Ko gero, pats tipiškiausias ir žinomiausias to meto antibolševikinio pasipriešinimo epizodų – vadinamieji Joniškėlio partizanai.
Buvę Joniškėlio valsčiaus milicininkai gresiančio pavojaus akivaizdoje nusprendė įkurti slaptą sukarintą organizaciją. Taip 1918 m. gruodžio 30 d. atsiranda Joniškėlio partizanai. Jų branduoliu tapo J. Navakas, A. Šumskis, A. Kazilevičius; aplinkiniuose valsčiuose veikė papildomi būriai. Konspiracijos sumetimais buvo veikiama skėtiniu principu. Dažnai periferiniai partizanų padaliniai net nežinojo, kur yra pagrindinė partizanų buveinė. Organizacija Raudonosios armijos užnugaryje telkė kitus apsaugos būrius, demoralizavo priešo kariuomenę ir administraciją, plėtojo ardomąją veiklą, agitavo kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės, kaupė ginklus, siekė infiltruoti patikimus žmones į bolševikines valdžios įstaigas. Joniškėlio partizanų vadovybė susisiekė su Laikinąja Vyriausybe, per ryšininkus iš Kauno atsigabendavo priešui skirtos propagandinės literatūros – laikraščių „Naša krasnoarmejskaja pravda“, atsišaukimų.
Raudonajai armijai traukiantis, nuo 1919 m. kovo 22 d. partizanai ėmė veikti viešai – Joniškėlyje nuginklavo dalį Raudonosios armijos vadinamojo aštuntojo žemaičių pulko karių, persekiojo atsitraukiančius Raudonosios armijos dalinius, išvaduotoje teritorijoje kūrė Lietuvos valdžios institucijas. Organizacija, laukdama galimo kontrpuolimo, persitvarko: balandžio 5 d. sudaromas štabas, susidedantis iš Operatyvinio, Komplektavimo, Karo teismo, Ūkio skyrių. Skiriamas komendantas. Joniškėlio partizanų įtakoje atsiduria praktiškai visa Šiaurės Lietuvos teritorija (nuo Biržų iki Šiaulių, įskaitant Panevėžį), o ši teritorija dažnai buvo vadinama „Joniškėlio respublika“.
1919 m. balandžio mėnesį partizanų būriai buvo sujungti į Joniškėlio partizanų mirties batalioną (toks pavadinimas buvo pasirinktas priešui demoralizuoti). Jį sudarė 4 kuopos ir rezervas – iš viso apie 1 500 vyrų – didžiausias kada nors Lietuvos teritorijoje veikęs nereguliarus karinis vienetas. Toks žmonių skaičius leido jam veikti 60–70 km ruože ir „laikyti“ fronto atkarpą nuo Latvijos sienos iki Bernatonių netoli Panevėžio. Daugeliu atvejų teko veikti savarankiškai. Tik gegužės viduryje pavyko susisiekti su reguliariąja Lietuvos kariuomene. Sąveikaudami su Atskirąja brigada, vadovaujama karininko J. Nastopkos, partizanai sustabdė Raudonosios armijos kontrpuolimą.
1919 m. gegužės 20 d. partizanų batalionas pripažintas Lietuvos kariniu daliniu, pavadintas „Atskiru partizanų batalionu“ (vadas Antanas Stapulionis). 1919 m. gegužės mėnesį dalyvavo kovose su Raudonosios armijos daliniais Joniškė- lio, Biržų apskrityse. 1919 m. rugpjūtį batalionas, pertvarkytas į Joniškėlio pėstininkų batalioną (apie 500 žmonių, vadas Aleksandras Jakaitis), dalyvavo Zarasų operacijoje. 1919 m. gruodžio 10 d. batalionas pertvarkytas į Devintąjį pėstininkų Lietuvos kariuomenės Vytenio pulką.
Tai, ko gero, vienintelis Lietuvos kariuomenės dalinys, kurio ištakos – partizaninis pasipriešinimas, vykęs dar prieš susikuriant reguliariosios kariuomenės vienetams.
Darius Sutkus
Ištrauka iš straipsnio “Partizanai: nuo Nepriklausomybės atstatymo iki praradimo. 1918–1940“. KARYS 2016 Nr. 9