– Ženia! – sušunka kaimynų vaikai, pamatę gatve atbėgantį vienplaukį aukštą berniuką. Kompanija susimeta į spiečių ir ima dalintis rytiniais įspūdžiais.
Nors Ženiai kartais pritrūksta lietuviškų žodžių – jis čia savas. Kitaip juk ir negali būti. Kartu išgyventas karas. Kartu dalintasi viena duonos kriaukšle.
Taip bus visada. Per daugiau nei aštuoniasdešimt metų nė vienas meškalaukietis niekuomet nepasakys „svetimas“, „atėjūnas“, „kitoks“. Tik du žodžius – „mūsų Eugenijus“. Ir džiaugsme, ir nelaimėje. Mūsų.
Tačiau tą šviesų rytą nėra laiko ilgoms kalboms – laukia mokykla. Ženia mosteli ranka ir kleganti govada pasileidžia per ilgiausio Lietuvos kaimo – Meškalaukio – ulyčią!
Pro Vanagus, Bajoriūnus, Stapulionius, Maslauskus. O paskui – „po tiesumais“ – per laukus! Kad tik greičiau į sename dvare įsikūrusią mokyklą.
Kad mokslas ne tik pareiga, bet ir šventa duotybė, viską keičiantis atspirties taškas, Eugenijus Petrovas suvoks labai anksti, todėl kiekvieną po Karpių dvaro skliautais ištartą mokytojų žodį gers į save, kaip geria lietų sausros iškankinta žemė.
Blevaitis, Drazdauskas, Grybė, Sketerytė, Korsakienė, Gikaras… Niekuomet nebepasikartosiančio pasaulio mohikanai, kurių dalykinės, o ypač vertybinės, gyvenimo pamokos formuos būsimo Nepriklausomybės akto signataro asmenybę.
Po daugybės metų viename iš pokalbių Jis prisimins mokytojo Gutausko istorijos pamokas, vestas dvaro parke įrengtoje lauko klasėje:
– Aš tik po pusės amžiaus suvokiau, kuo tos pamokos buvo kitokios. Medžiai, kitaip nei dvaro sienos, neturėjo ausų ir mokytojas galėjo sau leisti mums pasakoti tikrąją Lietuvos istoriją. Ne iš tarybinio vadovėlio. Iš širdies.
Po Joniškėlio bus Šiaulių pedagoginis institutas, Vilniaus lengvosios pramonės technikumas, Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institutas.
Kad ir kur, kad ir kas Jis bus – kaskart grįš į tėviškę. Ir lietus ar speigas, saulė ar vėjas – kiekvieną kartą eis į tuščią lauką kaimo pakraštyje. Žvelgs į tolumoje baltuojantį Joniškėlio bažnyčios bokštą, mintyse vaikščios tarp melioracijos nugriautų namų, kalbins žmones, kurių seniai nebėra.
Ir kiekvieną kartą kažkuriuo momentu iš už kampo atbėgs vienplaukis aukštas berniukas. Pralėks pro Vanagus, Bajoriūnus, Stapulionius, Maslauskus, pribėgs prie Eugenijaus, paims jį už rankos ir pasakos.
Apie Ženią ir Natašą Petrovus – broliuką ir sesutę iš Leningrado, kuriuos naciai kartu su mama Antrojo pasaulinio karo metais deportuos darbams į Vokietiją. Apie Latvijoje susprogdintą juos vežusį traukinį ir kelionę į Lietuvos šiaurę dirbti pas vietos ūkininkus. Apie gyvenimą aplink Meškalaukį iškastose žeminėse ir apie tai, kokio skonio žiemą iš sušalusio lauko iškastos bulvės. Apie žiauriai ir beprasmiškai nužudytą seserį. Ir apie svarbiausius jo gyvenime motinos ištartus žodžius: Meškalaukis tave užaugino, Lietuvos žemė išgelbėjo nuo mirties. Niekuomet jos neužmiršk. Niekada neišsižadėk.
Mažasis karo audrų į mūsų kraštą atgintas Ženia ir mokslininkas, išradėjas, Nepriklausomybės akto signataras Eugenijus visą gyvenimą eis kartu.
Meškalaukio ir Joniškėlio žemė patį tikriausią rusą užaugins vienu didžiausiu Lietuvos patriotu.
Viename iš paskutinių savo interviu Eugenijus Petrovas pasakys:
„Aš norėčiau, kad kiekvienas lietuvis pagalvotų apie tai, kas jį užaugino. Kad to kaimo ar miestelio, o visumoje – Lietuvos – negalima pamiršti. Kad reikia jai padėti.“
Motinos priesakas atves Eugenijų į Sąjūdį, o su juo – ir į Aukščiausiąją Tarybą.
1990 m. kovo 11 d. pasirašydamas Nepriklausomybės atkūrimo aktą Eugenijus Petrovas nė akimirką nesudvejos nei savo pasirinkimu, nei Lietuva.
Su tuo pačiu tikrumu Eugenijus grįš į gimtąjį Joniškėlį. Šį kartą – su dar vienu žymiu joniškėliečiu, su kuriuo kartu kurs Centro sąjungą – Romualdu Ozolu. Tik abu kalbės ne apie politiką, o apie praeitį. Apie tai, kaip svarbu ją įamžinti, prikelti, išsaugoti. Nes be tvirtų pamatų nebus nei namo, nei valstybės, nei tautos.
Joniškėlio vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos statusas, išasfaltuotos visos miestelio gatvės, išsaugota seniausia Lietuvoje iki šiol veikianti Joniškėlio ligoninė, atkurti prieš du šimtus metų Joniškėlį ir Vilniaus universitetą sieję ryšiai, mecenatų Karpių, gydytojo J. L. Petkevičiaus įamžinimas – visa tai Eugenijaus Petrovo darbai.
Ir bene svarbiausia duoklė gimtajam kraštui – monografija „Joniškėlis“ – rašytinis paminklas kartų kartoms, keturis šimtus metų gyvenusioms šalia Mažupės ir Mūšos.
Paskutinės svajonės – išleisti knygą apie analogų Europoje nedaug turinčios, seniausios Lietuvoje iki šiol veikiančios Joniškėlio ligoninės istoriją Eugenijus nebespės realizuoti.
Kiekvienas jo sugrįžimas į tėviškę – tiek mintimis, tiek kūnu – ypatingas nusilenkimas ir čia kažkada gyvenusiems, ir gyviesiems.
Garsus profesorius apžiūri Eugenijų, išrašo vaistų, sudėlioja gydymo planą. Tačiau vos išėjęs pro gydytojo duris, visus gautus nurodymus jis su šypsena išmeta į… šiukšlių dėžę.
– Koks keistas daktaras. Senoji Joniškėlio vaistininkė Marytė man sakė viską daryti visiškai kitaip. Ji niekuomet neklysdavo.
Gal ši istorija skamba kiek juokingai, bet tie, kurie bent kiek pažinojo Eugenijų, joje atras būtent tikrąjį Jį. Niekuomet nemeluojantį nei sau, nei aplinkiniams, nei kraštui, kuriam atidavė visą save.
Eugenijus Petrovas atgulė Antakalnio kapinėse. Kartu su urna buvo užkasta ir sauja žemės, atvežtos iš Meškalaukio.
Ilsėkis ramybėje. Mažojo Ženios motinai duotą pažadą Tu išpildei su kaupu.
Joniškėlio miesto bendruomenės,
joniškėliečių klubo „Mažupė“ vardu
Viktoras STANISLOVAITIS
Vlado BRAZIŪNO nuotr.
Be First to Comment