų:
– Kai 1971 metais baigiau Vaškų vidurinę mokyklą, be jokių ilgų svarstymų stojau į Lietuvos žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetą. Nuo jaunystės jaučiau trauką žemei ir mokslui. Dar studijuodamas priklausiau mokslinei studentų draugijai, o už šią veiklą dviese buvom gavę premiją dalyvauti Maskvoje liaudies ūkio pasiekimų parodoje.
Taigi Aleksandro gyvenime daugiau nei pusę šimtmečio pinasi agronomo praktika, gamyba ir mokslininko tyrimai, pranešimai, straipsniai Lietuvoje bei užsienyje:
– Mano pirmoji meilė – linai. Ir diplominis darbas buvo apie linų auginimą. O jau vėliau mokslinių tyrinėjimų temos – dirvožemio suslėgimas, žemės dirbimas, augalų kaita…
Broliai Aleksandras, Rimantas ir Stasys – iš Dvaralaukių, už keturių kilometrų nuo Vaškų. Tame kaime gyveno seneliai, turėję 35 hektarų ūkį, gal ir proseneliai.
Ūkį perėmė tėtis Juozas Velykis, vedė keturiasdešimtmetis iš Norelių kilusią dvylika metų jaunesnę Oną Lukštaitę, labai darbščią, tarnavusią kaimynystėje per ūkininkus.
– Dvaralaukių kaimelyje buvo penkios sodybos, gyveno jau vyresni žmonės, ir jų vaikai vyresni, mūsų bendraamžių nebebuvo. Tad daugiau bendravom trys broliai, aš – vyriausias. Keturių klasių pradinę mokyklą baigiau Nakvosų kaime, už dviejų kilometrų, pusiaukelėje iki Vaškų. Po mano baigimo šią mokyklą ir uždarė. Nakvosuose mus mokė vienas mokytojas Krikščiūnas, – prisimena Aleksandras.
Vėliau jis mokėsi Vaškų vidurinėje, važiuodavo dviračiu arba keliaudavo pusantro kilometro iki Gudelių autobusų stotelės:
– Mūsų auklėtojas buvo Aleksas Grigelionis, pernai mirė. Kasmet organizuodavom susitikimus, buvom vieninteliai jo auklėtiniai.
Kadangi Aleksandras apsisprendė studijuoti agronomiją, tuometis Nairių tarybinis ūkis pagal siuntimą mokėjo stipendiją ir studentui tai buvo svari paspirtis:
– Todėl teko grįžti tada jau į „Pergalės“ kolūkį. Jeigu nebūtų reikėję atidirbti, gal ir anksčiau būčiau patraukęs į mokslą.
Aleksandras įsitikino, jog darbus sugeba ir aprašyti:
– Mokslininkui reikia kruopštumo, tikslumo, gebėjimo rašyti.
Pasakojama, kad kraštietis profesorius Petras Vasinauskas, pats puikiai rašęs mokslinius ir populiarius straipsnius, iš laukų grįžusiems agronomams liepdavo ant popieriaus lapo sklandžiai išdėstyti, ką matė…
1976-ieji Aleksandrui Velykiui įsimintini – vasarą baigė studijas, o gruodį susituokė.
– Buvo dvejos vestuvės. Kartu tuokėmės dvynės sesės. Kartu ir draugauti pradėjom. Aš su Aleksandru susipažinau Kaune akademijos šokiuose. Buvau baigusi Marijampolės pedagoginę mokyklą ir pirmus metus dirbau darželyje auklėtoja. Pusę vestuvių Kaune, o tęsėsi Dvaralaukiuose, – prisimena Liuda Velykienė.
Nairiuose jauna Velykių šeima gyveno penkerius metus. Gavo butą su telefonu, specialistai visada turėjo būti pasiekiami. Pusmetį Aleksandras dirbo augalų apsaugos, vėliau – vyriausiuoju agronomu:
– Baisiai trūko technikos, ją reikėjo tobulinti, pritaikyti vidutinio sunkumo dirvožemiui. Reikėjo techninės, inžinerinės minties. Dabar didžiulis technikos pasirinkimas. Milžiniškas skirtumas. Seniau javapjūtė būdavo sunkiausias laikas. Ypač jeigu pasitaikydavo šlapi metai…
1981-aisiais agronomo darbą nutraukė šaukimas į sovietinę armiją – Krasnojarsko krašte Aleksandras tarnavo dvejus metus:
– Pirmiausia nuvažiavau vienas. Vėliau atvyko ir šeima.
– Gyvenom vieno kambario bute. Reikėjo priprasti prie pasikeitusių sąlygų. Dėl to mūsų trejų metukų sūnus Gintaras susirgo. Į Lietuvą buvom grįžę atostogų, – prisimena Liuda.
– Po armijos į Nairius nebegrįžom. Siūlė pirmininkauti. Bet rimtai brandinau mintį apie mokslą. Ieškojau vietos aplink Upytės bandymų stotį, kur buvo tyrinėjama linininkystė. Tačiau aplinkui buvo auginama daugiau cukrinių runkelių, – darbo paieškas prieš keturis dešimtmečius prisimena Aleksandras.
Be to, gamyboje atlyginimai buvo didesni už mokslininkų.
Tuomečiam „Kovos“ kolūkiui reikėjo vyriausiojo agronomo. Taip 1983-iaisiais Velykiai pasuko į Meškalaukį. Čia pat ir Joniškėlio bandymų stotis. Aleksandrui brendo mintis atlikti bandymus ir judėti link disertacijos:
– „Kovos“ kolūkis augino cukrinius runkelius, tačiau kol nuimdavo derlių, keleriems metams sugadindavo, sumindavo į plastiliną sunkų derlingą priemolį. Bandžiau kreiptis į rajono valdžią, kad sunkūs priemoliai cukriniams runkeliams netinka. Derlius užauga, bet dirvožemis sugadinamas. Valdžia sakė, jog nieko negalima keisti, neleido neauginti.
Aleksandras Velykis ėmėsi disertacijos temos, ar po cukrinių runkelių auginimo įmanoma atstatyti sunkaus priemolio dirvožemį. Buvo tiriami įvairūs iki pusės metro gilumo purenimo būdai. Tam reikia galingos technikos, purentuvų.
– Iš dalies tai padeda atstatyti dirvožemį, bet suslėgimo pasekmės išlieka. Sugadinti lengviau, nei atstatyti, – įsitikino mokslininkas.
Nuo 1992-ųjų Aleksandras šešerių metų kadenciją buvo Lietuvos žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stoties direktorius:
– Pertvarkos, reformos, atsiskyrimas nuo Joniškėlio eksperimentinio ūkio. Daug administracinio darbo, o dar disertaciją reikėjo rašyti. Tad ir naktų teko pridėti. Visa tai vargino ir fiziškai, ir emociškai.
Vėliau iki 2020-ųjų Aleksandras buvo vyresnysis mokslo darbuotojas. Taigi Joniškėlio bandymų stotyje prabėgo beveik trys dešimtmečiai.
Nepriklausomoje Lietuvoje atsivėrė pasaulis – nuo pažintinių kelionių iki mokslinių konferencijų, kuriose meškalaukietis dalyvavo ir skaitė pranešimus. Aleksandras anglų mokėsi jau Vaškų vidurinėje:
– Moksle be šios kalbos – niekaip. Vaškuose mano pirmoji anglų mokytoja Veidaitė tarties mokė prieš veidrodėlį. Mokėmės ir per žaidimą su kamuoliu. Pradžia buvo gera. Tik po to anglų kalbos mokytojai vis keitėsi. Ir Žemės ūkio akademijoje užsienio kalbos reikalavimai nebuvo stiprūs.
Kolūkiuose dirbant agronomu taip pat buvo anglų kalbos pertrauka. O jau rašant disertaciją teko perskaityti daug angliškos literatūros.
Didelė patirtis gamyboje ir žinios susiliejo rašant mokslinius straipsnius ir skaitant pranešimus visoje Lietuvoje ir užsienyje – Čekijoje, Lenkijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Estijoje, o Prancūzijoje, Paryžiuje, Aleksandro Velykio pranešimas aplinkosaugos tema buvo pripažintas geriausiu.
Bandymų stoties mokslininko darbas dinamiškas, susijęs su gamyba…
Liuda Velykienė dirbo Meškalaukio darželio vedėja:
– 1989-aisiais, kai mūsų mažajam sūnui Šarūnui buvo dveji metukai, Šiaulių pedagoginio instituto Klaipėdos filiale baigiau ikimokyklinę pedagogiką ir psichologiją. Bet 1993-iaisiais Meškalaukio darželį uždarė ir likau be darbo.
Prie namų Velykiai turėjo hektarą žemės ir agronominių žinių. Taip apie 1994-uosius pradėjo rastis jų medelynas. Tas šeimos ūkelis, vaismedžių ir vaiskrūmių versliukas įtraukė.
Liuda prisiminė ir Dvaralaukių uošvių turtingą sodybą:
– Aleksandro mama labai mokėjo skiepyti vaismedžius, domėjosi sodininkyste, vis ieškojo, ką vertingo įsigyti, pas ją augalai tiesiog vešėjo. Buvo didelis braškynas. Turėjo labai daug paukščių. Ten buvo visko. Kontrastas mano mamai, kuri nuo keturiolikos metų sirgo, jai net buvo uždrausta gimdyti. Bet pasiryžo ir gimėm dvynės sesės. Vis dėlto mama saugojo savo sveikatą ir sulaukė 82 metų, tėtis buvo stiprus, o mirė 60-metis…
Aleksandro gimtuosiuose Dvaralaukiuose jau seniai nebeliko nė vieno gyventojo:
– Tėvai priešpaskutiniai išsikėlė, 1986-aisiais išėjo į Joniškėlį. Ir dėl sveikatos, ir privažiuoti būdavo sunku. Sodybą pardavė nusigriauti. Liko sodybvietė su šimtamečiais ąžuolais.
Ir jaunėlio brolio Stasio, Švobiškyje gyvenančio fotografo ir verslininko, Aleksandrui 60-mečio proga dovanotas pasvaliečio tapytojo Jurio Baliūno paveikslas „Tėviškė“.
Vidurinysis brolis Rimantas, baigęs agronomijos studijas, gyvena Rokiškio krašte, yra buvęs ir šio rajono meras.
Agronomijos fakultetą Lietuvos žemės ūkio universitete baigė ir Velykių vyresnysis sūnus Gintaras, tik nebuvo polinkio dirbti agronomu.
– Penkiolika metų gyvena Anglijoje. Anūkei Rugilei jau aštuoniolika metų, ten mokosi ir ruošiasi studijuoti. Anglijoje gimė mūsų anūkas Dominykas, kuriam dabar dvylika metų, – apie sūnaus Gintaro šeimą pasakoja Liuda.
O ką veikia pats diplomuotas agronomas?
– Gintaras – tatuiruočių meistras, – šypteli Aleksandras.
– Jis ir mokykloje buvo prie meno, – nesistebi mama.
Devyneriais metais jaunesnis sūnus Šarūnas baigė Vilniaus Gedimino technikos universitetą ir sostinėje dirba prie statybų.
– Vienuolikmečio anūko vardas Vytautas, kaip ir mano tėčio, – atskleidžia trijų anūkų močiutė Liuda.
Meškalaukiečiai Velykiai mažiau triūsia ir savo medelyne:
– Dar šiek tiek dauginam vynuogių. Bet jau baiginėjam… Kai nebėra sveikatos, įsitikinam, kad ir medelyne jos reikia…
Be First to Comment